Guodos pastebėjimai

nzidinys.lt

Kartoja įvairių sričių specialistai – epidemiologai, medikai, sociologai. Ar tikrai? Filosofiškai žvelgiant, niekada nebebūna kaip anksčiau. Ir individui, ir visuomenei. Kai vaikas iš namų išeina į darželį ar mokyklą, jau niekada nebebūna kaip anksčiau. Kai miršta mylimas žmogus, jau niekada nebūna kaip anksčiau. Kai žmonija išrado ratą, elektrą, internetą, jau niekada nebebuvo kaip anksčiau. Tad ir išgyvenusiems Covid-19 pandemiją, kaip anksčiau nebebus.

Mokslininkai jau kuris laikas kalbėjo apie itin bjaurius virusus ir antibiotikams atsparias bakterijas, kurie nuolat atsiranda, ir kad tai didžiulė problema. Jiems visų pirma medicininė, bet, kaip teko įsitikinti – socia­linė ir ekonominė ne mažiau. Covid-19 pandemija ypatinga tuo, kad su viruso pasekmėmis turėjome susidurti akis į akį, masiškai ir viso pasaulio mastu. Tai yra tik­rai nauja, bet nėra stebėtina: šiandien pasaulis kaip niekada vidujai susijęs ir ta prasme – mažas.

Ekonominės politikos srityje negirdėjau sakant, kad jau niekada nebebus, kaip buvo. Dėl pandemijos ekonominiai dėsniai nesikeičia, bet dėl aplinkybių keičiasi ekonominė politika. Ir dar labiau keičiasi retorika. Politikai sako: „beprecedentė situacija, beprecedentės priemonės“.

Situacija ekonomikoje dėl pandemijos tikrai susidarė beprecedentė. Maža to, kad dėl užkrato grėsmės patys žmonės apribojo tam tikrą vartojimą (antai keliones į užsienį), nuo tam tikro momento šalys įsivedė karantiną, o tai reiškė, kad dalis ekonomikos apskritai negalėjo funkcionuoti. Unikalumas tas, kad tai buvo sveiki verslai, kurie papuolė į krizę ne dėl savo ar partnerių sprendimų, kaip būdinga ekonominėms krizėms, o dėl viruso grėsmės ir karantino ribojimų.

Pati ekonominė krizė nebuvo tokia netikėta, kaip dabar pristatoma. Jau praeitais metais jos nuojauta tvyrojo ore, viešumoje klausimas „kada bus krizė?“ skambėjo dažnai, o metų pabaigos Vokietijos ekonomikos rezultatai niekaip neįkvėpė optimizmo. Priminsiu, Lietuva yra eksporto šalis, Vokietija yra viena svarbiausių eksporto rinkų, tad mažėjant ten vartojimui, mes mažiau parduodame. Nors premjero ir apkaltinti, kad nepasiruošė, verslai krizei ruošėsi, kiek tai padaryti pajėgė: jei pelno neuždirbi arba esi stiprios plėtros fazėje, ruoškis nesiruošęs – atsidėti nėra ko.

Krizei rengtis buvo raginama vyriausybė: nešvaistyti laiko, neužsiimti smulkmenomis, tvarkyti esminius dalykus. Žinia, Lietuvoje šie raginimai išgirsti nebuvo. Prisiminus, kad ir prieš 2010-ųjų krizę jie taip pat nebuvo išgirsti, gal reikėtų ir nebesitikėti? Kaip sakoma, krizės krizėmis, o rinkimai – pagal grafiką, ir jei jūra ima banguoti prieš rinkimus, veikiausia mums bus pasakyta, kad banguoja akyse. Juk žmonės taip mėgsta girdėti tai, ką nori, o plaukti per audrą jau teks kitai vyriausybei.

Sakysite, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybė pati plaukia per audrą? Reagavimo į virusą prasme taip, bet ekonominės problemos tikrai nutįs ilgam į priekį. Tįsdamos jos keis pavidalą, jų sąsajos su koronavirusu darysis ne tokios akivaizdžios. Tai vyks dėl eksporto rinkų pokyčių, atidėtų atleidimų (kai baigsis prastovų subsidijos), atsargesnio vartojimo pačioje Lietuvoje ir rizikos vertinimo iš naujo. Žmonės gali svarstyti vienaip ar kitaip, bet investuojantis verslas vertina rizikas. Atsiradus naujai rizikai tenka vertinti, kaip konkrečioje šalyje nuo jos galima bus apsisaugoti. Vyriausybės paramos priemonės sudėliotos taip, kad baigtųsi kaip tik apie rinkimų laiką. Taip diktuoja politinė logika. Ekonominė logika sakytų, kad parama buvo prasminga pačioj krizės pradžioj, o jos tęsimas laike tik trukdo rinkos dalyviams pamatyti rinkos situaciją ir prie jos prisitaikyti.

