Apie laiką, kaip objektą, kalba fizikai ir poetai. Koks jis? Išlenktas, galingas, virpantis, tankus arba ažūrinis, permatomas. Negailestingas visaapimantis pradas. Esamą laiko trupinį – akimirką – gaudo tapytojai ir meditacijos meistrai, įrėmina ją spalvomis ir potėpiais, įkvėpimais ir iškvėpimais, kurie tik tiek jo tėkmę tesulaiko. Blyksnis beribiame danguje. Istorikai mėgsta jau įvykusį laiką, jiems reikalingas praeities buferis, kad galėtų imti apie įvykį kalbėti. Kitaip gyvi liudininkai ir emocijos per daug judina laivą, tad neišeina juo naviguoti tarp povandeninių uolų. Laikas, kaip atminties klodai.
Politikai žada būsimąjį. Jei kažkas gero, tai bus ateityje dėl jų pastangų; jei reikia daryti nepopuliarius sprendimus, įpareigoja būsimas vyriausybes. Praeityje visada buvo jų negerieji oponentai, ateityje – gerieji jie. Jiems laikas, kaip daugtaškis – tuštuma, kurioje vyksta, kas pasakyta.
Ekonomistai laiko matmens nemėgsta – jis trukdo skaičiuoti, painioja ir taip sudėtingus dalykus. Be to laiko skalę sunku įdėti į plokščius grafikus – ten du matmenys jau užimti: pinigai ir žmonės. Jiems laikas lieka tarp eilučių. Matematikai pakiša mintį – imkite tokias laiko atkarpas, kad jo pokytis būtų nykstamai mažas ir vaizduokite tikrovę tuose pjūviuose. Mintis gera matematikams, ekonomistų negelbsti – ekonomiką daro gyvi žmonės, kai jau nebegyvi – nebedaro. Sukarpytas laikas tampa skylėtas, o per tas skyles gali įslysti (ir įslysta) nelaukti reiškiniai, kurių ekonomistai neaiškina (nes nežino kaip suskaičiuoti). Tuo tarpu žmonės gyvena ir dirba visą laiką, skylėtą taip pat. Nenuostabu, kad jiems pasaulis neatrodo toks nuoseklus, tvarkingas ir paaiškinamas. Ypač, kai atsiduria ties skyle. Jiems jis tiesiog (iš)gyvenamas arba ne.
Vasarą galvoju apie laiką ir kitų apie jį galvojančių mintys susirenka į mano aplinką it naktiniai drugiai prie lempos ant terasos. Poetai, tapytojai, medituotojai, mokslininkai, tyrėjai, skaičiuotojai siunčia apie laiką savo žinią. Visi tą pačią – kad laikas yra svarbus, gal net svarbiausias, norint bet ką suprasti, pajusti, išgyventi. Galvoju, kodėl dabar, per atostogas? Logiška: žmogaus protas operuoja laike ir erdvėj. Jei erdvę maksimaliai sumažini ir panaikini išorinius įvykius, laiko matmuo sutirštėja ir tampa labiau juntamas. Gamtoje be sociumo laikas tvyro it rūkas karštą dieną po lietaus. Beveik gali pačiupinėti.
Gyvename neapibrėžtumo sąlygomis ir neįvertiname dinamikos – nuolat kartoja N. Nicholas Taleb savo knygoje „Skin in the Game“. Nekomentuosiu tų epitetų, kuriuos jis prideda prie ignoruojančių laiko veiksnį – kvailiai ar ne kvailiai, bet reiškinius, ir ypač sudėtingus, linkstame interpretuoti statiškai. To nepastebėti gali tik nestebintieji.
Mūsų viešo gyvenimo tvarkytojai, planuodami intervencijas nevertina nei laiko matmens nei tos „smulkmenos“ (apie kurią žino kiekvienas savo darbą dirbantis žmogus – kad ir Talebo mėgstamas minėti taksistas), kad procesai vyksta etapais ir visada po veiksmo seka atoveiksmis. Todėl nieko keisto, kad padalinus pinigų nedirbantiems, dirbančių sumažės, o valdžiai nesiskaitant su gydytojais ir mokytojais, šios profesijos negalės tapti prestižinėmis. Pagrindinės ekonominės politikos priešpriešos dalinasi pagal laiką. Padalinam pinigų dabar, bus problemos ateityje. Bet apie laiką juk nekalbam – tada kiti bus valdžioje (tik pasekmes patiriantieji liks tie patys). Valstybės skolai taip kaupiantis ir biudžeto išlaidoms didėjant kažkada teks patirti pasekmes – infliaciją, išaugusius skolos aptarnavimo kaštus ir kitus garą nuleidžiančius reiškinius. Bet „kažkada“ nesiskaito, ypač kai „dabar“ taip patrauklu, o „kažkada“ taškas laike toks neapibrėžtas. Be to jis toks nebaudžiamas (prisiminkime Kirkilo ir Blinkevičiūtės fiestas prieš aną krizę). Priklausomybė nuo skolinimosi ir svetimų pinigų leidimo nei kiek nemažesnė nei nuo lošimo ir alkoholio. Bet apie tai raudoni užrašai ant Seimo ir Vyriausybės rūmų neįspėja. Dinamika ekonomikoje nėra tik klausimas tarp trumpalaikių ir ilgalaikių pasirinkimų ir atoveiksmio įvertinimas. Ji vyksta visomis kryptimis. „Naujojo Židinio“ puslapiuose esu ne kartą rašiusi apie skurdo matavimo rodiklių klaidinančias išvadas, manant, kad jie rodo skurdo būklę. Ne, jie rodo momentinę nuotrauką nuokrypių nuo pajamų vidurkio. Realybėje gi žmonių pajamos nuolat kinta ir didesnis nuokrypis gali būti tiek aukštesniojo kilimo, tiek žemesniojo kritimo pasekmė. Mes fiksuojam vis kitų žmonių pajamas, kaip mažas, o traktuojam, kaip tų pačių. Rodiklis yra tik vektoriaus modulis, kuris perspektyvai nėra esmingas. Esminga yra vektoriaus (dar tiksliau: daugybės vektorių aibės) kryptis. Ar keliai, vedantys laike į didesnę gerovę yra atviri? Ir ar egzistuoja motyvas – potencialas – kuris paskatina tuo keliu judėti?
