Pažvelkite į paveikslėlį ir pasakykite, tai ar tyras, ar rafinuotas?
Aišku rafinuotas, atidžiai pažiūrėję sakysit. Bet prie ko čia tada TYRAS? Ogi prie pavadinimo. Taip išdėstant žodžius kabutės nebūtinos, taigi kaip ir viskas gerai: rafinuotas rapsų aliejus su prekiniu ženklu “tyras” įsitaisė visu dydžiu ant troleibuso užpakalio, toje vietoje, kur vasarą labai mėgstama lipdyti ne mažesnio didumo erkes.
Pagal raidę gal viskas ir gerai, teisinių plonybių aš neišmanau. Bet apie aliejus išmanau ir todėl sakau, kad toli gražu nėra gerai. Žodis “tyras” čia netinka, nes nurodo į visai kitas savybes ir kitus aliejus. Pradėkime nuo paties žodžio reikšmės. “Tyras” – gali reikšti grynas, skaidrus, švarus, nekaltas. Dėl pirmųjų reikšmių negali ginčytis, gal gamintojas nori pasigirti, kad aliejuje nėra jokių priemaišų. Tačiau paskutinioji reikšmė siejasi su “virgin” – pačiu svarbiausiu terminu, skirtu aliejaus technologijai nusakyti. Būtent technologijai, ne savybėms. Kalbant apie “virgin”, turimas omenyje šalto spaudimo aliejus, t.y., ne rafinuotas. Kadangi aliejus, apie kurį konkrečiai kalbu, yra rafinuotas, jo etiketė atrodo maždaug kaip katė, vardu šuo, arba juodasis šokoladas, pavadinimu baltasis.
Todėl pažvelgus į etiketę ir kyla klausimas “tai visdėlto, koks? Rafinuotas, ar nerafinuotas?” Skaitau etiketėje kitą informaciją – rašo, kad pirmo spaudimo ir kad spausta šaltai. Šalto spaudimo aliejais vadinami būtent nerafinuotieji, kurie spaudžiami mechaninėmis priemonėmis ir jokiais metodais nerafinuojami. Perskaičiau inormaciją, kur įmonė giriasi, kad rafinuoja žemesnėje nei įprasta temperatūroje, tai matyt iš to čia tas “šaltai”. Apie antro spaudimo rapsų aliejus apskritai neteko girdėti, išspaudų aliejus būna tiktai alyvuogių (pomace oil).
Tačiau jei nenagrinėsi atidžiai, o tik užmesi akį į reklamą ant troleibuso užpakalio (kam ji ir skirta), tai pamatysi tik TYRAS, “rafinuotas” prapuls plakato mirgėjime. Jei reklama pasiseks, matyt greitai pamatysime obuolių, pavadintų mangais ir kopūstų, pavadintų ananasais. Nes labiau supainioti aliejų apibūdinančių žodžiu vargu ar galima. Anksčiau maniau, kad pirkėjų maustymo viršūnė yra užrašas “100% alyvuogių aliejus” ant rafinuoto alyvuogių aliejaus butelio. Bet ten buvo tik gėlytės.
Nors tokių žodžių ekvilibristikų reikėjo tikėtis nuo to momento, kai Lietuvių kalbos komisija nurodė “virgin” alyvuogių aliejų vadinti “tyru”, o “extra virgin” atitinkamai “ypač tyru”. Ta prasme paprastuoju būdu išversti terminą. Nesvarbu, kad žodis “tyras” lietuvių kalba reiškia įvairius ir visai nebūtinai “virgin” sąvoką atitinkančius dalykus, nepaisant to, kad Lietuvoje alyvuogės neauginamos ir “extra virgin” alyvuogių aliejus nespaudžiamas. Ir ypač nepaisant to, kad Lietuvoje vyraujantis supratimas apie aliejus yra žemiausios kainos lygio.
Vis bandau ir
bandau, bet negaliu atsistebėti, kai protingi žmonės kalba niekus. Vieni iš to
niekų kalbėjimo knygas parašo, kiti judėjimus įkuria. Dar kiti apsiriboja gera
karjera ir aukštu statusu. Įdomu tai, kad niekų kalbėjimas statusui netrukdo, o
ir statusas netrukdo niekų kalbėti.
Pareiškimas ar
bent potekstė, kad esu genijus, byloju tiesą, bet niekas manęs nesupranta, vis
nuskamba viešojoje erdvėje iš gana pripažintų autoritetų. Čia turiu omenyje
visų pirma ne menininkus, o žmones manančius, jog žino kaip pataisyti ir gal
net išgelbėti pasaulį, kuris ritasi prarajon. Jie žino, ką daryti visiems: jiems
byloti nuo kalno (ar bent jau tribūnos), o visiems kitiems tik klausyti ir
vykdyti. Nes juk nesupranta.
