Apie „be česnakų“, itališką virtuvę ir gerą kavinę

Niekada nerašiau apie kavines ir restoranus. Ne dėl to, kad neturėčiau ką pasakyti. Greičiau dėl to, kad nelabai galiu ką ragauti. Ir to priežastis yra visai asmeninis dalykas – negalėjimas valgyti česnako. Negaliu jo nuo vaikystės – jei suvalgau net labai nedaug, apsinuodiju. Atrodytų smulkus apribojimas tas česnakas, bet Lietuvoje jis tampa stambus. Kas nėra česnakui jautrus, tikriausia net nepastebi, bet kas yra – gali išeiti nieko suvalgyti neradęs. Česnako gali rasti visur: daržovių sriuboje, lęšių, pomidorų ir baklažanų patiekaluose beveik visada, būna netgi bulviniuose blynuose ir šaltibarščiuose.

Vegetarizmas nėra esminis apribojimas – bent jau Vilniuje kavinės paprastai turi bent porą variantų be mėsos ir žuvies. Bet su česnaku.

Galiu suprasti, kai taip yra į greitą ir pigų pavalgymą orientuotose vietose – meniu tik keli patiekalai ir niekas į subtilybes nesigilina. Toks verslo modelis. Bet esu bandžiusi nueiti į restoraną su baltomis staltiesėmis, kur normalu tikėtis, kad kažkokio ingrediento į maistą galima neįdėti, nes maistą gamina. Pasirodo, nieko negamina, viskas paruošta iš anksto. Bjaurus reikalas, nes restoranas save pateikia, kaip labai aukštos kategorijos.

Dažnai padavėjai nežino, ar česnako yra, o ir virtuvėje žino gal vienas žmogus, kuris nebūtinai tuo metu dirba. Kadangi turiu itin patikimą nosį, paprastai pajuntu iš kvapo. Tada tenka maistą grąžinti ir eiti lauk nieko nepešus. Todėl nemėgstu Lietuvoje valgyti kavinėse – vargas ir nervų gadinimas, ypač kai nemėgsti aiškintis santykių ir reikšti žmonėms pretenzijų. Ne Lietuvoje tokių situacijų reta – paprastai žmonės žino, ką deda į maistą ir gali kažko neįdėti. Ypač nesudėtinga gauti maisto be česnako Italijoje (nors aš itališkai nekalbu).

Tačiau iš šios situacijos gaunu ir privalumų. Labai gerai suprantu alergiškus žmones. Jei aš česnaką pati atskiriu nosimi, ką daryti alergiškiems riešutams, pienui, glitimui, jei virtuvėje tik vienas žmogus žino, kokia maisto sudėtis, o pasiteiravimas apie tai padavėjo prilygsta vos ne asmeniniam įžeidimui? Kitas privalumas – gaminu daug namuose…

Neseniai reikėjo užkąst centre. Užėjau į vieną seną vegetarišką kavinę. Dienos meniu viskas buvo su česnaku (nors dar prieš kelis metus česnako jie apskritai niekur nedėdavo), po to nuėjau į indų restoraną, kur man prieš metus dar padarydavo be česnako, dabar jau sako – ne. Trečioje kavinėje radau vienas karštas salotas su grybukais… Ačiū jiems. Ir jau buvau rimtai pasišovusi bent jau parašyti šį tekstuką ir paklausti žmonių, gal kas žino kavinių ar restoranų, kur nededa į vegetarišką maistą česnako. Aš pati galiu pasidalinti savo žiniomis: „Ajurvedinė virtuvė“, „Vegafe“, „Tavo erdvė“. Tiek žinių. Dar kelios rūšys makių pas japonus.

„La Pasta Makaronų Namai“ nuotrauka

Bet šiandien buvau taip maloniai nustebinta, kad pagaliau prisėdau prie šios temos – „La Pasta Makaronų Namai“. Meniu net keli vegetariški variantai ir vienas meniu be jokio specialaus prašymo! Ir tai itališka virtuvė, kur laikas nuo laiko tenka išgirsti pareiškimus, kad česnakas joje būtinas. Nesąmonė. Apie tai labai aiškiai yra pasisakęs italų (ir šiaip geros) virtuvės žinovas Paulius Jurkevičius (aš tikrai jo apie tai neprašiau viešai pakalbėti). Italai per geri kulinarai, kad visus patiekalus darytų vieno skonio! Kam tada šalavijai, bazilikai, rozmarinai? Juk česnakas viską užgožia, ypač tais kiekiais, kur dedamas Lietuvoje. Net kastinis pateikiamas, kaip būtinai su česnaku, nors ir mano kaime, ir mano žemaitės kolegės gimtinėje jį darydavo be česnako.

Grįžtant prie „Makaronų namų“, nors jie klientų tikrai turi, dar noriu pasakyti, kad pas juos labai geras espresso. Ir makaronai tikri al dente. Tikiuosi, kad po pusmečio nei kava suprastės, nei česnakai atsiras kiekviename padaže.