Laiko dimensija svarbi ne tik tokiems mobiliems mokslams, kaip ekonomika, bet ir tokiems statiškiems kaip genetika. Skaitau apie tai interviu su mokslininku tyrėju Artūru Petroniu „Maratono lauke“. Jis pasakoja, kad įtraukę laiką, kaip veiksnį į epigenetikos tyrimus, atvėrė naują galimybių etapą. Man, tiesa, pasakius, keisčiau, kad anksčiau jie laiko nelaikė veiksniu, nei kad dabar nusprendė įtraukti. Žinoma, aš nesuprantu nei apie genetiką, nei apie epigenetiką, bet statika apskritai neatrodo perspektyvi prieiga.
Korona virusas visų pirma apribojo judėjimą. Taip pat įvedė atstumus, saugiais vadinamus. Pridėjo baimės. Tai perkeitė erdvę ir laiką, kiekvienam pagal jo situaciją. Beje, žmonių nusiteikimas buvo laiko turėti daug. Ekonomistai prognozavo gerokai didesnio masto „skylę“ vyksme (o dėl to ir pajamose, darbo vietose bei biudžete), žmonės ruošėsi perskaityti tas knygas, kurias laikė pensijai pasidėję. Gal net pabendrauti daugiau su vaikais. Bet retam pavyko. Vaikai pilnai sulindo į virtualią erdvę – nuotolinis mokymasis legalizavo buvimą prisijungus (on-line), taigi prasilenkėm. Laikas įgavo kitą matmenį ir nušuoliavo, kaip jam būdinga, nesileisdamas būti pagautas. Ypač tiems, kurie turėjo priimti sprendimus: mažinti , perorientuoti ar uždaryti verslus, stabdyti arba keisti projektus, išeiti iš vieno darbo, susitelkti į kitą, parvažiuoti iš kitos šalies ar likti. Rizikuoti, prarasti ir iki ausų patirti netikrumą. Plaukioti netikrume lyg jūroje per atostogas kartu neatostogaujant. Netikrumas visada buvo ir bus, tiesiog anksčiau dauguma galėjome jį ignoruoti pasislėpę už rutinos ir stabilumo garantijų, tokių kaip darbovietė, mokykla ar poliklinika. Labai gerai pasijuto, kad tai ne garantijos, tik laikini susitarimai, it popieriniai namai – nes pūsteli stipresnis vėjas ir jie sugriūna. Tai nepavaldu nei atskiram žmogui, nei institucijai, nei vyriausybei – laikas teka srove, mes tik galim vienaip ar kitaip jį sutikti. Keistas toks laikas, sako žmonės iki šiol ir patys nelabai supranta, ar turi jo daugiau, ar mažiau. Būtų nuostabu, jei kuo daugiau nušluotumėm tų saugumo ir užtikrintumo iliuzijų ir nustotumėm aukoti savo galimybes vardan garantijų. Bet vargu. Klausiam, kada grįšim į normalų gyvenimą? O koks jis yra normalus?
Įvykiai Baltarusijoje, kai apie juos galvoji, užgrobia visą laiką. (O negalvoti negali). Jie perkelia epocha atgal, į tą laiką, kurį jau sukatalogavo istorikai. XX a. pradžios nacistinė Vokietija ir bolševikinė Rusija po to Sovietų sąjunga Rytų Europoje. Autozakai žmones gaudo gatvėje ir išveža, kur? Į koncentracijos stovyklas, tremtį, lagerius ar Baltarusijos kalėjimus? Česlovas Milošas „Pavergtam prote“ rašė apie tuos dengtus sunkvežimius Varšuvoje prieš aštuoniasdešimt metų, pasirodo vyksta dabar, tik Minske. Žmogaus amžiaus laiko paklaida duoda nedidelę geografinę paklaidą. Būdami labai to arti užimam kvapą į tą tarpą nepakliuvę. Ar tai reiškia, kad jau prasmukom, ar nereiškia nieko?
