Akivaizdoje smurtinių mirčių, kurių tiek daug įvyksta (nuo Nicos iki Stambulo) pastaruoju metu, regis, apie ką kitą svarstyti atrodo mažai prasminga. Vis dėlto leisiuos čia svarstyti apie dalykus, kurie man atrodo aktualesni. Apie protą ir laisvę.

Protas nuvainikuojamas kiekvieną kartą, kai įvyksta kas nors brutalaus ir nežmoniško. Ne tiek dėl kultūrinio įsitikinimo, kad protingi taip nesielgia, kiek dėl proto nepajėgumo tai priimti.

Žiaurumas niekaip nekyla iš kvailumo, – kad ir kiek žmonija manė, kad, išbridus iš tamsumos, apsišvietus ir visus apšvietus, visuomenė taps žmoniškesnė. Galime sakyti, kad taikos metais tapo, bet, agresijai prasiveržus, kultūringumas it dūmas išgaruoja. Įdomu pastebėti, kad nei žudymo laikotarpiai – karai, nei pavieniai „žudymo projektai“ (terorizmu vadinami) neturi socialinių, biologinių ar pasaulėžiūrinių apribojimų. Anksčiau agresijos protrūkiai dažniausiai sieti su religiniais nesutarimais, kas ateistams neblogai pasitarnavo kaltinant Dievą žmonijos nuodėmėmis. Tačiau abu XX a. pasauliniai karai nebuvo religiniai. Skirtingų pusių sąjungininkai nebuvo susieti religiškai, netgi kultūriškai. Sovietų Sąjunga apskritai buvo atsiribojusi nuo religijos, o jos žmonės patyrė tiek įvairiausių prievartos formų, kad net neprasminga ieškoti tų žmonių „kaltumo“. Tiko visi požymiai: išnaudotojas, buožė, kolaborantas, klerikalas, buržuazinis nacionalistas, antitarybiškai nusiteikęs ir t. t. Šiaurės Korėja, Kambodža, didžiulė dalis Afrikos ir Pie­tų Amerikos, Balkanai, o dabar pats šiuolaikinės Europos lopšys, Prancūzija, tarsi gyvas priekaištas žmogaus protui klausia: argi tai protinga?

Galima svarstyti apie geopolitinius sprendimus vadų, turėjusių didelių siekių galios ir teritorijų šachmatuose, ir ta prasme agresija buvo racionali, nes naudinga. Tačiau joks strateginis jokio blogio genijaus ėjimas negalėjo būti įgyvendintas be žmonių. Žmonių, kuriems strateginiai sprendimai buvo labai tolimi. Jie privalėjo vykdyti vyresnybės sprendimus, antraip patys būtų nukentėję. Taigi pakluso visiškai racionaliai – saugodami savo ir artimųjų gyvybes. Galėtume guostis, jei tai būtų visa tiesa. Bet ji nesibaigia savigyna. Kiekvienas prievartos mašinos sraigtelis turi tam tikrą valios laisvę. „Prižiūrėtojas per prievartą“ gali tiesiog nepamatyti bėgančio belaisvio, neatiminėti maisto, nežeminti ir nebausti papildomai savo iniciatyva. Tačiau daugybė nacistinio ir sovietinio režimų eilinių nepraleido progos patylėti, bet uoliai tęsė užduotą naikinimo programą savo iniciatyva. Ar sakysime, kad ir tai protinga, nes jie taip gavo kokių nors paprastų apdovanojimų, tokių kaip dešra ar tiesiog medalis ant krūtinės? Bet kuriuo atveju teks pripažinti, kad iki tokio racionalumo redukuotas protas niekaip negali išgelbėti savo savigarbos.

Mąstančiam žmogui sunku pripažinti proto bergždumą. Bet protas mūsų nesaugo nei nuo žiaurumo, nei nuo niekšybių. Kritinėse situacijose jis kažkaip labai greitai atsiranda arti išlikimo instinkto, kuris būdingiausias kaip tik mūsų protingomis nevadinamoms būtybėms.

Taigi tenka dar kartą pripažinti tai, ką kal­ba visos religijos ir kultūros: žmogus, kaip rūšis, nėra toks iškilus padaras, koks dedasi. Galimybė nupulti yra reali ir gana tikėtina netgi taikos sąlygomis (pavyzdžiui, partrenkiau žmogų mašina ir palikau gulėti, nes tiesiog pasimečiau). Ir tai nepriklauso nuo mūsų rasės, tautybės, religijos, lyties, socialinės padėties ir kt. Regis, galėtume malšinti savo proto puikybę, ypač kai bandom visus suklupusius ir susimovusius pasmerkti ir greitai akmenimis užmėtyti.

