Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Kaip prisijaukinta matchą

Žiema visgi atėjo. O jau atrodė, kad skinsim pomidorus iki Kalėdų.

Žiema yra arbatų metas. Visų pirma dėl to, kad arbata padeda sušilti. Tačiau ne tik. „Prie arbatos“ gali sutilpti daug bendravimo, kuriam orams atšalus ir sumažėjus šviesos, progų ir poreikio padaugėja. Bendravimas prie arbatos yra geroji tamsiojo periodo pusė.

Kai kurios arbatos yra ypač sezoninės – tai visų pirma prieskoninės, chai tipo, su imbieru, cinamonu, obuoliais, šaltalankiais. Kitos arbatos geriamos visus metus, nepriklausomai nuo oro sąlygų ir kasdienės rutinos. Kaip kad kavos fanai žiemą-vasarą geria kavą, taip žaliosios arbatos mylėtojai žiemą vasarą geria žalią arbatą arba matchą. Būtent apie ją noriu pakalbėti. Nes, pirma, daugeliui ji tebėra egzotika. Antra, susidaręs įspūdis, kad ją sunku paruošti, kas yra nebūtinai tiesa. Ir trečia, matcha puikiai tinka su sezoniniais pagardinimais – tuo pačiu cinamonu, imbieru ar kardamonu.

Matcha yra gėrimas iš suplaktų žaliosios arbatos lapelių, kurie yra ne tik susmulkinti į miltelius. Iš tikros matchos lapelių yra pašalintos jų gyslelės, susmulkinta tik minkštoji žalioji dalis. Lapeliai malami lėtai, kad nežūtų vertingosios medžiagos. Pavyzdžiui, japonų gamintojo KEIKO „Matcha Premium“ malama akmeniniais malūnėliais, kurie sumala tik 30 g miltelių per valandą. Kuo lėčiau malama matcha, tuo geresnės kokybės produktas gaunamas. Kuo šviežesnę ją suvartojame, tuo daugiau gauname naudos. Su matcha reikia elgtis, kaip su šviežiu produktu. Pradarytą pakelį labai gerai užsandarinti ir laikyti šaldymo kameroje.

Kas nesveiko „kokakoloj“?

Neseniai viešėjau laidoje „Greiti pietūs“ pas Algį Greitai „Žinių radijuje“ (mūsų pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia>).

Algis sakė, kad kalbėsime apie gaiviuosius gėrimus. Tai puoliau apie juos mąstyti. Nors žinojau, kad ne tas žanras ir ilgai galvoti per greitus pietus nesveika – ten reikia galvoti greitai. Tačiau kadangi turiu įprotį per pietus valgyti lėtai, o temas ilgiau apmąstyti, tai surašiau čia tai, ką sugalvojau.

Iš esmės turiu du pastebėjimus.

Pirmas – apie kontekstą. Sveiko maisto diskusijoje apie gaiviuosius gėrimus kalbama retai. Bent jau man niekada neteko. Nieks neklausė, o pati, matyt, laikiau šią temą pakankamai aiškia. Kai tiek daug neaiškių temų, aiškiosios gali likti paraštėse.

Geriau tegu maistas jungia, ne skiria

Jeigu galima susipykti dėl niekų, tai taip reikia ir padaryti – toks šiandien galėtų būti mūsų šūkis. Lietuvoje taip, kaip kitur – nežinau, bet spėju, kad su kai kuriomis išimtimis panašiai. Laikas nuo laiko viešoje erdvėje tenka matyti žmones aistringai piktinantis dėl kokių nors jiems nežinomų ar neįprastų patiekalų versijų.

Kadangi mūsų viešajame gyvenime tikrai yra rimtesnių dalykų, kadangi stiprios emocijos kenkia virškinimui ir kadangi tradiciškai maistas yra žmones jungianti ir kultūrą kurianti grandis, noriu atkreipti dėmesį, kad šis pasipiktinimas racionalaus pagrindo neturi.  Pakalbėkime apie vegetariškus cepelinus, veganiškus burgerius, dešreles ir sūrį. Iš karto turiu pareikšti, kad rašau ne iš asmeninės perspektyvos, nes nesu veganė, veganiškų mėsos imitacijų negaminu ir nemėgstu. Tačiau kulinarine prasme nematau tame jokių nesąmonių arba keistumų.