Po Niurnbergo proceso, hitlerizmo nusikaltimai buvo įvardinti ir pasmerkti, aprašyti, ištirti ir nugulė sunkia našta vokiečių tautai. Kad ir kiek Rytų Europa stengėsi, bolševizmo ir stalinizmo nusikaltimai nebuvo taip pat vienareikšmiai pasmerkti. Gal dėl to, kad tebėra gyvi? Ar gyvi dėl to, kad jų nenuteisėm ir neatidavėm istorijai?
Visą tą laiką buvo ir tebėra daugiau žmogaus proto ribas peržengiančių prievartos atvejų prieš taikius žmones (apie karus net nekalbu), visų pirma Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. Jų stipriai neskaičiuojam, matyt dėl to, kad esam labai nerasistai…
Ką po vaizdų ir liudijimų iš šiandienos Baltarusijos galėsim pasakyti apie žmogų, kaip padarą ir apie jo progresą? Manau, kad nieko. Galėtumėm apie tą žmogaus progresą apskritai nustoti kalbėti, nes nesimato jo iš jokios pusės. Nebent imtumėm tuos nykstamai mažus laiko tarpus – juose žmonės progresuoja, o per tarp jų žiojėjančias skyles plūsta omonas ir kiti orkai. Nežinau, kas būtų universaliau visą tai aprašęs nei Tolkenas savo „Žiedų valdove“. Jo blogio-gėrio perskyra jungia visų laikų ir kraštų laisvės kovotojus, nes nesudaro prielaidų lygintis, kur buvo baisiau. Ir į hobitus man panašiausi šiandien gudai. Tokio masto ir atvirumo beginklė kova maišo protą! Kaip jie ryžtasi ir ryžtasi kiekvieną dieną, kai žino, kas bus? Pamenu jausmą išėjus į gatvę prieš 1991 sausio 13 ir iš karto po jos. Viena, kai bijai, tikėdamasis, kad smurto nebus (ir nežinodamas kaip jis realiai atrodo, kaip tave veikia), ir visai kitaip, kai žinai, kad bus. Suprantu, kad ir pas mus žinantieji žinojo daugiau ir ilgiau, bet man, kaip eilinei tada stovėjusios minios atstovei, dabar kaimynų stovimas laikas jaučiamas, kaip iki begalybės ilgas.
O kas bus po to? Kada tai ateis, nespėliosiu, nes šiuokart „po to“ pasako pakankamai daug – kai pasitrauks iš gatvių omonas, kariškiai ir autozakai, o iš kalėjimų bus paleisti sulaikytieji. Tuomet jiems reikės sveikti. Daugybei žmonių reikės gydyti žaizdas ir pradėti rūpintis savo reikalais. Jų neberodys per žinias ir jie nebeužims tiek mūsų minčių. Tada turėsime progos parodyti kitokį solidarumą ir įsileisti darbo ieškančius gudus (visus, ne tik aukštos kvalifikacijos) pas mus dirbti legaliai. Ar zirsim, kad jie gadina mūsų darbo rinką, nes verčia lietuvius pasitempti? Jei užsidarysim, pasmerksim juos ieškoti darbo galimybių paribiais, kur visų tautų apgavikai (mus įskaitant) turės daugiau šansų juos apgaudinėti.
Laisvės kelias taip pat buvo kelias laike. 30 metų nuo Baltijos kelio – matyt gražiausio Lietuvos kelio per istoriją. Prisiminti buvo nostalgiška. Bet šiame laiko taške kelyje pakylėjimo nejaučiau. Galvojau apie tuos tris pradus – drąsą, niekšybę ir abejingumą. Gudijos žmonės dabar demonstruoja drasą. Gudijos pavergėjai – niekšybę. Mes, savo buvusią drasą prisiminę, demonstruojam ją vardan solidarumo. Bet mums patiems to reikia ne ką mažiau, nes abejingumas – rutinos brolis, taip meiliai gaubia ir stingdo. Nesakau, kad mes abejingi kaimynų laisvės siekiui. Visai ne. Mes daug labiau abejingi savosios laisvės tyliam viduje glūdinčiam balsui. Jei tik iškyla grėsmė prarasti gabalėlį saugumo (ekonominio, visų pirma) ar pasislinkti iš komforto zonos, tuoj puolam cituoti Maslow piramidę, kaip žmonėms labiausiai rūpi maistas ir saugumas, o tik po to visokios laisvės ir teisybės. Jie tai tiesa, tai ką veikia tie žmonės Minsko gatvėse, griūvantys po omono lazdomis? Ir ką mes veikėm Baltijos kelyje prieš trisdešimt metų ir dar labiau 1991-ųjų sausį? Ieškojom saugumo? Geresnio maisto? Istorijos tyrinėtojams reikalingas laikas jau praėjo ir pasirodo įvairūs tyrimai, įvairiai interpretuojantys to laiko žmonių sprendimus. Bet kiek aš pati atsimenu, ir ką dabar labai skausmingai primena kaimynai, kad kovojom tada už laisvę ir tiesą. Už teisę gyventi savo gyvenimus, o ne sekti kažkieno nurodymus.