Atostogų proga skaitau knygą apie Churchillį. Iki pradėdamas vadovauti Didžiajai Britanijai 1940 m., jis turėjo užsidirbęs itin nekokio politiko reputaciją: savimyla, skandalistas, avantiūristas, nenuoseklių politinių pažiūrų, nelojalus ir t. t. Tačiau būtent jis, tik jis iš to meto politinių figūrų priėmė sprendimą kautis su Hitleriu, o ne, tarpininkaujant Prancūzijai, eiti į derybas su Vokietija dėl palankiausių sąlygų savo šaliai. Ir karo metu ėmėsi daugybės neįtikėtinai drąsių sprendimų ir žygių. Šis pasažas kelia įvairių minčių apie šiandienos Europos situa­ciją, mūsų (ne)mėgstamus politikus, tikėtinus jų elgesio scenarijus lemtingo apsisprendimo valandai atėjus.

Geriečiai nebūtinai laimi. Ir nebūtinai yra drąsūs, ryžtingi ir patikimi. Žmogų yra sunku prognozuoti, kai sąlygos nėra įprastos. Mums gali atrodyti, kad tam tikroje situacijoje mes pasielgsime vienaip, bet jai atsitikus pasielgiame kitaip.

Šis neapibrėžtumas būdingas ir svarstant aplinkybes, kodėl islamo tero­ristai žudo Europos gyventojus (kodėl žudo arabus, mums gerokai mažiau įdomu). Klasikiniai politiškai korektiški kaltinimai, esą jiems per mažai dėmesio, jie nepakankamai pasiturintys ir integruoti, jau ne kartą paneigti faktų: prieš Europą kovoja ir joje užaugę, ir kalbą mokantys, ir mokslus baigę musulmonai. Bei nemusulmonai.

Kokią gi vėliavą iškelti tokios nuolatinės grėsmės akivaizdoje? Turiu omenyje grėsmės ne Islamo valstybės, ne Putino, Kim Jong Uno ar kitų konkrečių asmenų arba struktūrų. Nuolatinės grėsmės dėl mūsų pačių agresijos, puikiai užsimaskuojančios „protingų sprendimų“ argumentais, įskaitant ir visą politinio korektiškumo praktiką. Nežinome, kurioje tautoje iškils naujas putinas ar paprasčiausiai užaugs breivikas, koks nors neeilinis ISIS ar Donbaso respublikos kovotojas. Bet būtų kvaila manyti, kad tokie neužaugs, nepaisant visos socialinės integ­racijos, unifikacijos, agresyvumo apraiškų amputacijos ir kitų socialinių projektų. Apie aktyvias žvalgybos ir gynybos priemones nekalbėsiu, nes būtų kvaila nesiginti, o kaip gintis – yra geriau už mane išmanančių.

Klausimas gvildenamas plačiai: ką Vakarų visuomenės turėtų daryti, ko imtis? Mano galva, reikėtų peržiūrėti savo vertybes ir nustoti vieną kartą sau ir kitiems meluoti apie saugų pasaulį, kurį jau sukūrėme. Nes, kaip jau ir išsiaiškinome, žmonių pasaulis nėra ir negali būti saugus. Mes patys esame sau grėsmė, ypač kai tokie apsimelavę, užsiliūliavę ir vertybiškai pasimetę. Manau, kad tik laisvės kryptis mus gali ištraukti iš šio dumblo ir būtent jos vėliavą dabar laikas iškelti aukščiausiai. Nes laisvė – tai ta kita žmogaus pusė, kuri augina, o ne žudo. Tik laisva visuomenė gali subręsti ir tik laisvi žmonės gali remtis vertybėmis – nelaisvi visada laikosi instrukcijų.

Laisvė man atrodo vienintelis realus priešnuodis agresijai ir žiaurumui. Nes jos siekis būna spontaniškas ir gali tapti galingas. Jei tik žmonės tą laisvės pojūtį savyje turi.

Esu tikra, kad jei terorizmas ir agresyvus atskirų valstybių elgesys plis, vis daugiau mąstančių supras, kad to svarbus kaltininkas yra gerovės valstybės mentalitetas. Nes ši ideologija labiausiai kovoja su žmonių laisvės siekiu. Mainais siūloma gerovė neskatina kurti ir juo labiau kovoti. Netgi už turtą kovoti neskatina, nes jis nėra visiškai savas, o tik suteiktas. Ypač kiauliškas valstybės požiūriu yra politikų polinkis būti geradariais svetimo labo dalintojais. Gavėjai už dyka yra mažiausiai lojalūs. Kai mentalitetas pasikeičia iš „mano uždirbta“ į „aš turiu teisę gauti“, vargiai galime kalbėti apie sąmoningus valstybės piliečius. Jie piliečiai to, kuris duoda daugiau. Kaip matome iš pabėgėlių situacijos, gerovės valstybė korumpuoja net per atstumą – iš karo apimtų šalių bėga ne tik moterys su vaikais, bet ir jauni vyrai, kurie turėtų būti fronte. Tai kodėl manome, kad Europos šalyse gyvenantys „orūs gavėjai ir reikalautojai“ gins valstybę?

