Iš knygos*. Ekologiškas maistas

Kai atsiranda naujas žodis, jis žymi naują, kitokį, šiek tiek paslaptingą daiktą. Kai tas daiktas tampa madingu, žodis savaime ima įgauti naujų reikšmių, kurios nelabai jam būdingos. Tik po kurio laiko, ažiotažui nuslūgus, galime daiktus vėl vadinti savais vardais. Lietuvoje ekologiškumas jau buvo įdomybė, jau buvo ir banalybė, manau pats laikas realybei – žinoti, kas tai iš tikrųjų yra, kai kalbame apie produktus. Kad ir kaip būtų gaila (20), tačiau Lietuvoje žodis ekologiškas arba eko labiausiai asocijuojasi su šiukšlių mašinomis, statybinėmis medžiagomis (eko plokštės, eko vata) ir benzinu. Nė vienas neturi nieko bendra su ekologiniu ūkiu ar apskritai ko nors auginimu. Kiekviena žmogiškosios veiklos sritis apsibrėžia ekologiškumą pagal savo kriterijus, o kitiems sektoriams šie kriterijai netinka. Jei eko šiukšlių surinkimas skiriasi nuo ne eko tuo, kad jame šiukšlės rūšiuojamos ir perdirbamos, tai visiškai nereiškia, kad visos tos šiukšlės yra perdirbamos – ko galėtų tikėtis žmogus, nesusipažinęs su atliekų tvarkymo realijomis. Toliau kalbėsiu apie tą ekologiškumo standartą, kuris taikomas maistui.

„Ekologiškas“ yra angliško „organic“ arba vokiško „bio“ lietuviškas atitikmuo – būtent šiomis kalbomis kalbančiose šalyse susiformavo tokia produktų grupė, jų gaminimo bei vartojimo tradicija.

Pagal galiojantį standartą ekologinis ūkininkavimas yra: nenaudojant GMO, pesticidų, sintetinių trąšų, augimo hormonų, antibiotikų. Tačiau retas vartotojas pagalvoja, kad ekologiško produkto ir saugojimo bei perdirbimo būdas yra ekologiškas – kuo mažiau keičiantis natūralią produkto prigimtį. Viešumoje tai žinoma, kaip produktai be „E“. Tačiau „be E“ taip pat klaidina. Visų pirma dėl to, kad ne visi E yra kenksmingi ar sintetiniai, antra dėl to, kad esama daugybės „ne E“ ingredientų, kurie gali kenkti. Pavyzdžiui, hidrinti riebalai.

Tačiau kaip jau išversta, taip ir naudojame. Taigi lietuviškai nėra tokios kategorijos, kaip „organinis“ arba „bio“ produktas. Yra tiktai ekologiškas. Panašiame kontekste galime rasti kitą pavadinimą – „biodinaminis“ produktas ar ūkis, žymimas ženklu „demeter“. Demeter standartas yra dar aukštesnis nei ekologiškas. Jame ypač atsižvelgiama į veiklos bei produkto bendrą „organiškumą“: ekologinis ūkis turi funkcionuoti kaip savarankiškas vienetas, visi jame vykdomi darbai remti ir pildyti vienas kitą. Dažniausiai tai yra ūkiai, kurie augina įvairių rūšių augalų ir gyvulių, kartu vykdo gamybą, prekybą, mokymus ar kitą veiklą. Biodinaminiame ūkyje ypač atsižvelgiama į dangaus kūnų padėtį, metų ir paros ritmus, naudojamos biodinaminės iš vaistažolių bei karvių ragų pagamintos trąšos, tik lengva žemės apdirbimo technika. Biodinaminis ūkis negali auginti vienos ar vos kelių kultūrų, jis turi pats sudaryti ekosistemą. Demeter ženklu pagamintos produkcijos rinkoje nėra daug, tačiau rasti galima. Tai labiausiai aplinką tausojantis komercinio ūkininkavimo būdas.

Ekologiškumo sąvoka nukentėjo ir dėl savo teisinio statuso. Ji yra apibrėžta formaliais kriterijais, tačiau apibrėžimai paskirose šalyse ir produktų grupėse gali skirtis. Pavyzdžiui, ES šalyse galioja vieningas ekologiško maisto standartas, tačiau kosmetikos ir higienos standartai skiriasi, priklausomai nuo šalies arba sertifikuojančios institucijos. Taigi kremas gali būti ekologiškas pagal prancūzišką „Ecocert“, ir visai neekologiškas pagal Didžiosios Britanijos sertifikuotojo „Soil Association“ priimtus standartus. O štai sausainiai, pienas ar riešutų kremas, idant gautų teisę vadintis ekologiškais, turi atitikti tuos pačius kriterijus visose ES šalyse (21). Atrodytų, su maistu viskas aišku – bent jau visoje ES ekologiškas maistas suprantamas vienodai. Tačiau tik teoriškai.