Tik šie
genialieji skaitė teisingus filosofijos, ekonomikos, politikos, istorijos ir
kt. vadovėlius, tik jie seka „naujausius tyrimus“, tik jie turi tinkamą
išsilavinimą. Visi kiti turintys nuomonę, nežinia iš kur išdygo ir net jei
skaitė teisingas knygas, iš principo nepajėgūs jų suvokti.
Leiskime prielaidą,
kad jie teisūs, ir tarp mūsų yra nedidelė grupelė žmonių (maždaug po vieną kiekvienai
žinojimo sričiai), kurie supranta nepalyginamai daugiau už kitus ir todėl kiti
turėtų tiesiog jiems paklusti. Tačiau kiekvienas mąstymą praktikuojantis
supranta, kad jis negali tiesiogiai matyti jokio kito žmogaus gebėjimo gerai ar
blogai kažką suprasti, nes kiekvienas žmogus yra integralus. Integraliai vienas
ir toks unikalus. Galime spręsti tik pagal tų žmonių veiksmus ar žodžius, bet
visuomet tai yra tik prielaidos, spėjimai. Juo labiau negalime įvertinti
tikrųjų intencijų ar motyvų. Nes ne visi žmonės šneka tose erdvėse, kur mes
klausomės, ne visi šneka mums suprantamai, ne visi mąsto remdamiesi ta pačia
logika ir teorine prieiga. Taigi niekaip negalima atmesti prielaidos, jog daug
daugiau žmonių dalykus supranta, turi idėjų ir netgi jas realizuoja, nei mes
esame pastebėję. Nei vienas, netgi pats protingiausias, vertintojas jų visų nemato
ne tik dėl informacinių burbulų ir savo gebėjimo išgirsti ribotumų – to
negalime padaryti dėl fundamentalių žmogiškosios prigimties bruožų.
Žinoma, visuomenės išsisluoksniavimas ir informacinio lauko prasiplėtimas labai stipriai prisideda prie neadekvataus vertinimo. Viena vertus tuo, kad sudaro iliuziją, jog viską sekame ir žinome, kai iš tikrųjų sekame ir žinome ypač selektyviai. Kita vertus informacijos gausa ir jos kitimo greitis viešojoje diskusijoje palaiko tik tą greitį toleruojančius diskutantus. Trečia, informacijos supaprastėjimas ir tekstų virtimas sunumeruotais punktais verčia visus kalbėti apie sudėtingus reiškinius taip supaprastintai, kad iš šono pažiūrėjus tikrai gali atrodyti, kad dėstantysis nesupranta. Tačiau tokios yra žaidimo taisyklės, ir balne (eteryje) išsilaiko tik tie, kurie šį žanrą įvaldo.
Yra ir daugiau trikdžių – noras išsiskirti, aukšti emocinio užtaiso ir negatyvo reitingai (skaitlingi klikai) iškelia radikalaus, kontrastingo turinio ir išsiskiriančios retorikos žinutes. Toleruojama šaukti ant oponento, kaltinti jį nebūtais dalykais, įžeidinėti asmeniškai, siuntinėti, kad ir ministrą, darbų atlikti ar vadovėlių pasiskaityti. Tai kažkodėl suprantama kaip „kietumas“ arba nuoširdumo išraiška. Nors iš šono žiūrint atrodo neprotingai.
Tačiau nemanykim,
kad tik aplinka kalta. Kai kurie asmenys nuoširdžiai mano, kad yra genijai ir
be savo atvaizdo ekrane ar kokio artimo sekėjo, neturi su kuo protingai
pasikalbėti. Juos galima tik užjausti dėl vienišumo ir pagalvoti, kas galėtų
nuo tokios liūdnos būklės apsaugoti. Žinoma, retas jų taip tiesiai ir pasako,
kad neturi lygių savo protui. Kiti gi vis porina apie kažkada buvusį aukso
amžių ir dabar į bedugnę besiritantį pasaulį. Ir lyg tarp kitko priduria, kad
jie esą viską seniai žinoję ir sakę, bet niekas neklausė ir neklauso. Todėl
dabar patys kalti ir tegu srebia, kas privirta, o potekstėje žvilgso galimybė –
pulti pranašui į kojas, pripažinti, kad klydai ir atiduoti jam įgaliojimus
vesti visus į šviesų rytojų. Tai sudėliojus skaitosi komiškai, bet būtent šie
teiginiai kituose kontekstuose visuomenei atrodo labai protingi, netgi
moksliški.
Dėl aukso amžių
istorikai jau prirašę kalnus, kad kiekviena epocha turėjo savo aukso ir
savo mėšlo, įvairiomis proporcijomis
ir, aišku, tebeturi. Nieko nuostabaus, nes visais laikais istoriją kūrė žmonės,
kurie iš savo prigimties turi ir aukso, ir mėšlo. Įvairiomis proporcijomis.
