Sakoma, kad tradicijos daro mūsų gyvenimą saugų. Sutinku ir sakyčiau, kad ne tik tai. Jos daro gyvenimą ir įdomų.
Šiemet jau dešimtą kartą aplankėme pasaulyje didžiausią ekologiško maisto parodą Biofach ir natūralios kosmetikos parodą Vivaness, kurios vyksta kasmet Vokietijoje Niurnberge vasario pradžioje. Važiuojame susitikti su esamais tiekėjais, nes jau seniai nieko asortimentui nebereikia (ir senieji tiekėjai prigamina naujo). Tačiau visada ir naujų dalykų atsivežame – patraukia technologijos, skoniai arba produktai, itin populiarūs tarp pirkėjų.
„Aiello“ itališkų ekologiškų riešutų sviestų, džemų ir kitų skanėstų stendas „Biofach“ parodoje
Tačiau ne mažesnę šių parodų įspūdžių dalį sudaro tendencijų stebėjimas. Juolab, kad paroda didžiulė, ir vietinė, ir egzotiška, su stendais, degustacijomis bei seminarais. Ir nors rinkos skiriasi, o Niurnberge nepaisant parodos dalyvių margumo, vokiškos tendencijos aiškiausiai matyti, geresnės vietos rinkai apžvelgti vargu ar surasi.
Šiemet dalyvavau organizuotame ture po Vivaness, tad daugiau dėmesio skyriau kosmetikos tendencijoms ir apie tai bus mano sekančiame įraše. Dabar trumpai apie maistą. Maistas yra tokia plati tema, kad ir nedidelių vingių pakanka, kad būtų ką pastebėti.
Pirmas ir esminis pastebėjimas – ekologiško maisto paklausa visur auga. Populiariųjų produktų ypač, bet ir įprastinių taip pat. Ekologinis ūkininkavimas stipriai remiasi mokslu, vartotojų sąmoningumu ir poreikiais (deja, bet alergiškų ir chemikalams jautrių žmonių daugėja), valstybių parama. Lietuvoje dėl paskutinio punkto pasigirti kuo neturim – išgirdę, kad pas mus ekologiškam maistui PVM yra 21%, kolegos iš užsienio tik išpučia akis ir arba paklausia, kaip mes su tuo gyvenam, arba pareiškia užuojautą dėl valdžios. Nieko, mes pripratę. (Priminsiu, kad ES šalyse ekologiškam maistui taikomi mažesni tarifai nei įprastiniam chemizuotam – nuo 0 iki 9%).
Kai produktas tampa labai populiarus, kaip gyvenime ir priklauso, kyla jo kaina. Visų pirma dėl to, kad didėjant paklausai jo pradeda trūkti – žemės ūkio produktą užauginti trunka laiko – bent jau sezoną. Bet ne visi augalai vaisius duoda iš karto, kitiems iki pirmo derliaus prireikia kelerių metų. Su ekologiniu ūkiu ratas sukasi dar lėčiau – ūkiui nusprendus tapti ekologiniu, produkcija dar kelis metus ekologiška nelaikoma (kol išsivalo dirvožemis).
Susitikimas su ekologiško maisto ir natūralios kosmetikos kūdikiams bei vaikams „Töpfer“ atstovais parodoje
Ekologiškų produktų rinkoje ypač skausmingai atsiliepia gamtos išdaigos. Nes, pirma, ekologiškai auginančių yra gerokai mažiau, taigi gali atsitikti taip, kad gamtos nepalankumai palietė visus. Antra, ekologiniuose ūkiuose negalima tiesiog papurkšti pesticidų padariniams sumažinti ar priberti cheminių trąšų nukentėjusiam augalui sustiprinti. Trąšos ekologiniuose ūkiuose naudojamos, bet ne tokios, kaip pramoniniuose ūkiuose, ir jų naudojimas stipriai apribotas.