Girdime šią pandemiją vadinant „juodąja gulbe“ – labai mažai tikėtinu įvykiu su ypač stipriomis pasek­mėmis. Pats „juodosios gulbės“ metaforos autorius Nassimas Talebas sako, kad covid-19 nebuvo juodoji gulbė, ji buvo žinoma – baltoji. Tokios būtų ir dėl klimato kaitos atsitikusios bėdos. Tačiau niekas autoriaus nebeklausia – metafora tapo bend­ro naudojimo ir patogiau sakyti, kad ligos prot­rūkis buvo niekaip nenumanomas.

Ką ši krizė atskleidė Lietuvoje?

Ne taip ir daug naujo. Kad valdžia labai mėgsta valdyti piliečius, juos ribodama. Kad ji nepajėgi operatyviai reaguoti (tam pamatyti pakako gaisro Alytuje). Kad būtent politinė lyderystė Lietuvoje šiandien yra juodoji gulbė. Valstybės pirmieji asmenys dėl lyderystės stokos pirštais baksnojami (beje, Seimo pirmininkas nė nebeminimas), bet pridėčiau ir kitus „atsakinguosius“. Turime krūvą institucijų, susijusių su visuomenės sveikata, įvairaus pobūdžio saugumu. Verslams reikia pereiti stiklo kalnų masyvą, norint gauti jų parašus, jog viskas saugu ir tvarkinga – ta prasme, kad saugos dokumentai tvarkingi. Bet kai ateina gaisras arba epidemija, didžiųjų saugos prižiūrėtojų – institucijų, vadovų, paruoštų priemonių – nelieka. Ar jie tokie neatsakingi, kad nesiruošia ir nežino, ar tokie neįtakingi, kad jų neklauso? Klausimas, kodėl nebuvo leista ligoninėms laiku įsigyti apsaugos priemonių arba nupirkti jų centralizuotai, yra šimtą kartą vertesnis, nei Stasio Jakeliūno komisijos tyrimas apie tai, kas sukėlė finansų krizę Lietuvoje 2010 m. Dar niekaip neatsakytas klausimas, vertas tyrimo, kodėl, neapsirūpinus apsaugos priemonėmis, ilgą laiką reikėjo viešai meluoti, kad jomis pasirūpinta ir naudojama ten, kur reikia. Kai visiems buvo akivaizdu, kad reikia ir nenaudojama. Ir tai nėra vieno žmogaus – operacijų centro vadovo – charakterio ypatybė. Už ekonomikos gelbėjimą atsakingi politikai taip pat iki šiol nesako, kad buvo padaryta klaidų. Jie kuria vaizdą, kad viskas kontroliuojama ir tiesiog žada naujas priemones, naujus milijardus.

Ką iš covid-19 patirčių Lietuvoje konstatuoti labai malonu ir apskritai maloniausia, tai kad visuomenė buvo ir susitelkusi, ir sąmoninga. Aš net ne apie tai, kad laikėsi karantino – didelė dalis jo laikėsi iš grynos baimės. Aš apie tai, kaip žmonės patys savanoriškai ėmėsi veiksmų padėti įveikti negandą: aukojo, savanoriavo, teikė paramą, ėmėsi verslo projektų iš visuomeninių paskatų, telkė ekspertus, būrė bendruomenes, advokatavo reikalingiems pagalbos, galų gale – dirbo savo darbą, negailėdami savęs. Drįstu teigti, kad kaip visuomenė – ūgtelėjome. Kaip, matyt, ir priklauso krizės sąlygomis, gerai atsiskyrė lyderiai ir tušti sėkmės medžiotojai. Pastarieji prastūmė ne tik sau naudingų įstatymo normų, bet ir eilučių biudžete. Padalijo pinigų pagal savus kriterijus pagrįsdami, kad „beprecedentė situacija, tai ir priemonės beprecedentės“.

Pakalbėkime apie pačias priemones ekonomikai gaivinti. Jos buvo beprecedentės ta prasme, kad teko remti verslus. Iki šiol tikslinėmis išmokomis buvo įprasta remti savo rinkėjus, pavyzdžiui, vaiko pinigais. Arba pakelti pensijas ne pagal numatytą formulę, padidinti minimalią algą greičiau, nei bendrai atlyginimai didėja. Taip pat įprastai skambėjo pasiūlymas sumažinti kokiai nors prekių grupei PVM, išmokėti ūkininkams kompensacijas už lietų arba sausrą. Tiesa, ir ypač pastaruoju metu, pagreitį įgavo parama (įvairiomis lengvatomis) stambioms užsienio investicijoms, kurios neša mums know-how ir daug gerai apmokamų darbo vietų. Tas politikams patinka. O dabar (kokia likimo ironija!) teko remti savus paprastus verslus: labai mažus, mažus ir vidutinius. Tuos pačius, kuriuos iki to laiko linksniavo kaip per mažai pažengusius ir mokančius per mažas algas. Apmaudu. Ir nesinori. Bet ką daryti, kai jie daugiausia žmonių įdarbina?