Žinoma, visada galima išsirinkti vieną gerumo aspektą ir tam tikrą laikmetį
paskelbti auksiniu. Kaip antai Sąjūdžio metų vienybę. Bet ir ją geriau
panagrinėjus paaiškėja, kad vienybė nebuvo tokia vieninga, kaip daugelis
emociškai prisimenam. Dar lengviau tokias aukso atkarpas išrankioti
ekonomistams, ypač vertinant tokius agreguotus dydžius, kaip BVP, atlyginimų,
investicijų augimas ar kiti makro rodikliai. Rodiklių dinamika stipriai
priklauso nuo bazės, taigi jei žiūrėsime nuo labai žemų reikšmių, gausim
neįtikėtinus pakilimus. Pavyzdžiui, BVP augimą po karo, užimtumo augimą po
krizės ir t.t. Su nostalgija žvelgdami į anksčiau buvusias gerosios dinamikos
kreives lengvu vaizduotės judesiu grįžkime į tą laikmetį ir pagalvokime, apie
ką tuo metu buvo svarstoma viešumoje. Neabejotinai apie didžiules bėdas ir
problemas, nes juk ekonomika tam ir skirta – ji yra nuolatinė pastanga įveikti
stoką, kuri absoliučia prasme yra neįveikiama. Tas pats galioja pasakoms apie
buvusių senų laikų visuotinį dvasingumą, sovietinį irgi visuotinį draugiškumą
ar kitas aukso amžių apraiškas. Neabejotina, kad įvairiais laikais visuomenės
nuomonė akcentavo skirtingas dorybės – kažkada normalu buvo turėti garbės
kodeksą, dabar normalu jo neturėti, kažkada buvo nemoralu vogti, sovietmečiu
tai daryti buvo normalu ir pan. Tai charakterizuoja visuomenes, tačiau visiškai
nereiškia, kad seniau visi žmonės buvo garbingi, sovietmečiu visi vogė, o
šiandien visi yra moraliai lankstūs ir dėl to (ar dėl kažko kitko) pasaulis
ritasi į bedugnę.
Dėl pasaulio
ritimosi į bedugnę diskusija ypač nevaisinga. Viena vertus dėl to, kad mes
tikrai negalime paneigti, jog jis ten ritasi, nes yra aibė priežasčių jam ten
ristis. Bet jei yra bent viena priežastis jam ten nenusiristi, tai jos ir laikykimės.
Kaip ir žmogaus gyvybė – yra tiek mažai šansų žmogaus gyvybei atsirasti ir tiek
daug priežasčių jai nutrūkti, kad absoliučiai neįtikėtina turėtų būti, kad mūsų
tiek daug – genijų ir nelabai – gyvena.
Visgi pasaulio pabaigos naratyvas gana populiarus ir būdingas įvairiems gyventojų sluoksniams. XX a. pradžios Lietuvos kaimo bobutėms aiškus pasaulio pabaigos ženklas buvo moteris su kelnėmis. Saulius Tomas Kondrotas savo apsakyme „1892 metų progreso idėja“ aprašo, kaip Kauno gyventojams pasaulio pabaiga atidardėjo arkliniu tramvajumi, po kurio ratais žuvo žmonių. Žūčių beprasmiškumas ir netikėtumas aprašyti taip įtaigiai, kad gali sutikti, jog tikrai, pasaulis ritasi į bedugnę, tempiamas šuoliais lekiančių arklių. Bet ką tada sakyti apie pirmą ir antrą pasaulinį karą, spalio revoliuciją, Mao režimą, Alkaidą ir daug daug kitų žmogiškosios beprotybės protrūkių? Tik kad pasaulis jau nusiritęs į bedugnę. (Beje, apie tai laikas nuo laiko kas nors autoritetingai paskelbia). Bet pasaulis rieda toliau ir ne mūsų nosiai žinoti, kas laukia už posūkio.
Ką galėtum
pasakyti žmogui, kuris mano, jog supranta dalykus taip gerai, kad žino visus
atsakymus, ir juos visada žinojo, jei jis kartais būtų nusiteikęs išgirsti?