Pradėkime nuo bendresnių dalykų – daugelio žmonių įsitikinimo, kad visi populiarieji tradiciniai patiekalai buvo sukurti ir vartojami būtent su mėsa. Nieko panašaus – mėsa yra labai brangus pagaminti produktas, jos vartojimas išplito santykinai neseniai. Mėsa buvo valgoma per šventes, šventadienius, darbymečius ir pan., o kasdienis maistas toli gražu nebuvo mėsa plius garnyras, kaip šiandien daugelis įpratę. Ir to ne mėsiško maisto įvairovė yra didžiulė. Pupelės, daržovės ir kukurūzai Meksikoje (burita su pomidorais, moliūgais, avokadais ir čili bei grybais, o ne su jautiena), daržovių ir ankštinių (dalas) patiekalai, o ne vištienos kariai Indijoje, pica Margarita ir Marinara, o ne su dešra, vištiena ir ananasais Italijoje, falafeliai su humusu, o ne kebabas pas arabus. Kepiniai (bobos) su grybais, cepelinai su varške, grybais arba be nieko Lietuvoje, jūros daržovės ir ryžiai Japonijoje, ryžiai ir tofu Kinijoje. Mėsos dėti į karius, ramenus, buritas ir cepelinus masiškai pradėta santykinai neseniai – tada, kai didžioji dalis populiacijos pradėjo ją įpirkti. Taigi daugelis vegetariškų ir veganiškų patiekalų yra gerokai tradiciškesni nei jų mėsiškos versijos.

Summertime and the living is easy

Dainuoja mano mylimiausioje Dž. Geršvino dainoje. Toliau kas tekste nesigilinsim, bet vasarą gyvenimas tikrai turi daug lengvumo. Ypač tokią šiltą kaip šiemet. Tiek šviesos ir šilumos jau nepamenu kada buvo. Jaučiu, kad pradėjau įprasti. Maisto mylėtojams vasarą gyvenimas taip pat lengvas. Kokios teorijos apie sveiką maistą, kai tokios sąlygos praktikai! Ir kokie receptai vasarą? Tik spėk paskui sezono gėrybes bėgti. Kadangi gėrybės šviežios ir trumpalaikės, reikia spėti išragauti, nėra kada fotografuoti, aprašinėti ir samprotauti (čia mano pasiteisinimas, kodėl nerašiau).

Man šiemet siurprizą iškrėtė cukinijos ir šparaginės pupelės. Maniau, kad išdygo ir moliūgai, ir cukinijos, o pasirodo visi jie buvo cukinijos – 8 krūmai. Tris kartus per daug nei man reikia. O šparaginės sugebėjo nušalti per vienintelę šaltą naktį gegužės vidury. Tada kaitrą pratūnojo pasislėpę už pupų – nebuvau tikra ar apskritai gyvos – ir į vasaros pabaigą užpylė mane pupelėmis. Taigi cukinijos-šparaginės-pomidorai. Kaip nepaminėti pastarųjų, ypač šiemet, kai tokios palankios buvo jiems sąlygos. Lyg tyčia pasodinusi buvau 6 skirtingas rūšis, o į dirvą perkėliau visu mėnesiu anksčiau. Surizikavau ir sėkmingai. Galvoju, gerai, kad grybai vėluoja, nes jau tikrai nieko nespėčiau sužiūrėti, o esu sau pažadėjus, kad auginsiu daržą, kol nenervins. Jei taps našta, mesiu ir laisvalaikiu užsiimsiu siuvinėjimu kryželiu (chi-chi).

