Iš maisto priedų, kurių ekologiškuose produktuose nebūna, atskiro dėmesio nusipelno sintetinis skonio stipriklis – mononatrio glutamatas (E621). Yra atlikta nemažai tyrimų, rodančių, kad jis provokuoja alergijas ir kitus sutrikimus. Jis veikia smegenis, tad nenuostabu, kad keičia ne tik mūsų pojūčius – skonio ir alkio jausmą, bet ir gali sukelti galvos skausmą, širdies ritmo ir regos sutrikimus. Kaip ir dirbtiniai dažikliai bei kvapikliai, jis iškreipia mūsų jusles, šiuo atveju – skonį. Vaizdas ir kvapas yra esminiai žmogui nusprendžiant, ką pirkti: tikėtiniau, kad bus nupirktas ryškus ir kvepiantis nei kad natūralios spalvos ir kvapo gaminys. Nesvarbu, ar tai bus saldainis, ledai, bandelė ar gėrimas. Taigi šie priedai daugiausia tarnauja rinkodarai. Tuo tarpu skonio stipriklis veikia patį valgymą. Jis suteikia pasitenkinimo skonį ir jį uzurpuoja – maistas be jo mums nebeskanus, o šio norime ir norime vis daugiau.Akivaizdu, kad toks maistas ypač pavojingas žmonėms, linkusiems tukti.Bet jei ir tokie nesame, pasidavę dirbtinio skonio pagundai lengvai galimetokiais tapti, kaip kad nutiko dokumentinio filmo Superdidelis aš (Supersizeme) herojui. Valgydami maistą su dirbtiniais skonio stiprikliais atbukiname savo skonio receptorius ir tampame priklausomi nuo E621.
Įdomu, kad šiuo atveju žaliava gali būti pati nekalčiausia – mat glutamo rūgšties natūraliai yra daugelyje maisto produktų. Ji yra viena amino rūgščių, sudarančių baltymus. Glutamo rūgšties turintys maisto produktai paprastai pasižymi stipriu skoniu – tai pienas, sūris, pomidorai, sardinės. Japonai šį skonį vadina umami. Viskas gerai su tuo skoniu ir jo turinčiais produktais – mūsų organizmas juos pažįsta ir normaliai reaguoja. Viskas gerai netgi su tais produktais, iš kurių natrio glutamatas gaminamas – soja, melasa. Negerai yra valgyti, kas lieka išskyrus gryną skonį iš jo natūralios aplinkos. Analogiškai baltajam cukrui – kol cukrus „sėdi“ saldžiame vaisiuje, nendrėje ar runkelyje, jis mūsų organizmui yra normalus maisto produktas. Ekstrahuotas vienas – be skaidulų, mikroelementų, vandens ir kitų medžiagų – jis tampa mums svetima koncentruota medžiaga, išbalansuojančia mūsų organizmo veiklą.
Natrio glutamato ypač dažnai dedama į prieskonių mišinius, padažus, pusfabrikačius, supakuotus užkandžius; taip pat į mėsos gaminius, užpilamas sriubas, paštetus, sūrelius, alyvuoges… Jis turi tą privalumą, kad apie jį daug šnekama, tad pavadinimą ir E numerį nesunku atsiminti bei etiketėje pastebėti.
Nuotrauka iš http://goo.gl/y4H3s
Galime filosofuoti, kad visi esame nuo ko nors priklausomi, tad didelio čia daikto. Juolab kad tai ne narkotikai ir ne alkoholis. Visų pirma nebūčiau tikra, kad ne narkotikai ir ne alkoholis – nes, pirma, prie skonio stipriklio priprantama, antra, jis veda į daugybę su medžiagų apykaita susijusių ligų. Antra, pats faktas apgailėtinas – valgyti su pasigardžiavimu visokį šlamštą vien todėl, kad į jį pridėta grynojo skonio. Kaip lėlė, kuri paspaudus mygtuką sako „aaa“. Suprantu, kad skanaus maisto ne kiekvienas moka pasigaminti, tačiau galima juk surasti visai neblogo restoranuose ar užsirašyti į virimo kursus. Tačiau bet kuriuo atveju svarbiausia bus atsistatyti skonio receptorius, nes kitaip jie, kaip koks magneto veikiamas kompasas, rodys viena, šlamščiamaisčio kryptimi.
Alyvuogės su citrinomis: vanduo, alyvuogės, citrinų pasta (citrinos, vanduo, tirštiklis – natrio alginatas), druska, aromato ir skonio stipriklis mononatrio glutamatas, rūgštys (citrinų rūgštis ir pieno rūgštis), antioksidantas askorbio rūgštis, kvapioji medžiaga.
Prieskonių mišinys universalus: druska 56%, džiovintos daržovės 22%, cukrus, maltodekstrinas, dekstrozė, mielių ekstraktas, aromatai, petražolės, ciberžolė, lipnumą reguliuojanti medžiaga E551, juodieji pipirai.
Viena vertus, už tokią kainą (1,60 Lt) negali nieko tikėtis. Kita vertus, kam vadinti prieskonių mišiniu, jei prieskonių nelabai esama? Beje, tai ne koks no name, o bene žinomiausio Lietuvos prieskonių gamintojo produktas.
* Knyga „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“.
Leave a Reply