Laisvė yra priešnuodis ir prieš proto puikybę. Kad ir kaip mums nepatiktų kitų žmonių mintys, požiūriai, gyvensenos, vaikams diegiamos vertybės, argi turime bent kokį argumentą manyti, kad jie yra visiškai neteisūs? Kvaili? Piktybiniai? O mes tai jau žinome tikrai ir neklystamai, kad grynais pinigais atsiskaitinėti, dirbti pusę dienos, neskiepyti vaikų, pirkti alų be paso yra blogis. Kiekvienas draudimas valstybėje yra ne tik laisvės pralaimėjimas. Tai yra ir žmogaus, kaip protingos būtybės, smukimas. Argumentų galima pririnkti visada. Suprantami jausmai tų žmonių, kurie susiduria su asocialiomis šeimomis: visai įmanoma, kad jiems vaiko paėmimas iš šeimos atrodys vienintelė išeitis. Arba žmogus, dirbęs pas neatsakingą darbdavį, sakys, kad kuo daugiau profsąjungos turės teisių, tuo geriau. Bet ne visos šeimos yra asocialios ir ne visi darbdaviai neatsakingi. Juolab kad būtent profsąjungų siekiai labai dažnai nesutampa su visuomenės. Neįsivaizduojamas prancūzų transportininkų profsąjungų kenkėjiškumas – šalis krečiama teroro, vyksta Europos futbolo čempionatas, saugumo padėtis ir taip įtempta, o jie sugalvoja pastreikuoti. Klausimas, ar tokie gintų šalį agresijos atveju, net nekyla, nes jie jos jau negina.

Draudimo (ne)kultūra Lietuvoje klesti. Kas tik gali, siekia uždrausti bet kokią blogybę, kaip ją supranta. Kol formalaus draudimo nėra, visi gali judėti savo keliu ir kurti. Mokyk­los mokyti pagal savo metodikas; gydytojai gydyti, remdamiesi savo galva, ne algoritmais; darželiai maitinti vaikus pagal savo dietologo rekomendacijas; įsidarbindami žmonės susitarti dėl darbo sąlygų. Nes juk ne izoliuotoje saloje gyvename, pasirinkimų pilna ir jų tik daugėtų. Bet kai tik imamės draudimų, daugybė dalykų lieka tiesiog nesukurta, o žmonės nerealizuoja savo minčių ir siekių. Jie gali likti čia ir bambėti, gali išvažiuoti į kaimą burokėlių auginti, gali emigruoti, o kiti gali ir į kokius būrius pasisamdyti – juolab karštų taškų dabar užtenka.

Draudimai ne tik kuria valstybės priešus (arba tiesiog jai abejingus) iš savų piliečių, bet ir mažina kuriančios jėgos. Skandinavijos šalims po karo nebuvo taip aktualu, žmonės masiškai nebuvo išžudyti ar ištremti. Mums tai tebėra svarbu, nes Lietuvoje ne ta bėda, kad šiaip trūksta darbo rankų ir mokesčių mokėtojų. Mums trūksta žmonių su aistra, drąsa ir užmojais. Sakysite, ne? Tai kodėl apie užsistovėjusių sričių reformas tik kalbame, nors estai jas vykdo? Lietuvoje renkamiesiems labiausiai rūpi būti išrinktiems. Tai apsidraudėlių mentalitetas, kuriam laisvės šūkiai ir siekiai kvepia tik neramumais ir nemalonumais. Bet malonumais ir ramumais nekvepia visas pasaulis! Gerai išmuštruoti, paklusnūs ir ideologijos nekvestionuojantys piliečiai yra puiki dovanėlė kiek­vienam agresoriui. Gal neverta taip dėl jo stengtis?

Dar norėčiau prašyti nuolankumo, nors nuolankumo vėliava paprastai neplazda viešai. To nuolankumo, kuris galėtų budėti mūsų prote, primindamas, kad galime klysti. Ypač tada, kai imamės išgelbėti pasaulį, nepriklausomai nuo jo noro būti išgelbėtam mūsų būdu.

Guoda Azguridienė
Straipsnis publikuotas žurnale „Naujasis Židinys“ 2016 m.