Pirmiausia jį reikėtų atjausti, nes tokioj proto būsenoj gyventi turėtų būti
sunku. Jei kartais jam norėtųsi pagalbos, būtų galima pasiūlyti pasigilinti į
kitą sritį, kurioje to žinojimo nėra tiek daug, nes juk protingas žmogus
supranta realybės daugiamatiškumą. O taip pat pagalvoti apie tą paradoksą, kad
tiek daug priežasčių yra žmogaus gyvybei nebūti, o ji vis dėl to yra. Ar ne ta
pati priežastis įgalina ir mus, kurie ne viską suprantam, išlaviruoti gyvenimo
užduotyse? Svarbiausia tomis pasaulio supuvimo idėjomis neužsikrėsti
jaunystėje, nes jos yra tiesus kelias į pasaulio gelbėjimo ir žmogaus
perkeitimo projektus, kurie prasideda dainomis ir vėliavomis, o baigiasi kraujo
klanais. Garbiame gi amžiuje mintys, kad pasaulis tapo kitoks, ir aš jo
nesuprantu, yra tiesiog dovana ir ženklas, kad metas mesti pasaulio reikalus ir
užsiimti savimi. Ką gi daugiau daryti su pasauliu, kurio negali priimti, nes
nepajėgi padaryti prielaidos, jog pats klysti (nesupranti)? Palikti jį savo
eigai. Juk daug skaudžiau tai padaryti, kai manai, jog viskas vyksta pagal tavo
planą ir tau beliko tik susirinkti apdovanojimus.
Apie motyvus kalbėti
neįprasta. Įrodinėdami savas tiesas paprastai remiamės skaičiais, autoritetais, retkarčiais
teorijomis. Žmogiškieji motyvai atrodo kažkaip nerimtai. Tačiau, skaičiai patys
jokioje žmogaus veikloje nežybsi – juos kažkas suskaičiuoja, priklausomai nuo
pasirinkto metodo, pačio skaičiuotojo ir jo požiūrio į reikalą (teorijos). Ypač
galime apsiskaičiuoti, kai apibendriname didelius duomenų kiekius. Iš jų matome
trendus, bet nebematome žmonių: nei kai jie emigruoja/lieka, dirba/nedirba,
aktyvūs/neaktyvūs piliečiai, nei kai jie yra sveikai ar nesveikai gyvenantys
individai. Kuo daugiau skaičiuojam, tuo labiau nematom, nes tyrimų atsiranda
pačių įvairiausių ir kiekvienas laisvas kažkuriuo pasiremti, juolab, kad visose
pusėse tyrimų galima parinkti vienodai „mokslinių“.
Kas leidžia suvokti patį vyksmą, yra žmonių motyvacija. Kaip antai, kodėl žmonės emigruoja, kodėl vengia mokesčių, kodėl valgo jų nuomone sveiką ar nesveiką maistą, ar apskritai šią temą ignoruoja. Motyvacija yra jėga, kuri verčia žmones priimti tą, o ne kitą sprendimą, palaiko juos siekiant tikslų. Ta jėga yra vidinė, ji nekainuoja valdžiai jokių pastangų, o mokesčių mokėtojams išlaidų.
Trumpai į
ekonominių klausimų grupę atsakyčiau, kad žmonės daro taip, o ne kitaip (nėra
aktyvūs politikoje ir bendruomenėse, toleruoja šešėlį), nes nepasitiki. Ta
prasme, jų motyvacija yra nepasitikėjimas. Valdžia, institucijomis,
bendruomene, dažnai ir savimi. Nepasitiki, todėl ieško kitos aplinkos, kito
būdo, kažkokio tikrumo ar saugumo (kaip antai didesni pinigai šiandien versus
socialinės išmokos ateityje). Būtent nepasitikėjimas yra jausmas, argumentas,
postūmis pasielgti taip, o ne kitaip. Suprantama, kad tai yra blogas motyvas
kurti ir džiaugtis gyvenimu, todėl šiandien taip liūdnai kalbame apie ekonominę
ir socialinę padėtį, nors rodikliai (skaičiai) rodo gryną pozityvą. Kol ta
bloga motyvacija nebus išsklaidyta arba (o gal?) pati išsisklaidys, skaičių stumdymais mokesčių
pokyčiais ir kitais politiniais svertais esmės nepakeis.
Ekonominių
klausimų žmonės ignoruoti negali, nes nori valgyti. Tačiau jie gali ignoruoti
klausimą, ar tai, ką jie valgo, yra jiems naudinga. Tą dauguma ir daro. Tai matydami
sveikatos politikai bando visaip juos supurtyti ir perspėti, kad reikia ne tik
žiūrėti, kur eini, bet ir galvoti, ką valgai. Tam jie pasitelkia ligų
statistiką, autoritetus, teorijas. Kai kuriuos žmones tai užkabina ir jie
pradeda sveiku maistu ar net sveika gyvensena domėtis. Bet koks šių žmonių
motyvas? Baimė. Turiu domėtis, ką valgau, nes: nutuksiu (!), susirgsiu diabetu, gausiu infarktą ar
vėžį. Kai mano motyvas yra baimė, aš noriu garantuotai žinoti, ką turiu daryti,
kad šiomis ligomis nesusirgčiau. Man nepakanka bendrų principų, tokių, kaip
„daugiau daržovių, mažiau mėsos“, „daugiau pilno grūdo gaminių, mažiau
rafinuotų“, „daugiau šviežio maisto, nei perdirbto“, „mankšta ryte ir
pasivaikščiojimas prieš miegą“. Aš noriu žinoti tiksliai – ką kiek ir kaip
valgyti ir ko nevalgyti, kad būčiau garantuotas, jog nesusirgsiu. Bet… ima ir
paaiškėja, kad taip nebus. Kad nėra jokios dietos, kuri eliminuotų šias ligas,
o jei ir surastume tokią, pasirodytų kitos ligos. Kaip antai, taisyklė nuolat neprivalgyti
(ir jaustis alkanam) yra labai gera siekiant išvengti daugumos šiuo metu
labiausiai paplitusių ligų, bet tada iškyla psichikos ir priklausomybės
(valgymo sutrikimai) ligų grėsmė. Visą tai suvokęs sveikuolis gali iš karto
susirgti – iš nevilties ir baimės. Bet nedaugelis iki to prieina. Dalis lieka
pakeliui – pasirinkę savo mitybos sistemą, nepriklausomai kas ką apie ją sako.
