Kažin su kokiu jausmu Lietuvoje išklausome žinias apie eilinį nuskendusį pabėgėlių laivą prie pietinių Europos krantų. Apie mūšius Ukrainoje klausomės dabar jau su mažiau nerimo, bet tikrai su užuojauta. Nes įsivaizduojam, o gal net ir kūnu jaučiam, kas tai yra.
Iki imigrantų iš Azijos ir Afrikos problemos mums – toloka. Toli nuo mūsų šiltosios jūros ir žmonės su tamsesnės spalvos oda: senųjų civilizacijų palikuonys, nepažintų religijų ir kultūrų atstovai.
Informacija apie pabėgėlius gali kelti kuo įvairiausių minčių: apie pasaulio nuopuolį ir dėl to suirusią taiką bei tvarką; apie protu nesuvokiamą agresorių elgesį; apie tų žmonių neviltį ir kančias; apie Europos šalių nusiteikimą ir galimybes tuos žmones priimti; apie jų priėmimo trumpalaikę kainą ir ilgalaikes jų gyvenimo Europoje perspektyvas; apie Lietuvos priklausymą ar nepriklausymą šiam procesui. To paties reiškinio sluoksniai persipynę ir prieštaringi. Pamėginkime juos bent kiek atskirti ir pažiūrėti, ką tai reiškia mums.
