Neseniai viešėjau laidoje „Greiti pietūs“ pas Algį Greitai „Žinių radijuje“ (mūsų pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia>).

Algis sakė, kad kalbėsime apie gaiviuosius gėrimus. Tai puoliau apie juos mąstyti. Nors žinojau, kad ne tas žanras ir ilgai galvoti per greitus pietus nesveika – ten reikia galvoti greitai. Tačiau kadangi turiu įprotį per pietus valgyti lėtai, o temas ilgiau apmąstyti, tai surašiau čia tai, ką sugalvojau.

Iš esmės turiu du pastebėjimus.

Pirmas – apie kontekstą. Sveiko maisto diskusijoje apie gaiviuosius gėrimus kalbama retai. Bent jau man niekada neteko. Nieks neklausė, o pati, matyt, laikiau šią temą pakankamai aiškia. Kai tiek daug neaiškių temų, aiškiosios gali likti paraštėse.

Antras – apie substancijas ir jų poveikį. Kai pradedam žvalgytis į sudėtį, neretai pasimetam – žinom, kad produktas laikomas nesveiku, bet nieko tokio baisaus sudėtyje nerandame. Tada sakom, kad specialistai nusišneka ir produktą toliau vartojam, arba nieko nesakom, bet produktą toliau vartojam. Tačiau sudėtyje neturi būti nuodų, kad poveikis organizmui būtų blogas. Gali būti medžiagos per daug, per agresyvia forma arba itin paveikus derinys. Aišku, mes žiūrim į tai, kas parašyta (sudėtis), bet iš tikrųjų mus domina tai, kas tą dalyką suvartojus atsitinka mūsų organizmui. To išoriškai nematom, bet galim jausti viduje, ypač per ilgesnį laiką. Arba būti gudresni ir pasimokyti iš kitų pojūčių, kuriuos suregistravo ir aprašė tyrėjai. Bet pradėkim iš eilės.

Kodėl sveiko maisto kontekste nediskutuojam apie gaiviuosius gėrimus? Pirma, dėl to, kad jau seniau daug prisidiskutuota ir dabar belieka prisiminti bei pasikartoti išvadas. Antra, dėl to, kad kontraversijų šiame klausime nerasta. Kontraversija atsiranda, kai randamas kažkoks negerumas maiste, bet kartu yra ir nemažai gerumų. Tada mitybininkai kalba it kokie ekonomistai: viena vertus gerai – yra A, kita vertus kyla rizikos B ir C. Ir tada jau žmogus pats renkasi naudas ir rizikas, priklausomai nuo to, ko jam labiausiai reikia ir ko jis bijo. Tarkime, grynai maisto prasme pienas giriamas dėl kalcio, baltymų, vitaminų. Bet peikiamas dėl hormonų ir antibiotikų likučių, stipraus perdirbimo, galimų alergijų, netoleravimo. Mėsa giriama dėl baltymų, mineralų, suteikiamo sotumo, bet peikiama dėl skaidulų nebuvimo, sunkaus virškinimo, hormonų ir antibiotikų likučių, stipraus perdirbimo ir priedų. Sultys (tos, kur ne iš miltelių) giriamos dėl vitaminų, mineralų, polifenolių, peikiamos dėl santykinai didelio vaisių cukraus (fruktozės) kiekio, ir t.t.

Gaivieji gėrimai maistingumo prasme yra nulis – jie nei teikia maisto medžiagas, nei malšina troškulį. Priešingai, jie veikia kaip diuretikas – išvaro vandenį iš organizmo, o kartu pasiima ir „paketą“ mineralų bei vitaminų, kurie buvo reikalingi tam gėrimui suvirškinti. Gaivieji gėrimai pasižymi didele cukraus koncentracija (diet arba sugar free versijas aptarsiu atskirai), kuri kartu su angliarūgšte ir kitais komponentais, suteikia organizmui cukraus šoką ir taip pakelia mums tonusą, nuotaiką ir gal dar ką nors. Šiuo tikslu tokie gėrimai ir geriami. Bet po aukšto kalnelio būna žemas nusileidimas – cukrus kraujyje krenta, atsiranda energijos trūkumas, nuovargis, saldumynų troškimas. Vieni su cukraus svyravimais lengviau susitvarko ir vienas buteliukas sodos paskui save netempia antro tokio pat arba kito tonizuojančio gėrimo, saldumynų koncentrato ar emocinio proveržio. Kai kurie gali jo net nepajusti. Bet organizmai jaučia visų. Kepenys yra apkrautos darbu lyginti cukraus kiekį kraujyje, ir kai jis kyla, ir kai staiga krinta; versti perteklių į riebalus. Toks kepenų nualinimas ir yra dažniausia diabeto priežastis. Tikrai ne visi susirgs – kai ką gamta apdovanojo stipriu kūnu – bet rizika aiški ir net nebediskutuojama tarp specialistų. Tai kam tampyti liūtą už uodegos?
Dar pridėkime nutukimo ir karieso rizikas ir vaizdelis bus tikrai nekoks. Nedaug rasime produktų, kurie turėtų tiek rizikų ir tiek mažai naudos.