Dalis, ir tokių dauguma, visais būdais neigia pačią sveiko maisto temą, esą,
susergame visai ne nuo to, arba kai susirgsiu, pažangioji medicina duos man
tabletę ir pasveiksiu. Pozicija visai nepagrįsta, bet nedrįsčiau jos
kritikuoti. Nes nematau, kuo geresnis būtų baimės varomas idealaus mitybos
plano ieškojimas.
Esu tikra, kad
yra kitas kelias. Jis negarantuoja, kad nesusirgsi, kaip kad to negarantuoja
joks žemiškas daiktas ar žmogus. Bet jis suteikia galimybę savo gyvenimo būdą
pačiam kurti ir gerinti, kaip savo asmenybės tęsinį. Ir tam pakanka vos vienos
prielaidos- atsisakyti baimės, kaip motyvo. (Tas tinka bet kokiai veiklai).
Atmetus baimę atsiranda erdvės. Kai yra daug erdvės, gali laisvai kvėpuoti ir
mąstyti. O laikydamas protą atvirą, visada rasi tą kelią, kuris tau pats
geriausias. Bet, kaip minėjau, viešumoje apie motyvus nekalbam. Jie atrodo
nerimti, palyginus su skaičiais. Gal tai ir yra skaitmeninė visuomenė?
Šį pavasarį buvom dvi savaites Balyje. Dabar populiari kryptis, žmonės važiuoja ten dėl įvairiausių dalykų. Mes labiausiai norėjom šilumos ir pažiūrėti tikrų tropikų. To gero (ypač šilumos) buvo apstu, bet nemažiau įdomumo sukėlė Balio virtuvė.
Jei kas ieškotų vietos kulinariniam „workshop‘ui“, kur nedideliu atstumu gali patirti įvairiausius maisto skonius bei koloritus, sakyčiau – Ubudo miestas Balyje. Sutinku, kad įvairaus bei spalvingo maisto galima gauti įvairiose pasaulio vietose ir ypač tokiuose multikultūriniuose plotuose kaip Londonas, New Yorkas ar Briuselis. Bet, pirma, tai didžiulės teritorijos ir tikrai būdamas svečias nelakstysi po milijoninį miestą ieškodamas maisto įvairovės, ten paprastai būna aktualu tiesiog pavalgyti. Antra, eksportinis, kad ir turtingos virtuvės variantas paprastai būna gerokai standartizuotas ir praradęs esminių žavingų detalių. Geriausias to pavyzdys – kinų ir indų virtuvės Europoje, kur interjeras užima per daug, o maisto autentika, įvairovė ir santykis į klientą – per mažai. Standartizuotas biznis yra standartizuotas biznis.
Aišku, jei važiuodamas į Italiją ar Indiją turi gastronominių tikslų, kitų šalių virtuvių ieškoti didelio poreikio nera, nes ir vietinės pakanka su kaupu. Tačiau šiuokart man kaip tik įdomu virtuvių įvairovė kartu su autentika.
Ubudas populiarus
tarp turistų, nors tai nėra nei kurortas, nei sostinė, nei architektūra išsiskiriantis
miestas. Jo smagumas būtent ta autentiška įvairovė, kuri atsispindi ir maiste.
Kodėl rašau, kad autentiška? Nes ten kitos virtuvės nėra paleistos iš vietinio
konteksto, jos labai vykusiai integruotos.
Iš ko gali rinktis? Iš grynai balietiško maisto, balietiško-indonezietiško, balietiško-indiško (net jei vadinasi tiesiog indiškas), balietiško – thai, balietiško-kiniško ir visokių atmainų europinio su balietišku koloritu, kaip antai prancūziško ar itališko ir netgi amerikietiškų štrichų.
