Vis bandau ir bandau, bet negaliu atsistebėti, kai protingi žmonės kalba niekus. Vieni iš to niekų kalbėjimo knygas parašo, kiti judėjimus įkuria. Dar kiti apsiriboja gera karjera ir aukštu statusu. Įdomu tai, kad niekų kalbėjimas statusui netrukdo, o ir statusas netrukdo niekų kalbėti.
Pareiškimas ar bent potekstė, kad esu genijus, byloju tiesą, bet niekas manęs nesupranta, vis nuskamba viešojoje erdvėje iš gana pripažintų autoritetų. Čia turiu omenyje visų pirma ne menininkus, o žmones manančius, jog žino kaip pataisyti ir gal net išgelbėti pasaulį, kuris ritasi prarajon. Jie žino, ką daryti visiems: jiems byloti nuo kalno (ar bent jau tribūnos), o visiems kitiems tik klausyti ir vykdyti. Nes juk nesupranta.
Tik šie genialieji skaitė teisingus filosofijos, ekonomikos, politikos, istorijos ir kt. vadovėlius, tik jie seka „naujausius tyrimus“, tik jie turi tinkamą išsilavinimą. Visi kiti turintys nuomonę, nežinia iš kur išdygo ir net jei skaitė teisingas knygas, iš principo nepajėgūs jų suvokti.
Leiskime prielaidą, kad jie teisūs, ir tarp mūsų yra nedidelė grupelė žmonių (maždaug po vieną kiekvienai žinojimo sričiai), kurie supranta nepalyginamai daugiau už kitus ir todėl kiti turėtų tiesiog jiems paklusti. Tačiau kiekvienas mąstymą praktikuojantis supranta, kad jis negali tiesiogiai matyti jokio kito žmogaus gebėjimo gerai ar blogai kažką suprasti, nes kiekvienas žmogus yra integralus. Integraliai vienas ir toks unikalus. Galime spręsti tik pagal tų žmonių veiksmus ar žodžius, bet visuomet tai yra tik prielaidos, spėjimai. Juo labiau negalime įvertinti tikrųjų intencijų ar motyvų. Nes ne visi žmonės šneka tose erdvėse, kur mes klausomės, ne visi šneka mums suprantamai, ne visi mąsto remdamiesi ta pačia logika ir teorine prieiga. Taigi niekaip negalima atmesti prielaidos, jog daug daugiau žmonių dalykus supranta, turi idėjų ir netgi jas realizuoja, nei mes esame pastebėję. Nei vienas, netgi pats protingiausias, vertintojas jų visų nemato ne tik dėl informacinių burbulų ir savo gebėjimo išgirsti ribotumų – to negalime padaryti dėl fundamentalių žmogiškosios prigimties bruožų.
Žinoma, visuomenės išsisluoksniavimas ir informacinio lauko prasiplėtimas labai stipriai prisideda prie neadekvataus vertinimo. Viena vertus tuo, kad sudaro iliuziją, jog viską sekame ir žinome, kai iš tikrųjų sekame ir žinome ypač selektyviai. Kita vertus informacijos gausa ir jos kitimo greitis viešojoje diskusijoje palaiko tik tą greitį toleruojančius diskutantus. Trečia, informacijos supaprastėjimas ir tekstų virtimas sunumeruotais punktais verčia visus kalbėti apie sudėtingus reiškinius taip supaprastintai, kad iš šono pažiūrėjus tikrai gali atrodyti, kad dėstantysis nesupranta. Tačiau tokios yra žaidimo taisyklės, ir balne (eteryje) išsilaiko tik tie, kurie šį žanrą įvaldo.
Yra ir daugiau trikdžių – noras išsiskirti, aukšti emocinio užtaiso ir negatyvo reitingai (skaitlingi klikai) iškelia radikalaus, kontrastingo turinio ir išsiskiriančios retorikos žinutes. Toleruojama šaukti ant oponento, kaltinti jį nebūtais dalykais, įžeidinėti asmeniškai, siuntinėti, kad ir ministrą, darbų atlikti ar vadovėlių pasiskaityti. Tai kažkodėl suprantama kaip „kietumas“ arba nuoširdumo išraiška. Nors iš šono žiūrint atrodo neprotingai.
Tačiau nemanykim, kad tik aplinka kalta. Kai kurie asmenys nuoširdžiai mano, kad yra genijai ir be savo atvaizdo ekrane ar kokio artimo sekėjo, neturi su kuo protingai pasikalbėti. Juos galima tik užjausti dėl vienišumo ir pagalvoti, kas galėtų nuo tokios liūdnos būklės apsaugoti. Žinoma, retas jų taip tiesiai ir pasako, kad neturi lygių savo protui. Kiti gi vis porina apie kažkada buvusį aukso amžių ir dabar į bedugnę besiritantį pasaulį. Ir lyg tarp kitko priduria, kad jie esą viską seniai žinoję ir sakę, bet niekas neklausė ir neklauso. Todėl dabar patys kalti ir tegu srebia, kas privirta, o potekstėje žvilgso galimybė – pulti pranašui į kojas, pripažinti, kad klydai ir atiduoti jam įgaliojimus vesti visus į šviesų rytojų. Tai sudėliojus skaitosi komiškai, bet būtent šie teiginiai kituose kontekstuose visuomenei atrodo labai protingi, netgi moksliški.