Ceilono cinamonas
Pamenam, kaip praeitą pavasarį užsnigo sodus, netgi ten, kur apskritai nesninga. Todėl šiemet Europoje trūksta ekologiškų obuolių (neįtikėtina, ne abrikosų kokių plonaskūrių ar lepiųjų vyšnių).
Iš egzotiškų augalų šiemet striuka su vanile (dėl nederliaus) ir darosi striukoka su Ceilono cinamonu – nes Ceilonas (Šri Lanka) ne guminis, o cinamono vartotojai nori ceiloninio ne tik Lietuvoje.
Kaip buvo ant bangos, taip ir lieka vadinamieji supermaistai – čija, goji, spirulina, chlorela, maca, neapdorota kakava ir viskas iš kokosų. Taip pat cinamonas, imbieras, ciberžolė. Iš naujų žvaigždžių – muskatai, gvazdikėliai, juodgrūdės ir jų aliejus, iš naujo atrandami linų sėmenys.
Manau, kad visi paminėtieji produktai laikysis paklausos aukštumų, nes jie geriausiai tinka pagal šiuolaikinio žmogaus mitybos poreikius – veikia kaip antioksidantai, teikia koncentruotai maistingų medžiagų, yra gryni, taigi nereikia skaičiuoti cukraus ir druskos. Šiemet daug siūlančių įvairias grynas uogų tyres, ypač mėlynių, šilauogių, spanguolių. Visų pirma dėl tų pačių antioksidantų, bet ir atrodo jos gražiai – sutikite, gražiau nei spirulina.
Produktai be glitimo ar augaliniai gėrimai be pieno ekologiškoje rinkoje jau kuris laikas yra tapę „business as usual“, o ne kokia keistenybe ar naujiena. Klausimas lieka apie produktų be glitimo skonį (yra labai skanių, skanių, nors didžioji dalis dar vis be skonio), faktūrą (ne visus kepinius be glitimo galima iškepti) ir pridėtą cukrų. Taigi kepinių be glitimo technologams yra ką veikti, ypač turint omenyje, kad ekologiškų produktų gamyboje galima naudoti labai nedaug maisto priedų ir chemijos pagalba neišsisuksi iš situacijos.
Fermentuota sojų pasta – miso
Vokietijos rinkoje jau daug metų buvo ir tebėra labai populiaru veganiškas maistas (ir kiti veganiški daiktai), kuris asocijuojamas su augaliniu, šviežiu, ekologišku, sveiku maistu. Gamintojai šį segmentą tebeplečia, ypač baltymingų augalinių užkandžių bei gėrimų. Gaila, kad Lietuvoje šis trendas deramos vietos neužėmė. Gaila, nes, pirma, Lietuvoje augalinio maisto vartojama gerokai per mažai, kad ir kokiais pjūviais bežiūrėtumėm. Antra, reikaliukai su fermomis ir jų tarša bei gyvūnų gerove toli gražu neblizga. Neblizga nei iš tolo.
Nors maistas šiandien tapo labai kosmopolitiškas, tendencijos ritasi per visą pasaulį, europiečiai valgo ryžius
Akimirka iš ekologiško maisto parodos Biofach
lazdelėmis, o kiniečiai ieško visko, kas iš Europos. Tačiau Biofach parodoje regionai gana gerai matyti. Vokiškose salėse – jogurtas, sūris, kumpis ir veganiškas maistas. Itališkose – alyvuogės, alyvuogių aliejus ir visų formų pomidorai. Skandinaviškuose segmentuose – uogos ir vieno veido bei beveik vieno skonio sveiki batonėliai (be pridėto cukraus, su daug baltymų). Italai tokių batonėlių apskritai nesupranta – kam valgyti batonėlius, jei jie nesaldūs? Juk tam normalus maistas egzistuoja.
Maisto srityje skirtumai tik džiugina, nes tada gali pasirinkti. Ypač tokie, kaip mes Lietuvoje – ar truputį skandinavai, ar Baltijos italai.
Roma
Naudoju jūsų produktus ir jie man patinka.