Iš knygos*. Viską patys

Pirmoji logiškai besiprašanti alternatyva dabartinei maisto pasiūlos situacijai yra jo tiesiog nepirkti. Tačiau jos paprastumas apgaulingas. Pamatę žmogaus veiklos bjaurius padarinius gamtai, daugybė žmonių – pavieniui, šeimomis ir grupėmis – jau bandė pasitraukti iš visuomenės, taip norėdami išreikšti savo nepritarimą tokiai gyvensenai. Arba norėdami įrodyti, kad galima apsieiti be viso to, kas šiandien sudaro įprastą mūsų gyvenimo socialinę infrastruktūrą: valstybės, institucijų, įmonių, pinigų, bankų, prekybos. Ekonominiais terminais kalbant, jie bandė grįžti į natūrinį ūkį: pasigaminti patys viską, ko jiems reikia. Tačiau įgyvendinti to norėtais užmojais nepavyko, nors neteigiu, kad nė negali pavykti. Manau, kad žmogui, kuris neturi vaikų ir kurio poreikiai – minimalūs, taip gyventi yra įmanoma, tačiau bet kuriuo atveju tai išimtis. O apie sėkmingas išimtis mums sunku sužinoti, nes žmonės, kuriems pasisekė atsiskirti, nenoriai dalijasi savo patirtimis.

Sprendimas pasitraukti iš visuomenės, nes kažkas joje tau iš esmės nepatinka, nėra paprastas ir teisine prasme. Net jei nieko oficialiai nedirbsi, būsi stebimas valdžios institucijų, kaip potencialiai slepiantis mokesčius ir bent laikas nuo laiko bandomas „išgelbėti“ iš socialinės atskirties…(19)

Žmogus, nori jis to ar ne, dalyvauja visos žmonijos ir jos mažesnių darinių – valstybės, tautos, bendruomenės – gyvenime ir negali nuo jo visiškai atsiriboti. Mūsų tarpusavio ryšiai net ir su nemėgstamais asmenimis ar bendruomenėmis yra gilūs ir stiprūs. Juos nutraukus gali atsitikti taip, kad negalėsime normaliai gyventi ne todėl, kad neiname balsuoti, nemokame mokesčių ar negalime įsigyti bananų, o dėl daug subtilesnių priežasčių. Taigi ir nepatenkintiems esamu žmonijos gyvenimo būdu tenka gyventi vienoje visuomenėje kažkaip su tais nepatinkamais dalykais tvarkantis.

Pasigaminti patys visko taip pat negalime, kai ką tenka pirkti. Lietuvoje apie tai kalbėti nėra labai radikalu, nes mes, palyginus su senųjų ES valstybių ar JAV gyventojais, daugybę dalykų darome patys. Pavyzdžiui, auginame žirnius ir burokėlius savo darže, kai kas net bulves ir vištas. Arba bites. Renkame miške uogas ir grybus, kas daugeliui mūsų kaimynų iš Vakarų atrodo egzotiškas ir labai nesaugus užsiėmimas. Valgome neplautus obuolius iš savo sodo, tik į rankovę patrynę (toks mistinis judesys). Raugiame girą ir kopūstus, nuo kurių sklinda įtartinas kvapas. Verdame uogienes tam nepritaikytose („nesaugiose“) virtuvėse ir laikome jas tam nepritaikytuose butuose. Kepame naminius pyragus ir netgi duoną – ir ne iš pakelio išmaniojoje krosnelėje, o su tikru raugu pečiuje. Aš jau nieko nesakysiu apie specifinius žemaitiškus patiekalus, tokius kaip kraujiniai vėdarai ar cibulynė… Ir apie gydymąsi naminėmis priemonėmis nieko nesakysiu, kol kas.

Bet kuriuo atveju, šis darymas patiems yra didelė nauda mums. Ir natūralus be chemikalų maistas čia nėra pati didžiausia nauda. Didžiausia nauda yra kūrybos ir atradimo džiaugsmas, bendravimas su gamta, tarpusavyje, tradicijos tąsa. Kiekvienas turi savo svarbių naminių darbų ar užsiėmimų. Aš, pavyzdžiui, sunkiai įsivaizduoju rudenį be grybavimo ir bulviakasio, o pavasarį – be sulos. O kokia vasaros pradžia be žemuogių? Taip ir pražiopsotum visą gamtos kaitą, jei įpročiai neišvilktų į daržą, mišką ar pievą. Švelniai pasišaipydami iš noro daryti patiems jauni žmonės sako, kad yra trys žmogaus amžiaus tarpsniai: vaikystė, jaunystė ir sodininkystė. Man asmeniškai toks skirstymas patinka – juk sodininkystė daug geriau nei senatvė. Juokas juokais, bet pasidaryti pačiam yra sveika netgi socialiniams santykiams. Vienas pats juk visko nedarysi: ir per sunku, ir jokio smagumo. Paprastai įsitraukia šeimos nariai, kartais draugai ar kaimynai, o labiausiai įsitraukia bendradarbiai (bent jau ten, kur man teko dirbti). O šiais laikais taip mažai veiklų beįtraukia bendrauti, dažniausiai tik skiria.

