I. Apie mūsų laikus (2 dalis)

Kodėl žemės ūkio politika yra toks aktualus veiksnys? Visų pirma todėl, kad per valstybės aparatus mokesčių pagalba galima akumuliuoti milžiniškas lėšas, kurių prieš pora šimtų metų tiesiog nebuvo. Antra, todėl, kad žmogus ir taip jau giliai įsiskverbęs į gamtą: išžvalgęs kosmosą, žemės ir vandenų gelmes, sudrėkinęs dykumas, nukreipęs upes, prakirtęs džiungles ir „civilizavęs“ ten gyvenančias tautas. Galim diskutuoti, kiek tai sukūrė gėrio, bet kad sukūrė labai rimtų blogų padarinių – faktas. Ir tada kyla klausimas: kas toliau? Ar išliks bent tai, kas dar liko tose džiunglėse, vandenyse ir dykumose? Ar mes patys išliksime bent kiek gamtiški?

Kita silpnoji vieta yra vadinamasis mūsų vidinis sargas. Ar žaisdami progresą mes apskritai save kontroliuojame? Ar bent manome, kad turime nepakenkti? Anksčiau, kai žmonės tikėjo Dievu ar dievais, paisė bažnyčių ir bendruomenės draudimų, buvo bent proga apie tai susimąstyti. Šiandien specialiai tam skirtos progos nebėra – mes juk esame demokratinės valstybės piliečiai – visur ir visada akcentuojame savo teises, ne atsakomybes. Todėl gyvename kaip tinkami, o su vidiniais sargais bendraujame arba nebendraujame pagal norą. Iš mūsų reikalaujama tik laikytis įstatymo ir mokėti mokesčius.

Šiuolaikinis žmogus – itin pavaldus juslėms. Ne tik dėl to, kad prikūrėme tiek juslių dirgiklių: praeitų šimtmečių paveikslėliai ar gamtos grožiai nublanksta prieš kibernetinės visuomenės vaizdus, garsus, kvapus ir skonius. Bet ir dėl to, kad kultūra nebesmerkia juslingumo, o švietimo sistema nemoko juslių valdyti. Pamačiau, užuodžiau, paliečiau – noriu. Noriu dabar. Jei neįperku, ne bėda – yra greitieji ir kitokie kreditai, kurie leidžia mėgautis skolon.

Kita vertus, žmogus protas yra užspaustas moksliškumo autoriteto ir eksperimento argumento, todėl negali leistis mąstyti ir kurti. Gerai išauklėto piliečio protas leidžia sau tik išmokti ir vykdyti. Visa švietimo sistema paremta nuostatomis: „kam čia įdomi jūsų nuomonė, cituokite kritikus“, „tekstą reikia suprasti taip, kaip nurodyta, o ne kaip jums atrodo“, „jūsų reikalas išmokti, o ne išradinėti dviratį“. Taigi kur belieka žmogui pasireikšti ir pajusti, kad jis renkasi? Tik jusliniuose dalykuose. Askezė ir susivaldymas šiandien yra sunkiai įkandami ir tiesiog nemadingi, todėl juslės laigo sau laisvai it žirgai po pievą. Jos verčia mus rinktis tai, ko užsimanome pamatę, užuodę, palietę – taigi ryškaus, kvapnaus ir spalvingo.

Formuodami bet kokį savo pasirinkimą kaktomuša susiduriame su vienu pagrindinių ekonomikos dėsnių – materialios gėrybės yra ribotos. Tai galioja ir pačių gėrybių, ir individo atžvilgiu. Paprastai kalbant, norėdami ką nors įsigyti, turime atsisakyti ko nors kito. Juo daiktai pigesni, juo daugiau galime įsigyti už tą pačią sumą (6). Jei, kaip anksčiau aptarta, pasiduodame esminiam jusliniam impulsui – noriu dabar – tada perkame daugiau ir pigesnių daiktų. Tačiau asmeninis pasirinkimas nėra toks asmeninis esamos ekonominės sąrangos sąlygomis. Rinkos ekonomikoje muziką užsako vartotojas. Jei žmonės perka, gamintojai gamina. Jei žmonės linksta pirkti daug pigių daiktų vietoj mažiau, bet brangesnių, tie pigieji bus vis labiau gaminami ir dar labiau pigs. Negana to, demokratinės valstybės, ypač besivadinančios gerovės valstybėmis, savo tikslu laiko kuo lygesnes gyventojų pajamas. Taigi net ir tie, kurie norėtų ir galėtų savo pirkinių prioritetus formuoti remdamiesi kita logika, antai pirkti tik kokybiškus (ir dėl to brangesnius) arba aplinką labiau tausojančius (ir dėl to brangesnius) daiktus, to nebegali, nes neturi tam pinigų. Jeigu palygintume visuomenės pirkimo pobūdį prieš šimtą metų ir dabar, tai pamatytume, kad tada maža dalis visuomenės pirko brangius daiktus – vieni daugiau, kiti mažiau, priklausomai nuo poreikių ir turto. Tuo tarpu didžioji dalis gyventojų pirko labai mažai – jie gyveno iš natūrinio ūkio ir mainų. Žinoma, augant darbo efektyvumui dėl technologijų plėtros, darbo pasidalijimo, laisvos prekybos ir kitų veiksnių, ekonominių gėrybių prigaminame daug daugiau. Tačiau ir kaštai auga neregėtais mastais (o iš kaštų bene sparčiausiai auga mokesčiai).

Taigi pajamoms pasidarius apylygėms, ima lygintis ir vartojimas. Pramonė orientuojasi į tą vartotojų sluoksnį, kurio daugiausia. Politikai siekia bet kokia kaina pamaitinti visus, netgi sąmoningai nieko nedirbančius, nes kitaip negali pateisinti „gerovės valstybės“ įvaizdžio bei renkamų mokesčių. Ir valstybei su jos visu aparatu reikia vis pigesnių produktų. Kas lieka tų atpigintų daiktų viduje, gilinasi tik tie, kuriems padorumas neleidžia į save kišti bet ko, ir tie, kuriems to neleidžia daryti sveikata. Tačiau dauguma nesigilina – jiems aliejus yra aliejus, net jeigu to, ką anksčiau vadindavom aliejumi ir kokį jį iš kolektyvinės patirties pažįsta mūsų organizmas, ten likęs tik pavadinimas ir butelis su etikete. O duona yra tik duona, nesvarbu, kad kitaip ir iš kitko pagaminta, nei duonai priklauso.

Demokratinėje tvarkoje visada lemia dauguma, taigi toks tikro produkto pakaitalas kuo puikiausiai legalizuojamas ir netgi proteguojamas. Juk atitinka visų interesus: politikų – jie gali pamaitinti kuo daugiau rinkėjų, masinės produkcijos gamintojų – jie gauna pajamas, didžiosios dalies visuomenės – jie gali turėdami tiek pat pinigų (nusi)pirkti daugiau. Viskas teisinga pagal demokratijos ir netgi rinkos principus. Tačiau kažkodėl visi nepatenkinti. Beje, pabandžius aiškintis kodėl, atsakymas bus: brangu, norime dar pigiau; ir daugiau be papildomų pastangų.

Kalbant apie mūsų laikų ypatybes, nevalia nutylėti dar vieno veiksnio – visuotinio laiko trūkumo. Laiko trūksta net mažiems vaikams. Retai pas ką namuose būna mama arba močiutė, kuri gali nuvažiuoti į turgų ar vietinę krautuvėlę šviežių daržovių ar duonos. Mama dirba, o po darbo per transporto grūstis važiuoja vaiko pasiimti iš darželio, būrelio ar mokyklos. Močiutė taip pat, tikėtina, dirba (7) arba gyvena kitur ir anūkui vakarienės negamina. Vakarienę gamina mama arba tėtis, kurie, atidirbę visą dieną, dar turi nusipirkti maisto. Didesnių miestų gyventojai nedvejodami pasakys, kad sprendimą, kur pirkti, nulems vieta. Kur mažiausiai sugaišime ir bus kur pastatyti mašiną. Ir tikrai niekas nelakstys šviežių produktų į atskiras krautuvėles, nes priešingu atveju gali likti visai be vakarienės. Laikantis tų pačių prielaidų akivaizdu, kad dieną teks valgyti „valdišką“ maistą arba iš namų atsineštus sumuštinius.

Taigi kokio maisto poreikį formuoja gyvenamieji laikai? Materializmas diktuoja poreikį matyti maisto vertę (sveikatai), apibūdintą pamatuojamais skaičiais, ir jokių „svaičiojimų“ apie energetiką, individualų tikimą asmeniui, poveikį mintims. Novatoriškumas gieda odę technologijoms – nauja reiškia gera, progresyvu. Todėl maistą ne imame iš gamtos, o patys konstruojame: rafinuojame, praturtiname, konservuojame, dažome, kvėpiname, stipriname skonį ir kitaip valdome. Dar to betrūko, būti priklausomiems nuo maisto – tai senųjų laikų reliktas. Šiandien maistas priklauso nuo mūsų – ką norim, tą pasidarom: braškes viduržiemį, duoną be raugo, rūkytą šoninę be dūmo, augalinį aliejų be to augalo skonio, jogurtą be kalorijų… Sakote, neskanu arba nekvepia? Bet tai jau ne mokslinė kategorija, o jūsų asmeninė problema. Juolab kad pridėjus E621 bei sintetinių aromatų, ir skanu, ir kvepia.

Ir čia tik mažoji dalis. Toliau – genetiškai modifikuoti, klonuoti, in vitro ir kitaip sintetiniu būdu sukurti maistai. Nuosaikus konservatorius sakys – gal nereikia, juk nežinom, kaip tos modifikacijos mus paveiks. Žmogaus organizmas prisitaiko, bet tikrai ne taip greitai, kaip maisto pramonė. Radikalus konservatorius sakys, o kaip gamta – Dievo kūrinys? Kas mums leido ją perkurti? Tačiau novatoriška amžiaus dvasia atsako – o kodėl ne? Juk niekas neįrodė, kad tai kaip nors kenkia.

Laikas taip pat spaus mus skubėti: rinktis, pirkti, valgyti, mesti svorį ir vėl nuo pradžių. Beje, pirkti kuo pigiau – nes taip daro visi. Žinia, turtingesnėse visuomenėse pigumas yra vertybė tik tarp tam tikrų sluoksnių, tačiau pas mus ji, drįstu manyti, užsilaikys ilgiau. Mes juk neturime nei senosios aristokratijos, nei turtingos inteligentijos, nei stabilaus viduriniojo sluoksnio, o jiems susiformuoti reikia ir laiko, ir palankios ekonominės politikos. Laikas – jis pats sau ponas, kai ateis, tai ir bus atėjęs. O politika formuojama tokia, kuri tik sustiprina požiūrį – būkim vargšai, bet vienodi, pirkim kuo pigiau ir kaip visi.

6 Primenu – niekas dėl to nekaltas, taip tiesiog surėdytas pasaulis.
7 Arba dirbs, jei esamos pensijų sistemos bus toliau tobulinamos ta pačia kryptim – tolinant pensinį amžių, o feministiškai nusiteikusi visuomenė žiūrės į namų šeimininkes kaip į nepilnavertes moteris.

* Knyga „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“.