Yra ir instagramų žvaigždžių, be konkrečių geografinių prisirišimų, kaip antai “Lazy cats”. Ten būnant jausmas kelialypis – viena vertus, sėdi it žurnalo viršelyje (stilinga, madinga, skoninga), antra vertus – jautiesi tarsi džiunglėse (garsai, kvapai, spalvos, natūralus naudojamo daikto apšepimas, kurio žiūrint į bendrą vaizdą nesimato), trečia – ir svarbiausia – būni jaukiai ir patogiai, valgai skaniai ir įdomiai.
Kita jauki ir stilinga kavinė vadinosi The Spell Creperie. Per du aukštus, kurie labiau primena atvirą terasą, nei pastatą. Išsirinkus patiekalus antrame aukšte padavėją kvieti varpeliu.
Kas būdinga tipiniam meniu? Ryžiai, čili, vištiena, kiaušiniai ir bananai. Bandžiau įsivaizduoti, kiek reikia vištų, pamaitinti tiek vietinių ir tiek atvažiavėlių, ir kur visas tas vištas laikyti? Jų aplinkui tikrai daug. Ryte, kur bebūtum, žadina gaidžiai, prie kelio sukrautos uždaros pintinės su vištomis. Smulkios jos tokios, Lietuvoj tokių mažų ir liesų mačius nesu. Sako, jos išvestos sukryžminus vietinę laukinę vištą su įvairiomis atvežtinėmis. Koks tų vištienos patiekalų skonis nežinau, bet spėju, kad ne mažiau aštrus nei vegetariškų.
Vegetariško maisto pasirinkimas nėra didelis, bet vienas kitas karis arba tofu su daržovėmis yra kiekviename meniu. Tie kario padažai aštrūs, kaip skysta ugnis. Vakaruose kai valgau thai arba indišką maistą visada pasakau, kad man padarytų „real hot“, ne „european hot“. Ten nebandžiau ta kryptimi net prasižioti, nes „hot“ jau buvo ir man ant ribos.
Balio vietiniai ryžiai nėra kažkuo ypatingi (ne basmati), nors dailiose terasose auginami. O daržovės tokios įprastos, kad net nustembi: morkos, bulvės, kopūstai. Nuobodžiai lietuviška ir dar dvelkia žiemos sezono racionu – net ne cukinijos, paprikos ar žirneliai. Bet sudėjus viską į vieną balietišką indą, pridėjus prieskonių ir gerai pabūrus, gaunasi labai gerai. (Buria jie nuolat – aukoja gėles, maistą ir smilkalus savo dievybėms, kurių statulėlės visur – namuose, kiemuose, ant upės, medyje ir t.t).
Antras populiariausias maisto ingredientas po vištų – kiaušinis. Nenuostabu, jei višta, tai ir kiaušinis. Taip pat ryžiai ir čilis. Tofu variantų daug ir įvairių. Aš deja, negalėjau daug ko pabandyti, nes ne mažiau populiarus ingredientas yra česnakas.
Grynai indonezietiškose kavinėse kelis kartus visai neradom ką valgyt, nes viskas su česnaku (visai kaip Lietuvoj) ir vyrauja mėsa. Maistui svarbi religinė detalė – Balis yra vienintelė induistų sala Indonezijoje. Musulmonų ten praktiškai nėra. Tai balietiškame maiste iš mėsos vyrauja vištiena, žuvis ir kiauliena, o indonezietiškoje virtuvėje – jautiena.
Tačiau, kaip ir Italijoje, gelbsti maisto kultūra – pasakai, kad nori be česnako, ir gauni. Nori be svogūno – gauni. Nori be mėsos, o su tofu – gauni. Nes ne viskas yra sumaišyta iš anksto ir virėjas gali pagaminti ne vieninteliu būdu – mat moka ir nori, kad klientas būtų patenkintas. Beje, ir be jokio susiraukimo (kas apskritai sunkiai įsivaizduojama). Todėl norisi eiti, būti ir ragauti.
Pieno produktų
Balyje mažai – jie patys pienui karvių neaugina. Pienas, sviestas ir sūris
atkeliauja iš gretimos Javos salos arba Australijos. Parduotuvėje apstu, bet
vietos kavinėse patiekalų su pieno produktais neteko matyti. Juos keičia tofu.
Ypač daug tofu prisiragavom įspūdingoj maitinimo įstaigoj, kuri vadinasi veganiško maisto bufetas. Susimoki maždaug 3 usd ir valgai, kiek nori. Sriubos, salotos, karšti patiekalai, netgi desrtai ir vaisiai. Pasirinkimo gausu, skonis kaip tokiam žanrui, geras, ir valgytojų apstu.
Žinoma, neprilygstama Balio kulinarijos dalis yra vaisių kokteiliai ir desertai iš bananų. Vaisių kokteilius gamina iš tų vaisių, kurių tuo metu turi. Daugiausia gėrėm arbūzų, ananasų, papajų arba maišytas sultis. Vaisių turgelyje atrodo, kad vaisių yra visų įmanomų rūšių ir nėra tokio dalyko, kaip nesezonas. Bet jis yra – mangų nusipirkti gali ir jie skanūs, bet mango kokteilių kavinės nesiūlo – ne sezonas.
