Apie kokybę paprastai

Vis galvoju, kaip paprastai įvardinti, kas yra produkto kokybė (juk sakom – prekiaujam tik kokybiškais), ir nėra kaip. Nes kokybė – dalykas sudėtingas. Jis priklauso nuo daugybės veiksnių, kurie netgi skiriasi skirtingoms produktų grupėms. Kuo produktas sudėtingesnis, tuo daugiau reikia žinių norint įvertinti. Kas yra kokybiškas tekstas? Kokybiška daina ar spektaklis? Juk nepakanka, kad be gramatinių ar atlikimo klaidų. Ir subjektyvi nuomonė „man patinka“ taip pat ne viską pasako. Artėja Eurovizija, gera iliustracija apie vyraujančias nuomones ir kokybiškas dainas.

Pateiksiu pavyzdžių iš maisto ir kosmetikos sferų. Suprantama, kad kokybiškas produktas neturi turėti aiškių defektų. Tačiau svarbiausia – jis turi būti vertingas kaip maisto produktas ir nesukeliantis rizikų sveikatai (nebent būtumėm alergiški arba besočiai). Tam svarbu:
1) žaliava (šviežios ir švarios bei kitaip tinkamos būklės),
2) minimali perdirbimo technologija,
3) tvarkingai laikomasi priklausančio gamybos proceso,
4) žmonės, kurie tai daro.

Daugelio apkalbėtas alyvuogių aliejus. Spaustas šaltuoju būdu prižiūrint, kad spaudimo metu temperatūra nepakiltų aukščiau 27°C. Iš ką tik surinktų alyvuogių, kurios užaugintos be pesticidų ir kitų aršių chemikalų (ekologiškai), o nuskintos tuo metu, kuriuo reikia (ko jokiais skaičiais nenusakysime, tik šio amato meistras pasakys). Išspaustas aliejus supiltas į neigiamam išorės poveikiui atsparius konteinerius ir laikomas pastovioje vėsioje temperatūroje. Išpilstomas į tamsius stiklinius butelius specialia įranga tik prieš pat patekimą į parduotuves. Tada jis ne tik atitinka formalius virgin bei extra virgin reikalavimus, bet ir realiai yra kokybiškas.

Mažiau apkalbėtas kokosų aliejus. Atrodo, kas su juo gali būti ne taip, juk toks stabilus riebalas – greitai nesioksiduoja. Taip, bet gali pagauti pelėsio, ypač gamybos stadijoje. Nepamirškime, kokiame klimate auga kokosai ir kokios įvairios tose šalyse gali būti darbo higienos sąlygos. Kokosų riešutai prieš spaudžiant aliejų kaitinami, o koks kuras naudojamas ir kur papuola dūmai? Ar spaudimo įranga sandari ir tvarkinga, ar neprateka tepalas ir į gaminį nepapuola kitų teršalų iš aplinkos. (Kas esate buvę Indijoje ar Indonezijoje, prisiminkite, kaip ten atrodo mašinos bei mechanizmai). Žinoma, visur yra visokių, bet gerai, kai žinai, kad kažkas tas rizikas žino ir prižiūri, kad jų nebūtų. Kompanija „Ölmühle Solling“ spaudžia kokosų aliejų jau 10 metų iš kokosų, kuriuos augina tas pats kooperatyvas Šri Lankoje. Kokosai ir žmonės iš Šri Lankos, mašinos vokiškos. Laboratorija, vadyba ir kontrolė – vokiška.

Himalajų druska. Kas gi druskai, sakote, gali būti blogai. Taip, ji gali būti falsifikuota, visai ne iš Himalajų, o iš Lenkijos kasyklų. Arba dažyta. Todėl svarbu, kas ir iš kur veža. Bet ir ne tik tai. Himalajų priekalnėse taip pat vieni druską kasa rankomis, kiti sprogdina. Antrieji apie tai ant pakuotės nerašo. Vieni druską plauna ir smulkina ją uždarose higieniškose patalpose, kiti superka iš garažų ir druskos lempų fabrikėlių. Gaminant druskos lempas metaliniu grąžtu gręžiama skylė. Per savaitę grąžtas sutrumpėja 20 cm (jo storis ~4 cm).  Kažin, kur tos drožlės dedasi? Šiaip panagrinėjus pigios Himalajų druskos pakelio turinį, gali rasti įvairių pėdsakų: šerelių, plastiko gabaliukų, neaiškių juodų darinių. Įmonės „Natur Hurtig“ druska Vokietijoje pripažinta tinkama prekiauti ekologiško maisto parduotuvėse.

Kuo produktas populiaresnis, tuo daugiau kyla pagundų jį „praskiesti“. Pasaulyje tonomis parduodamos pipirų ir kitų prieskonių nuobiros bei luobelės lyg būtų patys prieskoniai. Arbatos lapelių nuotrupos, kaip arbata (tokios tai pilna visur; nesimato, nes dar labiau susmulkinama). Kokybišką terapinės klasės eterinį aliejų distiliuoti trunka pusantros valandos, kvapų kategorijos eterinį aliejų – 15 min. Prastas muilas visai nebrandinamas (konservuojamas konservantais), geras – brandinamas mėnesį ir daugiau. Ir skirtumai etiketėje neatsispindės. Tie, kurie domisi, galės sužinoti tik iš gamintojo ir pardavėjo.

Netgi makaronus itališkus teisingai pagaminti trunka daugiau nei pusę paros (jie tiek turi džiūti), o pramoniniai išdžiovinami akimirksniu. Todėl nenuostabu, kad vieni sako, jog makaronai yra vertingas maistas, o kiti – kad tuščios kalorijos. Džiovintus vaisius pamirkytus cukruje ir su sieros dioksidu greita ir paprasta pagaminti. Ir dėl žaliavos kokybės sukti galvos nereikia – vis viena dėmių nebesimato ir skonio viso nebesijaučia. Kaip ir sultis gaminant iš koncentrato – pakanka pridėti kvapiųjų medžiagų ir nekokybiškų vaisių dalys pasislėps.

Kokybiškos kavos gamintojai turi atrinkti vienodo dydžio pupeles, kad skrudinant mažesnės nesudegtų, o didesnės neliktų žalios. Ir užauginti be fungicidų, įsivaizduokit, kaip nepaprasta, kai klimatas drėgnas ir karštas. Ne veltui kava yra labiausiai pesticidais tręšiama kultūra. Kaip auginama be jų? Mažomis grupėmis, po kitais medžiais, daugiau įdedant darbo į priežiūrą. Kaip, beje, ir raudonąsias palmes, arbatkrūmius.

Ar apsimoka siekti tokios kokybės? Pinigine prasme – ne. Nes dauguma vartotojų nesigilina, jie tiesiog nori mokėti mažiau. O kai suserga dėl prastos mitybos ir taršos, nori stebuklingos tabletės. Kad ir kiek ji kainuotų. Bet juk žinom, kad tokia neegzistuoja.

Rinkos žavesys yra tas, kad ūkininkai, gamintojai ir pardavėjai, visai kaip ir vartotojai, turi skirtingą supratimą apie vertę. Taigi vieni gamina kokybiškus daiktus, nes jiems tai atrodo prasminga veikla. Kitiems prasmės didelės nereikia – pakanka geros kainos. Tada nereikia pykti, kad vadinasi medumi, o negydo.