Dėl aukso amžių istorikai jau prirašę kalnus, kad kiekviena epocha turėjo savo aukso ir savo mėšlo, įvairiomis proporcijomis ir, aišku, tebeturi. Nieko nuostabaus, nes visais laikais istoriją kūrė žmonės, kurie iš savo prigimties turi ir aukso, ir mėšlo. Įvairiomis proporcijomis. Žinoma, visada galima išsirinkti vieną gerumo aspektą ir tam tikrą laikmetį paskelbti auksiniu. Kaip antai Sąjūdžio metų vienybę. Bet ir ją geriau panagrinėjus paaiškėja, kad vienybė nebuvo tokia vieninga, kaip daugelis emociškai prisimenam. Dar lengviau tokias aukso atkarpas išrankioti ekonomistams, ypač vertinant tokius agreguotus dydžius, kaip BVP, atlyginimų, investicijų augimas ar kiti makro rodikliai. Rodiklių dinamika stipriai priklauso nuo bazės, taigi jei žiūrėsime nuo labai žemų reikšmių, gausim neįtikėtinus pakilimus. Pavyzdžiui, BVP augimą po karo, užimtumo augimą po krizės ir t.t. Su nostalgija žvelgdami į anksčiau buvusias gerosios dinamikos kreives lengvu vaizduotės judesiu grįžkime į tą laikmetį ir pagalvokime, apie ką tuo metu buvo svarstoma viešumoje. Neabejotinai apie didžiules bėdas ir problemas, nes juk ekonomika tam ir skirta – ji yra nuolatinė pastanga įveikti stoką, kuri absoliučia prasme yra neįveikiama. Tas pats galioja pasakoms apie buvusių senų laikų visuotinį dvasingumą, sovietinį irgi visuotinį draugiškumą ar kitas aukso amžių apraiškas. Neabejotina, kad įvairiais laikais visuomenės nuomonė akcentavo skirtingas dorybės – kažkada normalu buvo turėti garbės kodeksą, dabar normalu jo neturėti, kažkada buvo nemoralu vogti, sovietmečiu tai daryti buvo normalu ir pan. Tai charakterizuoja visuomenes, tačiau visiškai nereiškia, kad seniau visi žmonės buvo garbingi, sovietmečiu visi vogė, o šiandien visi yra moraliai lankstūs ir dėl to (ar dėl kažko kitko) pasaulis ritasi į bedugnę.
Dėl pasaulio ritimosi į bedugnę diskusija ypač nevaisinga. Viena vertus dėl to, kad mes tikrai negalime paneigti, jog jis ten ritasi, nes yra aibė priežasčių jam ten ristis. Bet jei yra bent viena priežastis jam ten nenusiristi, tai jos ir laikykimės. Kaip ir žmogaus gyvybė – yra tiek mažai šansų žmogaus gyvybei atsirasti ir tiek daug priežasčių jai nutrūkti, kad absoliučiai neįtikėtina turėtų būti, kad mūsų tiek daug – genijų ir nelabai – gyvena.
Visgi pasaulio pabaigos naratyvas gana populiarus ir būdingas įvairiems gyventojų sluoksniams. XX a. pradžios Lietuvos kaimo bobutėms aiškus pasaulio pabaigos ženklas buvo moteris su kelnėmis. Saulius Tomas Kondrotas savo apsakyme „1892 metų progreso idėja“ aprašo, kaip Kauno gyventojams pasaulio pabaiga atidardėjo arkliniu tramvajumi, po kurio ratais žuvo žmonių. Žūčių beprasmiškumas ir netikėtumas aprašyti taip įtaigiai, kad gali sutikti, jog tikrai, pasaulis ritasi į bedugnę, tempiamas šuoliais lekiančių arklių. Bet ką tada sakyti apie pirmą ir antrą pasaulinį karą, spalio revoliuciją, Mao režimą, Alkaidą ir daug daug kitų žmogiškosios beprotybės protrūkių? Tik kad pasaulis jau nusiritęs į bedugnę. (Beje, apie tai laikas nuo laiko kas nors autoritetingai paskelbia). Bet pasaulis rieda toliau ir ne mūsų nosiai žinoti, kas laukia už posūkio.
Ką galėtum pasakyti žmogui, kuris mano, jog supranta dalykus taip gerai, kad žino visus atsakymus, ir juos visada žinojo, jei jis kartais būtų nusiteikęs išgirsti? Pirmiausia jį reikėtų atjausti, nes tokioj proto būsenoj gyventi turėtų būti sunku. Jei kartais jam norėtųsi pagalbos, būtų galima pasiūlyti pasigilinti į kitą sritį, kurioje to žinojimo nėra tiek daug, nes juk protingas žmogus supranta realybės daugiamatiškumą. O taip pat pagalvoti apie tą paradoksą, kad tiek daug priežasčių yra žmogaus gyvybei nebūti, o ji vis dėl to yra. Ar ne ta pati priežastis įgalina ir mus, kurie ne viską suprantam, išlaviruoti gyvenimo užduotyse? Svarbiausia tomis pasaulio supuvimo idėjomis neužsikrėsti jaunystėje, nes jos yra tiesus kelias į pasaulio gelbėjimo ir žmogaus perkeitimo projektus, kurie prasideda dainomis ir vėliavomis, o baigiasi kraujo klanais. Garbiame gi amžiuje mintys, kad pasaulis tapo kitoks, ir aš jo nesuprantu, yra tiesiog dovana ir ženklas, kad metas mesti pasaulio reikalus ir užsiimti savimi. Ką gi daugiau daryti su pasauliu, kurio negali priimti, nes nepajėgi padaryti prielaidos, jog pats klysti (nesupranti)? Palikti jį savo eigai. Juk daug skaudžiau tai padaryti, kai manai, jog viskas vyksta pagal tavo planą ir tau beliko tik susirinkti apdovanojimus.