Tai gal tikrai becukrės versijos yra išeitis? Juk beveik visos bėdos yra dėl cukraus cunamio.

Vaizdumo dėlei pažiūrėkime į dietinės kolos maistingumo informaciją (rašoma ant etiketės):

100 ml %*
Energetinė vertė 0.9 kJ / 0.2 kcal 0%
Riebalai 0 g 0%
Angliavandeniai 0 g 0%
iš kurių cukrų 0 g 0%
Baltymai 0 g 0%
Druska 0.02 g 1%

*Procentai skaičiuojami lyginant su vidutiniu suaugusiojo vartojimo kiekiu 8400 kJ/2000 kcal.

Ką matom? Nulius. Ar tai reiškia, kad išgėrę tokio nulinio gėrimo buteliuką negaunam jokio poveikio organizmui? Ne, nereiškia. Ir toli gražu. Tai tik reiškia, kad nulis yra nurodytų pozicijų – kalorijų, cukrų, riebalų. Žiūrint labai paviršutiniškai, gali atrodyti, kad tai sveikas gėrimas. Juk tiek girdim raginimų mažinti kalorijų, cukraus ir riebalų. Dažnas tiek ir težino apie sveiką maistą ir stengiasi šių nurodymų laikytis. Toks žmogus ypač lengvai susivilios becukrėmis gėrimų versijomis.

Bet jų sudėtis nėra nulis. Į ją įeina dirbtiniai saldikliai (dažniausiai patys agresyvieji, kaip antai aspartamas, sacharinas), dažikliai, kvapikliai, konservantai, rūgštys. Dirbtiniai saldikliai savo chemine formule nėra „cukrūs“ (todėl maistinėje vertėje stovi nulis), bet jie yra saldūs. Becukris gėrimas siekia sukurti panašų saldumo pojūčio efektą, kaip ir cukrinės jo versijos. Turint omenyje, kad dirbtiniai saldikiai paprastai yra šimtą ir daugiau kartų saldesni už cukrų ir mūsų organizmui gerokai mažiau atpažįstami, jie gali dar labiau sujaukti medžiagų apykaitą – saldumo pojūtis yra, kasa gauna signalą išskirti insuliną. Tai vienas iš paaiškinimų empirinių duomenų, kad reguliariai vartojantys becukrius gaiviuosius gėrimus daug dažniau suserga diabetu nei jų nevartojantys. Yra ir kitų hipotezių – kad dirbtiniai saldikliai blogai veikia žarnyno florą arba tiesiog sukuria oksidacinį stresą. Bet kuriuo atveju, vargsta kasa ir kepenys bandydamos reaguoti į realius bei melagingus signalus, kad tik palaikytų organizme balansą. O mes sau važinėjamės saldžiais amerikietiškais kalneliais.

Beje, apie Ameriką. Saldieji gėrimai (sodos) yra vienas stipresnių Amerikos ir gyvenimo laisvoje visuomenėje simbolių. Viena vertus dėl to, kad iš ten kilo, antra vertus dėl to, kad Sovietų sąjungoje šie gėrimai nebuvo prieinami (kaip, beje, ir daug kas). Bet simboliai jie juk simboliais gali ir likti – rūkantis herojus (-ė) ir šiandien gana elegantiškai atrodo kine. Bet gerokai mažiau elegantiškai gyvenime. Jau vien dėl to, kad smirdi.

Dar daugiau – rūkančio žmogaus simbolis išlaikė ir šiandien aktualias prasmes, tokias kaip paslaptingumas ir seksualumas. O gaivieji gėrimai su jų angliarūkštės proveržiais labiau primena XX a. pradžią su garvežių ir pirmųjų lėktuvų ūžesiu, dūmais ir greičio obsesija. Šiandien gyvename XXI amžiuje, kuriame technologijų pasiekimai nebestebina aukščiais, greičiais ir kitais galios bei užmojo simboliais. Šiandienos žmogaus poreikių simbolis yra galimybė pabūti ramiai. Kažin, ar aptartieji gėrimai pataiko į ritmą.