Žalių daržovių salotų kuklu. Yra arba keistos – su vaisiais (iš jų įspūdingos buvo žalių papajų su čiliu ir dar kažkokia neatpažinta žole), arba aiškiai vakariečiams pagamintos – keliose vietose mačiau „graikiškas“. Buvau patyrusi Indijoje, kad agurkai pas juos neskanūs – dideli ir sausi. Balyje priešingai – pomidorai ne visai pomidoriški, bet agurkai – kuo puikiausi. Kavinėse žalių daržovių prie patiekalo deda nedaug, bet parduotuvėje gali nusipirkti kokių tik nori salotų ar kitų daržovių.
Miesto ir kaimo turgeliuose – tik vaisiai, daržovių nėra. Manau, kad vietiniai jų nevalgo. Mūsų vilos pusryčių ruošėjas labai įtariai žiūrėjo į mano norą pridėti pomidorų prie pusryčių. Kas čia per maistas? Pusryčiams turi būti vaisių salotos, kiaušinienė arba omletas, arba blyneliai, pvz. su bananais.
O taip, bananai. Trumpi arba labai trumpi, geltoni arba žali. Tie žali trumpi skaniausi buvo – paragavom viloje pusryčiams, bet po to pirkti gatvėj neradom. Matyt vietas reikia žinoti. Desertai iš bananų puikuojasi kiekviename meniu. Nesu nei bananų, nei desertų iš bananų mėgėja, bet turiu pripažinti, kad jie buvo geri. Apkepti tešloje, apkepti be tešlos, bet su visokiais priedais, bananai su saldžiais ryžiais, bananai blyneliuose ir t.t. Saldoka, bet tas saldumas organiškas, neišsišoka iš bendro patiekalo skonio. Balyje jie daug kur naudoja vietinį nerafinuotą palmių cukrų bei kokosų nektarą.
Kokosų vanduo – kitas
tų platumų atributas, kuris toks naudingas prarastiems skysčiams atstatyti. O
prarandi jų daug, nes visą laiką esi šlapias. Juk tropikai. Beje, kas nemėgsta
fasuoto kokosų vandens (aš irgi nemėgstu), tai tas iš šviežio kokoso skanesnis
– be šleikštumo prieskonio, kurį kai kurie kokoso vandenyje jaučia.A
Ryžiais ir kava baliečiai apsirūpina savo saloje. Balietiška kava, nors gali būti ir arabika ir robusta, kitokio skonio, nei mums įprasta. Šaltiniai rašo, kad čia dėl apdirbimo būdo – esą Balyje kavos pupelės perdirbamos drėgnuoju, ne sausuoju būdu, kaip kitur. Todėl ir skonis kitoks. Perdirbimo proceso stebėti neteko, bet kad skonis kitoks, tai tikrai. Ir nesvarbu, ar paprasta, ar garsioji Luwak kava – palminio musango apvirškinta. Palminis musangas – toks mažas labai judrus žvėriukas, panašus į šunelį, tik su ilga uodega.
Sakoma, kad laukinis palminis musangas ėda tik gerai sunokusias kavamedžio uogas. Čia būtų tikras įgyvendinimas populiariojo reklaminio kavos pardavėjų šūkio – „kruopščiai atrinktos pupelės“. Bet, kaip su visais laukiniais padarais, daug vargo – gainiotis juos po mišką ir rankioti iškakotas kavos pupeles. Todėl dažniausia luwak kava yra naminių musangų. Ar jie taip gerai skiria prinokusias kavos pupeles, klausimas. Man aktualiausia buvo kitkas – kad kava Balyje yra labiau amerikano tipo. Normalaus espreso reikia specialiai ieškoti.
Nieko, nedidelė bėda. Kai toks maisto natūralumas, pasiūla, įvairovė, nedidelės kainos bei didžiulis ir orus žmonių paslaugumas – kažko ieškoti yra tikras malonumas. Nes ir taip atsiranda rizika imti galvoti, kad čia yra visko, ko tik skrandis geidžia, ir visai netoli – tik už kito kampo.
Pats skaniausias valgytas dalykas buvo keli gabalėliai vietoje gaminto šokolado atokioje vietoje, jau pačiose džiunglėse. Kavinė tikrai egzotiška, daugiausia aptarnauja nacionalinio parko lankytojus, kurie pro šalį eina prie krioklio. Patiekia kavą, desertus, vaisių kokteilius. Ir iš šalia augančių kakavos pupelių bei palmių cukraus gamina šokoladą. Neįtikėtinai skanus. Nuo to šviežumo ir namudinio apdirbimo net ne visiškai šokoladas, bet tuo tik dar skanesnis.