Naują sezoną su tokiom mintim ir pradedu – už lango dar šilta, vasara ir ankstyvas ruduo dalina dovanas, už kurias galėtumėm jaustis dėkingi (jei prisimintumėm). Bet, kaip dažniausiai ir būna, yra ir ne tokių malonių minčių. Labai nepatinka man tas sveikatingumo vajus per prievartą. Nepatinka, nes: neskanu, neveiksminga, o iš esmės žalinga.

Sveika gyvensena yra žmogaus pasirinkimas. Visų pirma dėl to, kad žmogaus esminė gyvenimo užduotis yra pasirinkti kaip gyventi – visomis prasmėmis. Tie, kas nesirenka, daug mažiau gyvenimo patiria. Antra, todėl, kad sveika gyvensena susideda iš daug elementų, toli gražu ne tik iš mitybos ir sporto. Tarp jų yra toks svarbus elementas, kaip geros mintys. Atsipalaidavimas, geranoriškumas, gerumas gamtai ir žmonėms, tarnystė. Šeimos, auginančios daug vaikų, kūrėjai, vienuoliai, gydytojai, slaugės, interneto elfai, žmonės, išgyvenantys ypatingai didelio krūvio ar atsakomybės laikus. Jie gali būti visai ne sveikuoliai savo valgymo įpročiais kraupinti specialistus, bet būti sveiki savo gilesniais asmenybės pasirinkimų klodais. Nebūtinai dėl savo pasirinktos profesijos, galbūt tiesiog dėl susiklosčiusios gyvenimo situacijos, tokio charakterio, kitų prioritetų. Juk žvelgiant iš esmės, sveikata nėra tikslas, ji tik priemonė realizuoti mūsų žmogiškumą. O jei vėl kažkas nori pazirzti dėl nesveikai gyvenančių naštos sveikatos sistemai, tai progų tam yra ir be sveikos gyvensenos aspekto. Esamas sveikatos apsaugos finansavimo būdas yra netvarus ir neteisingas, jį seniai reikia keisti, o ne žmonių gyvenimus pagal finansavimo lekalą apkirpinėti. Taigi norėtųsi daugiau supratimo (kuklumo) iš politikų bei specialistų žmones matuojant, sveriant, vertinant ir ypač smerkiant.

Apie nulį maiste

Visuomenė negali būti visada vienodai susirūpinusi visais rūpestį keliančiais dalykais. Kaip ir mes kiekvienas kažkuriuo metu labiau investuojame į profesinį gyvenimą, kažkuriuo į asmeninį, kartais labiau domimės vitaminais, kartais literatūra. Nors puikiai žinom, kad geriau nuolat visko daryti po truputį. Antraip ne tik dalį sričių apleidžiam, bet ir rizikuojam perlenkti lazdą kitose srityse.

Visuomenėje tie susirūpinimai ypač netolygūs. Nes veikia sustiprinimo efektas – kai įsitraukusiųjų kiekis pasiekia kritinę masę, idėja tampa nevaldoma ir tada jau šluoja. Niekas nebeklauso, argumentais nesidomi ir apskritai pamiršta, nuo ko viskas prasidėjo. Prasminga nuostata virsta tuščiavidure mada.

Todėl „zero“ („nulis kažko“ arba „be kažko“) šūkiai yra tikrai kontraversiški. Jų esminis gerumas tas, kad atkreipia dėmesį į kokią nors blogybę. Ypač, kai ta blogybė patogi. Juk daug lengviau ir paprasčiau gyventi nepaisant atliekų – jų neskaičiuojant ir nerūšiuojant. Smagiau nesidomėti maisto ar gėrimo sudėtimi, kai jis skanus, kad ir dėl sintetinių skonio stipriklių ar cukraus. Dar patogiau, kai šviežias maistas savaitėmis negenda, išlaiko spalvą, formą ir konsistenciją, nors žinom, kad be specialių priedų taip neatsitinka. Todėl sąmoningesni vartotojai linkę rinktis produktus „zero“: zero waste, zero sugar, zero E. Tačiau kaip ir visi supaprastinimai „zero“ malkų irgi priskaldo.

Page 6 of 43

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén