Po tam tikros pauzės vėl noriu pakviesti į savo tinklaraštį. Jis atnaujintas vizualiai, sutvarkytas archyvas. Nors tiesiogiai su sveiku maistu nebedirbsiu, sveikos gyvensenos, maisto, kosmetikos ir ekologijos temomis ir toliau planuoju rašyti. Nes man tai artima, pažįstama ir rūpi. Kaip ir labiau proziškos ekonominės, politinės ir kitos visuomenės aktualijos. Pastarąsias aš paprastai gvildenu žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ puslapiuose, tik po to įkeliu į tinklaraštį.

Dar įsivedžiau kategoriją – „gyvenimo žaidimai“ – į kurią manau sutalpinti visa, kas kitur netelpa. Savo daržo eksperimentus, paukščių stebėjimus, kulinarinius bandymus ir pan. Nes man dabar tai atrodo aktualiausia – jei gyvenime visai nežaidi ir tik mąstai apie rimtas temas, tuomet gyvenimas ima žaisti tavimi.

Kas pas mane užsuko pirmą kartą, siūlau susipažinti su turiniu pagal, mano nuomone, geriausius kiekvienos kategorijos straipsnius iš archyvo:

Maistas – „Apie metus ir maistus“ arba „Apie maisto kainą – žmonės pripratę, kad maistas pigus“

Kosmetika – „Kas liko nepasakyta per knygos pristatymą“

Gyvenimo žaidimai – „Tas saldus žodis Amerika“

Ekologija – „Kodėl ekologiška svarbu?“

Ekonomika ir politika – „Apie neprotingą laisvę“.

Kodėl rašau? Lietuvos rinka maža. Jei paimi kokią siauresnę temą, pamatai, kiek joje mažai kalbančių ir rašančių. Trys išmano vienu pjūviu, penki antru, dešimt – trečiu, ir vos keli bendrai. Tai man ypač išryškėjo dirbant ekonomikos analitike sveikatos apsaugos tema. Yra gydytojai su savo matymu, pacientai su savo norais, gydymo įstaigų vadovai su interesais, Sodra su pinigais, kurių nenori išleisti, atskiri mokslininkai su savo specifiniais tyrimais ir politikai su noru visiems patikti, bet nieko į tai neinvestuoti. Kur pažvelgsi, diskurso skylės. Apie maistą, rodos, labai daug rašoma, bet vėlgi: vieni žvelgia kaip valgytojai, kiti kaip vertintojai, treti, kaip šefai ir guru, ketvirti, kaip reguliuotojai. Pagal savo profesiją ir doktriną turi ką pasakyti dietologai, įvairių krypčių medikai bei tyrėjai. Visi remiasi sava teorija, institucijos interesais ir vargiai turi akstino ieškoti bendrų taškų. Dėl esminių sveiko maisto teiginių nesutaria net dietologai su diplomuotais mitybos specialistais (nutrionistais), o  sveiko maitinimosi autoritetai kiekvienas varo į savo pusę.

Su šio bendro, apjungiančio naratyvo stoka tiesiogiai susidūriau pristatydama savo abi knygas: „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“ ir „Kosmetika. Ką mes darome su ja, o ji su mumis“. Sudėtinga buvo papasakoti apie ką knygos, nes žmonės kitko iš jų tikėjosi: receptų, dietų, maisto planų, rekomendacijų, kaip dažytis, kokios firmos kosmetiką naudoti. Kititų temų pjūviai viešoje diskusijoje vargiai egzistavo.

Kas užima šią nišą kitose, didesnėse, šalyse? Visų pirma asociacijų atstovai bei tyrėjai, žurnalistai. Lietuvoje neturime dar jungtinių organizacijų, kurios angažuotųsi kažkokiai platesnei temai ir dėl to apjungtų verslo, mokslo, valdžios atstovų pastangas. Nes nėra tradicijų, aiškių normų, kultūros. Būtent prie kalbėjimo apie įvairius ilgalaikiškesnius reiškinius (ne sensacijas ir ne dienos aktualijas) kultūros puoselėjimo ir noru prisidėti. Kai kuriose temose išmanau daugiau ir galiu patarti, kitose tik atverti naujus klausimus, padėlioti bendrus vardiklius, paskatinti apmąstymus ar iškelti (gal) naują mintį. Kam temos įdomios, kviečiu jungtis į konstruktyvią diskusiją.

Disclaimer: anksčiau parašytuose straipsniuose yra nuorodų į „Livinn“ prekes. Tai įmonė, kurios viena įkūrėjų buvau ir kurioje ilgą laiką dirbau. Būtent tada turėjau progą ir galimybę įsigilinti į įvairius maisto bei kosmetikos gamybos niuansus, reglamentavimą, rinkodarą. Dabar esu su jokia komercine struktūra nesusijusi, o minėtąsias nuorodas tinka traktuoti kaip pavyzdžius (pažymėtus produktus ir gamintojus kažkada pati atrinkau).