Ar sveikas maistas gali būti skanus?

Vargu, ar rasime labiau kontraversišką klausimą. Vieni sakys, kad maistas sveikas bus tik subalansuotas pagal dietologų suskaičiuotas kalorijų bei maistingųjų medžiagų normas; kiti, kad tik termiškai neapdorotas; dar kiti – kad tik augalinės kilmės; kad tik netoliese pagamintas; tik tas, kurį valgė tėvai; tik tas, kuris man skanus.

Galų gale gausime du kraštutinumus. Pirmas – sveika mityba yra man nepasiekiama, nes reikia atsižvelgti į tiek daug skirtingų ir dažnai prieštaringų veiksnių, todėl net neverta pradėti. Antras – valgau tai kas skanu, ir tai yra man sveika.

Kaip ir visais kraštutinumų atvejais, juose yra šiek tiek tiesos, bet tikrai ne tiek, kad jų būtų verta laikytis. Iš tiesų sveika mityba apima daug veiksnių, kuriuose gana sunku susigaudyti. Maistas turėtų būti šviežias, neužterštas chemikalais (ekologiškas), maistingas (turtingas baltymais, mikroelementais, vitaminais ir t.t.), kuo natūralesnis (išlaikyti gamtos sukurtą maistingųjų medžiagų santykį, jų gamtinę prigimtį), racionas turi atitikti individualaus organizmo poreikius bei galimybes jį suvirškinti ir būti visom prasmėm priimtinas (skanus).

Nes tik šviežias maistas išlaiko maistingąsias medžiagas, tik natūralus – gerai įsisavinamas ir nepalieka kenksmingų medžiagų (toksinų ar papildomų kilogramų pavidalu), tik ekologiškas maistas leidžia išvengti GMO bei pesticidų ir padidinti tikimybę, kad tos mūsų trokštamos maistingosios medžiagos jame yra. Tik individualiai pasirenkant maistą pagal savo organizmo ypatybes ir skonį galima tikėtis, kad organizmas jį sėkmingai suvirškins.

Todėl nelabai praktiška atrodo skaičiuoti kalorijas ir atskirus mikroelementus, nors turėti šiokį tokį supratimą apie savo vartojamų produktų sudėtį bei savybes tikrai pravartu. Pavyzdžiui, verta žinoti, kad kakava yra labai kaloringa, o ankštinai itin „liesi“. Kad džiovintuose vaisiuose visai nemažai geležies, o tarkim vištiena (nors ir mėsa) jos neturi. Kad jogurtas nėra lengvai virškinamas produktas, ypač sumaišytas su uogomis ar vaisiais. Kad vaisių bei daržovių sultys (net ir tikros) nėra gėrimas, o maistas. Kad sausainiai taip pat gali turėti vitaminų (jei pagaminti pvz., iš pilno grūdo miltų).

Nelabai praktiška yra save apriboti vien savo ar savo artimųjų išaugintais bei ekologiškais maisto produktais, bet išnaudoti galimybę tokius vartoti kuo dažniau tikrai pravartu. Ypač kai kalbame apie mūsų kasdienį racioną sudarančius produktus.

Nelabai praktiška ir ne visiems priimtina vartoti vien neapdorotus, nepagamintus produktus (pvz., pirkti miltus, ne duoną; grūdus, ne dribsnius, vaisius, ne sultis ir t.t.), tačiau skaityti sudėtį, iš ko kas pagaminta, tikrai verta.

Nelabai praktiška negatyviai vertinti kiekvieną naują maisto ruošimo technologiją – dalis jų pagerina maisto kokybę (pvz., leidžia ilgiau išlaikyti produktus šviežius nenaudojant cheminių konservantų ir aukštos temperatūros). Tačiau tikrai verta ir įmanoma vengti visų rafinuotų produktų: rafinuotų aliejų, rafinuotų miltų, rafinuoto cukraus ir druskos. Nes jie nėra nei turtingi maistingomis medžiagomis, nei švieži, nei natūralūs, nei lengvai pasisavinami, o dažnai ir kenksmingi. Tik pigesni už natūralius analogus.

Nelabai sveika baidytis visų maisto priedų E, nes tarp jų pasitaiko visai nekaltų ingredientų, tokių kaip dažikliai burokėlių sultys ar ciberžolė ar tešlą kildinanti geriamoji soda. Bet jei perkate neekologiškus produktus, įsiminti kenksmingiausius E tikrai pravartu (sertifikuoti ekologiški produktai yra be kenksmingų E pagal jų auginimo ir gaminimo standartą).

Galų gale – tikrai neprotinga valgyt tik tai, kas skanu, nors atsižvelgti į skonį būtina. Nes tik skanus maistas gerai suvirškinamas ir atneša tą naudą, kurios mes iš jo norėjome. Skonis ir kvapas taip pat padeda mums atskirti šviežius produktus nuo sugedusių, įvertinti kokybę, atsirinkti, kas mus tinka, kas ne.

Tai gal teisingas antrasis kraštutinumas – valgai tik tai, kas skanu, ir vargo nematai? Deja, ne. Visų pirma dėl to, kad masiškai gaminamame maiste paprastai yra pridėta vaizdo, kvapo ir skonio stipriklių. Jie apgauna mūsų jusles ir signalizuoja apie šviežią ir maistingą produktą, kurio ten visai nėra. Tam pakanka ir kelių E – natrio glutamato, dar kokio dažiklio ir aromatizatoriaus.

Antra, norėdami remtis vien savo juslėmis, turėtume labai gerai jas pažinti. Tačiau tai retas gebėjimas.

Paprastai mes renkamės ne tai, ką signalizuoja mūsų kūnas, bet tai, ko nori mūsų protas (akys). O jie nori gražaus, blizgančio, gerai išreklamuoto, saldaus ir riebaus…

Taigi norėdami valgyti kas mums skanu, turėtume rinktis šviežią, natūralų, ekologišką maistą ir taip susigrąžinti savo gebėjimą pažinti jo savybes iš vaizdo, kvapo ir skonio. Taip pat vertėtų nuolat prisiminti savojo proto triukus ir stengtis jį atriboti nuo išankstinių nuostatų skanu-neskanu, mėgstu-nemėgstu. Maži vaikai juk taip ir elgiasi – jei maisto vaizdas neatrodo priimtinas, jo net neragauja.

Būtent vaikai yra labiausiai neabejingi spalvotiems popieriukams ir dailiems indukams. Tačiau subrendę žmonės turi daugiau galimybių valdyti savo spontaniškus norus ir atsižvelgti į vieną kitą racionalią rekomendaciją. Darant tai sąmoningai, tas maistas, kuris anksčiau atrodė gal ir nepatrauklus, tampa skanus. Ir bene rimčiausias priekaištas sveikam maistui – kad jis esą yra neskanus – prapuola.