Neseniai prisiminiau anksčiau išbandytą, bet primirštą puikų žieminį desertinį derinį. Be cukraus ir saldiklių, nei kepti, nei malti, nei „blendinti“, nei greitai gendančių produktų turėti.
Category: Gyvenimo žaidimai Page 5 of 11
Daržovių troškinys yra pats universaliausias ir prieinamiausias patiekalas. Jis lengvai pritaikomas prie sezoninių daržovių, nereikalauja ypatingų gaminimo sąlygų, daug laiko ir pinigų. Tačiau retas žiūri į troškinius rimtai. Sakyčiau, dėl trijų priežasčių:
– mano, kad neskanu
– mano, kad nesotu
– mano, kad tai nekieta (nekrūta, ne smart)
Kad skanu, neįtikinsiu žodžiais. Galiu tik pasakyti, kad per 20 metų vegetariškų troškinių gaminimo praktiką nei vienas vaišintas nepasakė, kad neskanu. Priešingai, sakė „O!“ (su kylančia emocija). Nors neskanių troškinų matyti ir ragauti tenka, sutinku.
Troškinį tikrai galima padaryti sotų – tai tik trupučio dėmesio ingredientams klausimas. Čia labiausiai pagelbės sėklos ir geras aliejus. Stambios moliūgų sėklos troškiniuose skamba netikėtai gerai. Paprastai skanu netgi tiems, kurie nėra moliūgų sėklų mėgėjai. Sezamų sėklos labiausiai tinka dėti į lapų troškinius. Pavyzdžiui, burokėlių lapai, troškinti ant sviesto su daug sezamų sėklų.
O kad nekieta, tai gaminantiems namie nelabai turėtų rūpėti. Jei tik pagaminame skaniai ir sočiai. Juolab, kad gerai pagaminti troškiniai ir atrodo gerai.
Dažniausia klaida yra daržoves pertroškinti. Apie virtų daržovių troškinį aš net nekalbu – tada jau tegul būna sriuba. Troškinys troškinamas. Mažiausiame kiekyje skysčio, kiek reikia neprisvilti ir tik tiek laiko, kiek minimaliai reikia daržovėms suminkštėti.
Kita mano stotelė Bavarijoje buvo kaimelis Wessobrunn, kur dabar įsikūrinėja biodinaminės kosmetikos gamintoja – kompanija „Martina Gebhardt“. Pati Martina Gebhardt Vokietijoje nuolatos nebūna, gyvena tai Vokietijoje, tai Amerikoje. Bet neseniai kompanija nupirko seną benediktinių vienuolyną. Jį remontuoja ir pritaiko. Beje, norinčių įsigyti vienuolyną ilgą laiką nebuvo, tad visi apsidžiaugė tokiu Martinos Gebhardt sprendimu. Ponia Gebhardt pagal savo pirmąjį išsilavinimą architektė, tai ši veikla jai teikia daug malonumo. Rūpesčių ir išlaidų neabejotinai daug – tai istorinis ir kultūrinis paminklas su didžiule teritorija, pastatais, meno kūriniais.
Su ponia Martina Gebhardt.
Benediktinės pasiliko viename iš vienuolyno flygelių, ten tebėra kambariai atvykstantiems piligrimams, o lauke – pašiūrės jų ožkoms. Vienuolynas įkurtas apie 753 metus, šalia trijų šaltinių. Šaltiniai buvo vienas iš pragmatinių šio įsigyjimo tikslų Martinai Gebhardt, nes tyras vanduo yra labai svarbus biodinaminės kosmetikos komponentas.
Šiemet, kaip niekad, užderėjo patisonų. Ir baltų, ir geltonų, ir didelių, ir mažesnių. Nemaniau, kad tiek jų turiu – kadangi pirmieji sodinukai nušalo, antrus sodinau visus, kuriuos turėjau. Kol augo, maniau kad moliūgai… Kai pamačiau vaisius, teko užsiimti padidintu patisonų vartojimu.
Daugiausia suvalgėm tiesiog pakeptų ant keptuvės riekelėmis. Kalėdoms paprastai kepu perlinėmis kruopomis ir daržovėmis įdarytą moliūgą. Dabar pabandžiau patisoną – su troškintų daržovių ir pupelių įdaru.
Dabar pats gerasis cukinijų metas! Kol jos dar jaunos ir šviežios, traškios ir nenusibodę. Prieš kelias dienas darėme improvizuotą cukinijų pikniką, kuris buvo visai paprastas paruošti ir, oi, skanus suvalgyti. Tiesa, cukinijos augo visai šalia, darže.
Cukinijas naudoju mažas ir vidutines. (Tas, kurių beaugant nespėjam suvalgyti, dedu į rūsį atsargoms). Pjaustau griežinėliais apie 1 cm storio. Kepu keptuvėje ant didokos (bet ne didžiausios) ugnies, apkepdama abi puses po porą minučių. Aliejų naudoju saulėgrąžų, kuris tinka kepimui. Jo pilu nedaug, tik kad neliptų prie keptuvės*. Barstau druska (žinoma, nerafinuota) ir prieskoniais. Arba prieskonių nebarstau – kaip nuotaika. Šį kartą naudojau Provanso žolelių mišinį. O pikniko „razina“ – pabarstyti keptas cukinijas sausų mielių dribsniais. Pikantiška!
Cukinijų piknikas. Tie geltoni – patisonai.