Kaip vakar oficialiai paskelbta, „Livinn – sveiki produktai“ pasikeitė savininkai. Įmonės akcijos dabar priklauso investicijų fondui „BaltCap“. Pokyčiai įmonėje, pokyčiai mano veikloje, bus pokyčių ir mano tinklaraštyje. Bet gera proga trumpam apžvelgti praeitą etapą.
Meno kūrinius įprasta vertinti geriau, kai jų autoriai jau mirę. Neįtariu tame jokios savanaudiškos klastos – įvertinimui reikalingas atstumas tarp vertintojo ir kūrinio autoriaus. Kol abu veikia lygiagrečiai – vertinantysis vertina, o kuriantysis kuria toliau – vertinti objektyviai yra sudėtinga. Versle yra paprasčiau. Verslo kūrinį galima įvertinti ir autoriui gyvam esant. Pakanka, kad pasikeistų jo savininkas.
Iš pirmo žvilgsnio verslo ir meno paralelės gali neatrodyti tinkamos, tačiau tai priklauso nuo intencijos. Kai kurie žmones menus kuria, visų pirma, remdamiesi verslo principais, paklausos atliepimu ir einamąja pinigine nauda. Kiti kuria verslus, kaip ilgalaikius naudingus daiktus ar reiškinius, kurie ne tik patenkina medžiaginę paklausą, bet ir kūnija idėjas. Galų gale visada juk verslo kūrimą galima pavadinti hepeningu. Toks pavadinimas man visai tinka.
Mes su Ariu ėmėmės kurti įmonę „Sveiki produktai“ maždaug prieš dvylika metų. Pažvelgus atgal man tas laiko tarpas atrodo kaip visiškas hepeningas: įmonė atsiranda, auga, kinta, plėtojasi, kartu įtraukdama tave visomis mintimis, laiku ir rūpesčiu. It mažas vaikas, kurio būsimus poreikius reti tėvai planuoja. Tiesiog stengiasi daryti kuo geriausia, kai vaikui tie poreikiai kyla. Niekada anksčiau nekalbėjom, bet va dabar sužinojau, kad Aris į verslą žiūrėjo labiau kaip architektas į pastatą – mąstė apie vietą ir erdvę, medžiagas ir kontekstą. Gal dėl tų skirtingų požiūrių ir pavyko pastatyti.
Sakysit, didelio čia daikto, tūkstančiai žmonių verslus sukuria ir juos parduoda. Tai tiesiog ekonomikos kasdienybė, paprastais skaičiais skaičiuotina. Manau, kad tikrai ne. Didžioji dauguma verslininkų, ypač tų, kurie verslus patys sukūrė, tikrai turi su tuo susijusią istoriją. Jei tik apie tai pagalvotų ir sąmoningai pasektų savo ketinimus bei įsivaizdavimą pradžioje, eigoje ir gale, galėtų ją ir papasakoti.
Mums pasisekė sukurti tai, ko norėjome – kad rinkoje atsirastų vieta, kur galima įsigyti kuo natūralesnių maisto ir kosmetikos produktų, užaugintų ir pagaminti žmonių, kuriems tas verslas taip pat yra kūrinys arba jų gyvenimo dalis, o ne tik greito pelno eilutė. Tokių žmonių pasisekė sutikti daug, ir labai daug iš jų pasimokyti. Šalia dar atsirado tinklaraštis, dvi knygos ir daug straipsnių. Be praktinio prisilietimo ir nuolatinio pasitikrinimo su pirkėjais, tiekėjais, gamintojais, moksliniais tyrimais ir jų kritikais, to nebūtų. Dėl pelno. Versle jis turi būti, nes tai jo išlikimo sąlyga. Tuo verslas, kaip kūrinys, gali skirtis nuo meninio. Bet tai labai apsunkina jo kūrimą. Žinia, pigų ir paprastą daiktą lengviausia pelningai parduoti. Daug sunkiau yra parduoti aukštos vertės daiktą ar paslaugą, kur tos vertės supratimas reikalauja žinių.
Su tuo susiję ir dvi visą šią patirtį apibendrinančios išvados, kuriomis norisi pasidalinti. Pirma, nors ir labai po truputį, bet pavyko tokį alternatyvinį verslą sustyguoti it kuo normaliausią ir palaipsniui augti, stebinant tuo savo partnerius bei konkurentus, tarpais net užsimirštant kokios mažos rinkos mažoj nišoj veikiam. Antra, nuostabą patiems tebekelia tai, kad pavyko sukurti verslą, įdarbinantį virš penkiasdešimt žmonių, neturint jokio finansinio ar panašaus užnugario, motininių ar susijusių įmonių, panašaus verslo patirties, netgi verslo administravimo ar finansų valdymo išsilavinimo. Turėjom idėją, norą ir juodą sistemingą darbą.
Tai kodėl pardavėm, kad taip gerai buvo, sakysit? Nes tikslas ir nebuvo verslą plėtoti. Tam reikalingi savi talentai. Mums norėjosi tik sukurti, kad patys galėtumėm naudotis jo vaisiais (labai savanaudiška paskata…). Kažkuriuo metu abiem atsirado jausmas, kad padarėm viską, ką galėjom. Kai jau manėm, kad traukinys pats važiuoja ir nesubyrės ant pirmo posūkio, ėmėmės ieškoti, kas galėtų tą darbą sėkmingai tęsti. Išeiti iš verslo, kad liktum patenkintas, ne mažiau sudėtinga, nei jį pradėti. Juk rūpi, kaip gyvens per tiek metų suburtas kolektyvas, kaip seksis partneriams, tiekėjams. Tas rūpestis procesą pailgino, kol radom pirkėją, nusiteikusį būtent plėtrai. Šiandien linkime jiems kuo geriausios sėkmės – ir visuomeniškai, ir labai savanaudiškai.
