It kokiame filosofiniame esė pradėsiu nuo esminių sąvokų, reikalingų požiūrių įvairovei į maistą suprasti. Bet pažadu, kad sudėtinga nebus. Taigi perskyra yra tarp materialistų ir idealistų, o ji sena kaip Pasaulis.

Materialistai maisto žinovai (nutrionistai (2)) skaičiuoja riebalus, baltymus, vitaminus, mineralus, kalorijas ir t. t. Stebi žiurkes ir žmones, kaip jie jaučiasi gavę vienokių maistinių medžiagų bei jų derinių, matuoja jų svorį, kraujospūdį, cholesterolio, cukraus lygį, stebi sergamumą. Tuos duomenis kaupia, analizuoja, apibendrina. Iš to daro išvadas, kas sveika, ir kas ne apibendrintam valgytojui. Idealistai (holistai (3) , natūralistai) sako, kad svarbu visuma ir individualumas. Taigi, jų nuomone, maisto negalime supaprastinti iki nedalomų vienarūšių maistingų medžiagų (nutrientų), o žmogui X veikiausiai visiškai netiks žmogaus Y dieta. Negana to, bendra žmogaus sveikata ir konkrečiai virškinimas dažnai priklausys labiau net ne nuo to, ką valgome, o nuo to, kaip valgome, miegame, judame ir apskritai gyvename.

Senosios mitybos ir sveikatos palaikymo sistemos, kaip antai ajurveda, kinų ar Tibeto medicina, neabejotinai buvo ir tebėra idealistinės-holistinės. Negana to, jos persmelktos dvasinio arba religinio turinio. Ir šiandien turime tokios kultūros likučių: praktiškai visose konfesijose – ir senosiose lokaliose, ir šiandien vyraujančiose religijose – priimta maistą šventinti, aukoti, konkretų maistą sieti su vienomis ar kitomis dvasinėmis savybėmis.

Mūsų laikų vyraujanti pasaulėžiūra neabejotinai yra materializmas, kuris mitybos srityje yra pasiekęs ypač aukštą išsivystymo laipsnį. Jam priešingas holistinis požiūris ataidi iš senovinių sveikatos filosofijų ir liaudies medicinų. Jis puoselėjamas įvairių pakraipų holistų, tačiau oficialiai naudoti yra uždraustas teisinėmis priemonėmis. Materialistinį požiūrį įtvirtina valstybės aparatas per teisės aktus, reguliavimus, valstybinį švietimą, o įgalina technologijos. Technologijos leidžia sukaupti ir apdoroti didžiulius duomenų kiekius, analizuoti juos pritaikant statistikos dėsnius ir gauti vienaip ar kitaip prasmingus rezultatus. Ir kas gi iš to mums, valgytojams?

Kol skaičiavimai ir apibendrinimai telpa į vieno žmogaus galvą, tol jis visaip stengiasi suprasti šio proceso logiką. Ją supratęs jis gali spręsti – tinka jam išvados ar ne. Pasitiki jis šiuo daktaru (mitybos konsultantu, maisto produktų gamintoju, ūkininku, virėju) ir jo rekomendacijomis ar ne. Kai duomenų kiekiai netelpa į jokio žmogaus galvą, o yra apdorojami kompiuteriškai, tai vartotojas nebegali vidinės logikos sekti, taigi jam belieka pasitikėti arba nepasitikėti tuo, ką suskaičiuoja kiti. Tie kiti gali atrodyti (nes taip ir pateikiami) objektyvūs ir neklystantys visažiniai. Tačiau tikrovėje tai yra tik žmonės, kurie ir klysta, ir tikrai žino ne viską.

Atrodytų keista, bet tais nuasmenintais skaičiavimais dauguma mielai pasitiki. Gal labiausia dėl to, kad nepasitikint reikėtų pačiam priimti sprendimus? O kuo pasiremti, jei gauni tik išvadas, bet kaip gautas atsakymas – nežinai? Beje, labai sveika būtų kiekvienam prie progos susipažinti su kokiu nors tyrimu nuodugniai: perskaityti sąlygas, išlygas, duomenų atrinkimo būdą, testuojamų žmonių (ar gyvūnų) atrinkimo metodiką, eksperimento eigą, rezultatų patikimumo aptarimą ir t. t. Nėra taip sudėtinga, kaip piešiama, o išvadų galima pasidaryti labai rimtų. Ne apie tą konkretų eksperimentą, bet apie patį metodą. Kaip sako geri dėstytojai – skaitykite šaltinius.

Kita vertus, technologijos gali reikšti ir materialistinio požiūrio pabaigą – jei pakankamai daug mokslininkų pripažins šio metodo ribas, kurios, geriau pažvelgus, tiesiog akis bado. Manau, kad tai būtinai atsitiks, ir tai tik laiko klausimas.

Mūsų laikais garbinamos inovacijos, naujovės, eksperimentai. Juk yra tiek priemonių ir galimybių eksperimentuoti, atradinėti ir kurti. Priimta manyti, kad tai varo žmoniją pirmyn, ir vadinti tai progresu. Kadangi šiais laikais visų svarbiausia yra ne pagaminti, o parduoti (4), tai pardavinėjamos ir paradigmos. Juk daug patraukliau atrodo bandyti, ardyti, perdaryti ir kurti beigi tikėti, kad tai padarys mus laimingus. Viltis yra geidžiamiausia prekė. Tai vaikų stichija. Tačiau prie vaikų paprastai būna tėvai, kurie prižiūri, kad beeksperimentuodami vaikai nesusprogdintų namų, o pabaigę – šiukšles sutvarkytų. Suaugusiųjų žaidimams prievaizdo nėra, tik jų pačių sąmoningumas, sąžinė ir išmintis. Tačiau visos šios savybės nėra dažnos netgi tarp genijų. Todėl turime tiek daug žmogiškųjų kūrinių, kurių autoriai vėliau jais visai nesidžiaugė (švelniai pasakius). Alfredas Nobelis ir Andrejus Sacharovas – geriausi to pavyzdžiai.

Šiais laikais politinės valdžios, pasivadinusios gerovės valstybėmis, tikina, kad jos atlieka to protingo prižiūrėtojo funkciją. Tačiau to daryti jos negali dėl savo pačių prigimties – siekti galios. Juk būtent valstybės finansavo ir finansuoja visų ginklų, nuo kurių nukenčia žmonės ir gamta, kūrimą. Aš jau nekalbu apie tokias „smulkmenas“, kaip prekybiniai karai, importo muitai Trečiojo pasaulio gamintojams ir pan. Viena pirmųjų 1957 m. sukurtos Europos Ekonominės Bendrijos bendrųjų politikų buvo skirta žemės ūkiui, CAP (Common Agricultural Policy). Ji numatė subsidijas žemės ūkio veiklai, reguliuojamas produkcijos supirkimo kainas, muitus konkuruojančioms prekėms iš ne ES šalių. Taip žemės ūkio veikla buvo „išjungta“ iš rinkos ekonomikos, o augintojai – atriboti nuo vartotojų. Jei mokamos subsidijos ir reguliuojamos kainos, ūkininkams būtent jos tampa svarbiausiais argumentais, nulemiančiais, ką ir kaip jie gamins ir kam parduos. Tokia politika pridarė daug bėdos visiems, bet ypač – maisto kokybei ir gamtai. Į žemės ūkį buvo nukreipti papildomi subsidijų srautai, leidę neproporcingai investuoti į gamybą ir jos apimčių didinimo priemones: mašinas, agrotechnologijas, vis naujus dirba- mus plotus. Atsiradus perprodukcijai, įvestos gamybos kvotos bei išmokos už nedirbamą žemę, kurios dar kartą iškreipė ūkininkų motyvaciją. Ten, kur gamta palanki žemės ūkiui plėtoti, to daryti nebegalima buvo dėl kvotų, o kur nepalanki (pavyzdžiui, daug gamtos, o ne kultūrinių žemių), atsirado papildomų paskatų gamtą versti dirbamais laukais: melioruoti pievas, iškirsti miškelius, suarti kalnelius.

Tačiau vis dėlto didžiausia CAP‘o žala yra valgytojų atribojimas nuo augintojų. Ir šiandien galime stebėti tą giluminį nesusikalbėjimą – dalis ūkininkų vis dar mano, kad jų pagamintą produkciją kas nors turi „supirkti“, o vartotojai niekaip nesupranta, kodėl į jų norus nereaguojama – jie juk moka pinigus. Vartotojai nori rinktis tai, ką jie nori, o ne ką ūkininkai auginti įpratę ar mano esant vertinga.

Man nekyla nė vienos abejonės dėl to, kad kūryba yra esminė žmogaus savybė, ir jos buvimas būtinas žmogui save realizuoti. Tačiau technologiniai ir politiniai kūriniai toli gražu nėra gėris savaime. Dažniausiai tai yra labai brangus užsiėmimas, finansuojamas mūsų visų pinigais (programos juk valstybinės, ne privačios) ir paliekantis begales šiukšlių. Nesvarbu, kokiais vardais jis bus pridengtas. Pagalvokime kad ir apie alternatyvią energiją: nemažai ES valstybių, tarp jų ir Lietuva, subsidijuoja saulės energijos gamybą, kai kada visai neproporcingai dosniai. Tuo susidomėję investuotojai prisiperka saulės baterijų ir užkloja jomis didžiulius plotus. Nediskutuosime, kaip tai keičia kraštovaizdį – estetika labai subjektyvus dalykas, kai kam ir Sporto rūmai Vilniuje – architektūros paminklas. Tačiau rezultatas gana objektyvus – sunaudoti mokesčių mokėtojų pinigai, kurie galėjo būti panaudoti jų laisva valia daug geriau, ir tonos pasenusių baterijų šiukšlių (naujosios technologijos sensta labai greitai) (5).

Kodėl žemės ūkio politika yra toks aktualus veiksnys?… (skaityti toliau)

2 Nuo angl. nutrients – maistingosios medžiagos.
3 Žodį „holistinis“ naudoju būtent gamtos mokslų, ne sociologine ar metodologine prasme, kur jis reiškia kitus dalykus.
4 Tai neturi nieko bendro su kokiomis nors žmogiškosiomis ar ekonominės santvarkos ydomis, tai tiesiog žmonių veiklos dėsnis.
5 Beje, manau, kad saulės panaudojimas elektros energijai generuoti yra perspektyvi sritis, tačiau vienos technologijos finansavimas mokesčių mokėtojų pinigais yra ne pagalba, o trukdymas technologijoms konkuruoti ir atsirasti naujoms efektyvioms.

* Knyga „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“.