Nevalgyti Balyje būtų labai sunku. Ir neįdomu. Tą bendrą jausmą gerai iliustruoja šis plakatas apie dietą, kuris kabėjo išskridimo salėje Denpasaro oro uoste. Šia mintim ir atsisveikinom su Baliu.
Po tam tikros pauzės vėl noriu pakviesti į savo tinklaraštį. Jis atnaujintas vizualiai, sutvarkytas archyvas. Nors tiesiogiai su sveiku maistu nebedirbsiu, sveikos gyvensenos, maisto, kosmetikos ir ekologijos temomis ir toliau planuoju rašyti. Nes man tai artima, pažįstama ir rūpi. Kaip ir labiau proziškos ekonominės, politinės ir kitos visuomenės aktualijos. Pastarąsias aš paprastai gvildenu žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ puslapiuose, tik po to įkeliu į tinklaraštį.
Dar įsivedžiau kategoriją – „gyvenimo žaidimai“ – į kurią manau sutalpinti visa, kas kitur netelpa. Savo daržo eksperimentus, paukščių stebėjimus, kulinarinius bandymus ir pan. Nes man dabar tai atrodo aktualiausia – jei gyvenime visai nežaidi ir tik mąstai apie rimtas temas, tuomet gyvenimas ima žaisti tavimi.
Kas pas mane užsuko pirmą kartą, siūlau susipažinti su turiniu pagal, mano nuomone, geriausius kiekvienos kategorijos straipsnius iš archyvo:
Kodėl rašau? Lietuvos rinka maža. Jei paimi kokią siauresnę temą, pamatai, kiek joje mažai kalbančių ir rašančių. Trys išmano vienu pjūviu, penki antru, dešimt – trečiu, ir vos keli bendrai. Tai man ypač išryškėjo dirbant ekonomikos analitike sveikatos apsaugos tema. Yra gydytojai su savo matymu, pacientai su savo norais, gydymo įstaigų vadovai su interesais, Sodra su pinigais, kurių nenori išleisti, atskiri mokslininkai su savo specifiniais tyrimais ir politikai su noru visiems patikti, bet nieko į tai neinvestuoti. Kur pažvelgsi, diskurso skylės. Apie maistą, rodos, labai daug rašoma, bet vėlgi: vieni žvelgia kaip valgytojai, kiti kaip vertintojai, treti, kaip šefai ir guru, ketvirti, kaip reguliuotojai. Pagal savo profesiją ir doktriną turi ką pasakyti dietologai, įvairių krypčių medikai bei tyrėjai. Visi remiasi sava teorija, institucijos interesais ir vargiai turi akstino ieškoti bendrų taškų. Dėl esminių sveiko maisto teiginių nesutaria net dietologai su diplomuotais mitybos specialistais (nutrionistais), o sveiko maitinimosi autoritetai kiekvienas varo į savo pusę.
Su šio bendro, apjungiančio naratyvo stoka tiesiogiai susidūriau pristatydama savo abi knygas: „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“ ir „Kosmetika. Ką mes darome su ja, o ji su mumis“. Sudėtinga buvo papasakoti apie ką knygos, nes žmonės kitko iš jų tikėjosi: receptų, dietų, maisto planų, rekomendacijų, kaip dažytis, kokios firmos kosmetiką naudoti. Kititų temų pjūviai viešoje diskusijoje vargiai egzistavo.
Kas užima šią nišą kitose, didesnėse, šalyse? Visų pirma asociacijų atstovai bei tyrėjai, žurnalistai. Lietuvoje neturime dar jungtinių organizacijų, kurios angažuotųsi kažkokiai platesnei temai ir dėl to apjungtų verslo, mokslo, valdžios atstovų pastangas. Nes nėra tradicijų, aiškių normų, kultūros. Būtent prie kalbėjimo apie įvairius ilgalaikiškesnius reiškinius (ne sensacijas ir ne dienos aktualijas) kultūros puoselėjimo ir noru prisidėti. Kai kuriose temose išmanau daugiau ir galiu patarti, kitose tik atverti naujus klausimus, padėlioti bendrus vardiklius, paskatinti apmąstymus ar iškelti (gal) naują mintį. Kam temos įdomios, kviečiu jungtis į konstruktyvią diskusiją.
Disclaimer: anksčiau parašytuose straipsniuose yra nuorodų į „Livinn“ prekes. Tai įmonė, kurios viena įkūrėjų buvau ir kurioje ilgą laiką dirbau. Būtent tada turėjau progą ir galimybę įsigilinti į įvairius maisto bei kosmetikos gamybos niuansus, reglamentavimą, rinkodarą. Dabar esu su jokia komercine struktūra nesusijusi, o minėtąsias nuorodas tinka traktuoti kaip pavyzdžius (pažymėtus produktus ir gamintojus kažkada pati atrinkau).