Tačiau yra vienas „bet“. Tai tikrai turi būti džiaugsmas, ne našta. Jei auginame bulves ar karves, nes „taip reikia“, nors nepajėgiame, tuomet vargas visiems – ir augintojui, ir jo šeimos nariams, ir karvėms, ir bulvėms. Šis tikrovės aspektas iš karto išryškėja, jei laikomės nuomonės, jog kitaip negalima. Kad ir iš principo arba dėl neigiamos nuostatos – „kitų išaugintos bulvės pilnos nitratų, turiu išsiauginti savo“. Arba „negi aš negaliu išsiauginti bulvių? Pirkti bulves tiesiog pinigų mėtymas“. Tuomet džiaugsmas virsta vargu, ir savo artimuosius ilgam galite atgrasyti nuo bet kokios meilės gamtai ir darbui gamtoje…

Tačiau vertinti ir atsirinkti patys tikrai galime daug ką. Žmogui yra duotos kuo puikiausios juslės tinkamam maistui pažinti. Juk ir tada, kai nebuvo inspekcijų, instrukcijų, jų kūrėjų, prekybos centrų ir netgi gamyklų, žmonės taip pat valgė. Tuomet maistas nebuvo niekaip paženklintas – nei galiojimo datos, nei sudėties ar maistinės vertės. Bet žmonės gebėdavo atskirti gerą maistą. Šiandien mes tuos gebėjimus taip pat turime, tik ne visi panaudojame. O nenaudojami gebėjimai silpsta, tačiau, įdėjus pastangų, juos visada galima susigrąžinti.

Kaip aptarėme anksčiau, išvaizda renkantis maistą labiau klaidina nei padeda: juk vaizdelį galima padažyti. Beje, prieš fotografuojant maistą aukštos kokybės žurnalams ar plakatams, jis praeina labai panašias procedūras, kaip į TV eterį einantis žmogus: ko nereikia, maskuojama, ką norime matyti – paryškinama. Makiažas kepsniui – ne pokštas. Nors gal fotošopo laikais ir tai tampa nebūtina – pakanka pakoreguoti pačią nuotrauką. Dažikliai, standikliai, tirštikliai taip pat dedami ne tam, kad maistas būtų sveikas, ir netgi nebūtinai – kad skanus. Tik gražus. Mums patinka vienodo dydžio dailūs obuoliai, skaisčiai oranžiniai džiovinti abrikosai. Tačiau labiausiai klaidina pakuotė – įvairūs dailūs piešinėliai ant jos priverčia užmiršti pasižiūrėti, ką perkame. Rega mums labiau trukdo, nei padeda teisingai pasirinkti. Todėl visai pravartu būtų užsimerkti, ir tik tada ragauti (ką, beje, degustatoriai ir pataria).

Daug esti dalykų, kurių negali suprasti, bet vis dėlto neįtikėtina, kaip žmonės nesiremia protu rinkdamiesi maistą. Juk mąsto, ką apsirengti iš ryto, kad nesušaltų ir tinkamai atrodytų, mąsto, kaip ir pro kur važiuoti į darbą, mąsto darbe. Tačiau rinkdamiesi maistą taip lengvai pasiduoda pavadinimų, prekės ženklų, pakuočių patrauklumui ar tiesiog įpročiui, kad gali pradėti manyti, jog čia vyksta kažkoks masinis hipnozės seansas. Jei neleistumėme emocijoms užgožti nusiteikimo perskaityti sudėtį, dažnai nusipirktume visai kitus produktus, taigi ir maistą vartotume kitokį.

Žmogus puikiai gali įvertinti produktų sudėtį, kiekį, gamintojo bei pardavėjo patikimumą, perskaityti specialius ženklus ir suprasti, ką jie pasako, o ko ne. Tai galime padaryti bent jau tada, kai nesame mirtinai alkani ar viena koja parduotuvėje, pakeliui tarp darbo ir namų. Todėl aš siūlyčiau pradėti etiketes skaityti ne parduotuvėje, o namuose. Mes taip darėme vasarą su ledais. Turime tradiciją važiuodami iš kaimo sekmadienį pirkti ledų. Žinoma, skubame. Tad etiketes skaito tas, kuris nevairuoja kelionės metu – laiko pakanka. Per keletą kartų visai gerai išnagrinėjome mus dominantį asortimentą.

19 Vienas toks siužetas pavaizduotas populiaraus TV detektyvinio serialo Midsomerio žmogžudystės serijoje. Pareigūnas ateina užregistruoti žmogaus, kad jam būtų sumokėta socialinė pašalpa, ir tampa atsiskyrėlių bendruomenės išvaromas.

* Knyga „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“.