Praktiškai ekologinius ūkius, gamintojus ir perdirbėjus sertifikuoja valstybių įgaliotos agentūros. Tai, ką iš apibrėžto standarto, kaip ir kaip griežtai, racionaliai ar priekabiai jos tikrina, iš esmės ir nulemia ekologiškų maisto produktų situaciją. Jei tikrina priekabiai ir brangiai – niekas nenori šia veikla užsiimti, nes ji neatsiperka. Jei žiūri pro pirštus – standartas praranda pasitikėjimą ir ekologiškų produktų rinka taip pat nesiplėtoja. Taigi idant ekologiški produktai atitiktų teisės aktuose įtvirtintą sampratą ir kartu būtų įmanoma juos pagaminti išlaikant konkurencingumą rinkoje, kontrolės institucijos turi veikti labai racionaliai – tikrinti tik tai, kas sudaro ekologiško produkto esmę. Todėl neturėtų stebinti, kad, nepaisant vieningo reguliavimo ir netgi ženklinimo ES mastu, kai kurių šalių eko ženklais (pavyzdžiui, vokiečių ar britų) pasitikima labiau, nei kitų. Šis aspektas tapo ypač aktualiu, kai 2012 m. įsigaliojo reikalavimas visas ES ekologiškas prekes, nepriklausomai nuo šalies, žymėti vienodu eko lapeliu. Gražu pažiūrėti ir palyginti – vokiečiai ir toliau prekių priekyje deda savo BIO bei regioninius ekologiškų produktų ženklus, o britai iš pradžių lapelį apskritai ignoravo. Jų sertifikavimo institucijos leido pabaigti turimas pakuotes su nacionaliniais eko ženklais. Po to ES ekologiškumo lapelis atsirado nugarinėje pakuočių pusėje. Tuo tarpu italai ir ispanai kuo tvarkingiausiai spausdino ES žalią lapelį pačioje matomiausioje vietoje. Vienas šio skirtumo paaiškinimų yra tas, kad pastarieji manė ES ženkliuką esant didesnio prestižo, nei jų nacionalinis. Tačiau negalime atmesti ir varianto, kad toks tiesiog buvo šių šalių sertifikavimo institucijų nurodymas. Kaip atsitiko ir Lietuvoje – čia sertifikavimo institucijai mažiausiai rūpi tai, ko norėtų gamintojai, pardavėjai ar vartotojai, kas keltų ekologinių gaminių prestižą, plėstų rinką arba taupytų kaštus. Visus privalomus ženklus išmatavo, nurodė vietą, dar po to patikrino su liniuote, ir nė nebandyk milimetro nusukti. Vartotojai retai pagalvoja, kiek informacijos, kuri skelbiama ant pakuotės, atsiranda ten ne dėl gamintojo ar pardavėjo sprendimo, o dėl formalių reikalavimų. Lygiai taip pat pirkėjui sunku gali būti įsivaizduoti, kiek dėl šių prievolių pabrangsta prekės.

Taigi ekologiško produkto sąvokoje, tegul labai griežtai ir brangiai sureguliuotoje, vis dėlto lieka šiek tiek erdvės interpretacijoms. Manau, kad nepaisant įvairiarūšio bambėjimo šia tema, tai yra labai gerai. Visų pirma dėl to, kad „standartas“ apskritai negali būti ekologiškas, o juo labiau organinis. Standartizacija prieštarauja ekologiškumo esmei. Antra, tai verčia pirkėjus domėtis ekologiškos produkcijos gamintojais ir pardavėjais, kas šiuos motyvuoja dirbti. Nes jei vartotojai pasikliautų tik standartais, jiems svarbūs taptų tik taisyklių kūrėjai (politikai) ir jų vykdytojai (valdininkai), o verslui nebereiktų domėtis vartotojų poreikiais, pakaktų vykdyti teisės aktus. Tenka pripažinti, kad įsigalint ekologiškumo biurokratijai, tokių ekologinių augintojų, gamintojų ir pardavėjų, kuriems svarbu tik papildomos ES išmokos, daugėja. Tačiau ir idėjinių esama, todėl galime vartoti jų produkciją, dalydamiesi su jais geromis emocijomis.

Pats laikas išsiaiškinti detaliau, dėl ko visas šis sambrūzdis. Kuo gi tas ekologiškas produktas skiriasi nuo įprastinio, kad taip atidžiai reikia su juo elgtis? Yra nemažai manančių, ir spaudoje pasitaiko straipsnių, kad ekologiškumas – tai tik rinkodaros triukas; pats produktas esą niekuo iš esmės nesiskiria, tik verslininkai parduoda jį brangiau, o žmonės perka paprasčiausiai dėl mados. Kai kurie to visai neslepia – vienas tiekėjas mūsų įmonei atkakliai bandė įsiūlyti savo argano aliejų, o mums atsakius, kad prekiaujame ekologišku, taip ir argumentavo – baikit juokus, juk ekologiškumas yra tik pavadinimas.

Tai, kad rinkodara naudojasi palankiu ekologijos įvaizdžiu ir ten, kur turinys nieko su tuo bendro neturi, yra tiesa. Tačiau ekologiška žemdirbystė ir ekologiškų produktų rinka atsirado būtent dėl esmės, ne dėl viešųjų ryšių. Jos atsirado dėl žmonių susirūpinimo gamta ir savo sveikata. Verta paminėti, kad šių produktų paklausa ES rinkoje apskritai yra didesnė nei pasiūla, kitaip sakant, esti daugiau norinčių ekologiškas prekes pirkti nei galinčių pagaminti. Taigi kodėl žmonės nori ekologiško maisto, kosmetikos ir kitų dalykų? Labiausia dėl sveikatos, pilnavertės mitybos ir gamtos tausojimo.

20 Gaila, nes asociacija nėra tinkama maistui ir kitiems „minkštiems” vartojimo produktams, tokiems kaip kosmetika. Jei eko yra šiukšlių išvežimas ar benzinas, tai kuo čia dėtas pienas arba mano kasdienis kremas?

21 Panašius kriterijus turi atitikti ir JAV, Australijoje bei kitur, kur ši sąvoka taikoma.

* Knyga „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“.