Klausimai apie ekologiškų produktų skirtumus nuo neekologiškų gvildenami parodoje (kuri kartu yra ir plačios tematikos forumas) kasmet. Tai nėra diskusijos apie tai, kaip skirtingai “eko” ir “ne eko” maistas gaminamas – šiuos dalykus nusako ekologiškumo standartas. Aiškinamasi, ką skirtingo gauna vartotojas. Tema ši nėra paprasta, nes iš išorės produkcija atrodo labai panašiai. Ekologiška gali net atrodyti prasčiau: vaisiai ar daržovės būti mažesni, skirtingų dydžių, mažiau vešliais lapais ar blizge odele. Šis skirtumas vartotojui yra suprantamas, ypač tokiose šalyse kaip Lietuva, kurioje asmeninių kokio nors ūkininkavimo patirčių turi daugelis. Tačiau ekologiškų ir neekologiškų maisto produktų maistinės vertės skirtumų niekaip išoriškai nesimato. Tiesa, tie kurie naudojasi savo skonio receptoriais rinkdamiesi gerą maistą, gali pajusti skonio skirtumus. Tačiau tuomet reikėtų lyginti vienos rūšies ir vienodo šviežumo maistą. Nenuostabu, kad dalis pirkėjų tikisi kokių nors “moksliškai pagrįstų” liudijimų apie ekologiškų produktų didesnę maistinę vertę.

Čia ir prasideda didžioji painiava. Visų pirma dėl to, kad oficialiai (pagal ES teisės aktus) leidžiama nurodyti tik baigtinį skaičių maistingųjų medžiagų ir tik jomis operuoti (antioksidantai į šį sąrašą neįeina).
Antra, dėl to, kad jų matavimo rezultatai labai priklauso nuo tiriamo mėginio ir rezultatų skirtumai yra tuo didesni, kuo produktas auginamas natūraliau. Netirsi juk kiekvieno morkų krepšio atskirai.

Trečia, kadangi maisto sauga užsiima valstybė (ES šalių atveju – per centralizuotas ES institucijas), nėra kaip viešai kalbėti, kad kažkurios legaliai neekologiškame ūkyje naudojamos medžiagos gali kenkti. Todėl neretai tenka išgirsti pareiškimų, jog modernūs pesticidai yra visiškai nekenksmingi (kaip ir augimo hormonai bei visi legalūs maisto priedai). Jeigu taip, tai kam rinktis produkciją be jų?

Ketvirta, augant ekologiškų produktų populiarumui jie pradeda kelti konkurencinį pavojų įprastiesiems – būtų keista, jei pastarieji nesiimtų atsakomųjų viešųjų ryšių. Moksliniai tyrimai kainuoja brangiai, tad jų užsakovai turi nemažos įtakos rezultatams. Nereikia nieko net falsifikuoti – pakanka reikiamai pasirinkti tiriamus rodiklius ir nerasti skirtumų bus labai lengva.

Todėl neturėtų stebinti faktas, kad įvairių šalių žiniasklaidoje nuolat pasirodo pačių prieštaringiausių tyrimų rezultatų, patvirtinančių arba paneigiančių tezę apie ekologiškų ir įprastinių maisto produktų maistingumo savybių skirtumus. Bene negatyviausia jų buvo parengta Didžiosios Britanijos institucijos Food Standard Agency. Britų ekologiniam sektoriui ji, žinoma, pakenkė labiausiai ir sutelkė jėgas atlikti atskirą tyrimą.

Parodoje šį tyrimą pristatė New Castle profesorius Cario Leifert (apie tyrimą http://www.ncl.ac.uk/press.office/press.release/item/new-study-finds-significant-differences-between-organic-and-non-organic-food). Jo vadovaujama mokslininkų grupė atliko esamos mokslinės literatūros metaanalizę. Iš viso jie analizavo 343 straipsnius (minėtoji anti-eko Agentūros studija rėmėsi 56).

Tyrimo rezultatai apibendrinti trimis teiginiais:
1) ekologiškai užaugintų produktų antioksidantų aktyvumas yra didesnis
2) juose mažiau kadmio ir kitų sunkiųjų metalų
3) juose mažiau pesticidų likučių.

Trečioji išvaizda kaip ir akivaizdi, nes ekologiniuose ūkiuose naudoti pesticidų visiškai negalima. Tačiau esama nuomonių, kad aplinka jau užteršta tiek, kad augalai užsiteršia iš aplinkinių ūkių, savame jų net nepurškiant pesticidais. Tyrimas parodė, kad analizuojamuose atvejuose pesticidų likučių ekologiškame maiste yra nuo 10 iki 100 kartų mažiau. Taigi aplinka įtakos turi, tačiau skirtumai išlieka ženklūs.

Antroji išvada labiausiai grindžiama skirtingu trąšų naudojimu. Ekologiniuose ūkiuose nenaudojamos fosforo trąšos. O jos savyje paprastai turi nikelio ir kadmio. Ekologiškame maiste kadmio buvo fiksuojama dvigubai mažiau nei neekologiškame. Tiriant atskirus regionus skirtumas būtų dar didesnis, nes kuo trąšos prastesnės (pigesnės), tuo daugiau jos užterštos sunkiaisiais metalais. ES šalyse santykinai trąšos geros, tačiau Trečiojo pasaulio šalyse šie skaičiai greičiausiai skirtųsi dar dešimtimis kartų labiau.

Antioksidacinis ekologiškai užaugintų produktų aktyvumas fiksuotas 18% didesnis, nei neekologiškų. Remiantis ekologinio ūkininkavimo filosofija, kitaip ir negali būti – juk kuo grubiau kišamės į augalo (ar gyvūno) auginimą, tuo prasčiau pataikome jam duoti tai, ko jam konkrečiai tuo metu reikia ir tuo labiau iškreipiame natūralų jo vystymąsi. Augalų atveju visų pirma tai pasireiškia azoto pertekliumi. Turėdamas kažkokios medžiagos perteklių, augalas automatiškai įgauna kitos medžiagos trūkumą, o tos “kitos” medžiagos visų pirma yra antioksidantai polifenoliai. (Beje, šią idėją toliau ir giliau plėtoja gamtinė žemdirbystė, kurioje nenaudojamos jokios trąšos, tik mulčas, o dirvožemį stengiamasi palaikyti kuo mažiau suardytą).

Stebint diskusiją apie skirtingas maistines vertes ekologiško ir neekologiško maisto matyti, kad patvirtinančių šį skirtumą ekologinių ūkių naudai, daugėja. Taip ir turėtų būti, jei remsimės logika ir nuostata, kad gyvus organizmus geriausiai išaugina gamta, o tik sintetinius – žmogus. Kuo daugiau gamtos, tuo daugiau maistingųjų gamtinių medžiagų. Taip žvelgiant tyrimai šie atrodo tik pratimai, kaip šią žinutę pranešti tiems, kurie pasitiki tik eksperimentais ir skaičiais.