Kai nesinori, tai ir neišeina gerai. Vadinamoji „likvidumo“ (žmoniškai – išgyvenimo) parama Lietuvoje stipriai pavėlavo, kas reiškia, kad dalis verslų numirė ar bent stipriai nukraujavo iki paramos atėjimo, o kai ši atėjo (ir jei atėjo), jau buvo gerokai per maža, nes įsipareigojimai per laiką susikaupia. Kodėl taip atsitiko? Dėl trijų esminių priežasčių. Pačios priemonės buvo sugalvotos sudėtingos. Kaip antai, parama darbuotojams buvo organizuota per darbdavius, o ne tiesiogiai žmonėms. Tai įvėlė darbdavius į masę sąlygų ir procedūrų, trukdančių užsiimti pačiu verslo gelbėjimu. Antra, verslams buvo keliami papildomi reikalavimai ir sąlygos, kurių krizės sąlygomis jie negalėjo įgyvendinti (juk krizė). Ir trečia, pinigus skirstyti pavesta institucijoms, kurios nebuvo pritaikytos tokio pobūdžio dalyboms, todėl fiziškai nesusitvarkė su srautu. Rizika, kad būtent taip atsitiks, buvo matyti iš pat pradžių, tačiau padėtį po truputį imta taisyti gerokai vėliau. Esu tikra, kad ir valstybės aparate buvo apstu suprantančiųjų. Tiesiog nebuvo politinės valios to imtis. Ta prasme, nepaisant pompastinių planų ir pažadų, noro padėti žmonėms, kurie suneša mokesčius į biudžetą, nebuvo. Nebuvo noro realiai padėti nei verslus vystantiems, nei juose dirbantiems, tebuvo noras pasirodyti vieninteliais gelbėtojais. Gal net išgelbėti darbuotojus nuo blogiečių darbdavių. Bet to padaryti tiesiog neįmanoma – kad ir kiek valstybė subsidijuotų darbo vietas, verslui užsidarius ar susitraukus, jos tiesiog dings. Stebėtis gal ir nereikėtų, nes noro gelbėti medikus iš valdžios pusės irgi nebuvo daug. Buvo visokių kitokių norų ir prioritetų.

Situaciją taikliai paaiškino kultūros komiteto pirmininkas, kuris pasidžiaugė, jog ekstremali padėtis leido panaikinti fiskalinės drausmės įstatymą. Tą įstatymą, kuris draudė valdžiai išlaidauti savo nuožiūra ir taip stipriai sunkino jai gyvenimą leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus savęs populiarinimo tikslais.

Kadangi krizė toli gražu nesibaigė, nesibaigė epidemija ir net karantinas iš dalies išlieka, per anksti daryti išvadas ar prognozuoti, kaip konkrečiau atrodys tas „nebebuvimas kaip anksčiau“. Aišku viena, netikrumo dar padaugės, asmens laisvių apribojimų taip pat, valstybės lies pinigus į ekonomiką kiek pajėgdamos, o tai tik­rai keis santykius rinkoje tarp skirtingų verslų, šakų, valstybių. Klibins sutartis ir sąjungas. Tai negalės nepaveikti ir vertybių. Politinis klausimas, kiek ribojimų dėl epidemiologinio saugumo mes kaip visuomenės toleruosime, viešumoje jau svarstomas. Ekonominis klausimas, kaip atrodys ekonomikos, taip karštai kūrenamos iš ateities pasiskolintais pinigais, kol kas labai garsiai nutylimas.

Straipsnis, publikuotas žurnale „Naujasis Židinys – Aidai“ Nr. 8, 2019, po to perpublikuotas portale 15min.lt.

Kildama gerovės valstybės banga sukėlė daug entuziazmo, fantazijų ir lūkesčių, o nusėsdama palieka mintį, kad turinys jos per platus, jog būtų apibrėžtas. Visgi drįsčiau teigti, kad yra „gerovės valstybės“ idėjoje pakankamai ir konkretaus turinio. Nepakankamai tam, kad būtų aišku, ko norime, bet pakankamai suprasti, iš kurios pusės artimiausiu laiku dažniausiai pūs politikos vėjai.

„Gerovės valstybė“ anaiptol nėra prekinis ženklas valstybės, kurioje gera gyventi eiliniam žmogui. Politikos teorija sako, kad bet kurios demokratinės valstybės valdžia siekia, jog jos gyventojams gyventi būtų kiek galima geriau. Tiesa pasakius, jokių kitų tikslų demokratinės valstybės politikai neturi ir negali turėti, tik piliečių gerovę. Taigi vertinant pažodžiui, nieko keisto, kad kuriasi tiek partijų su „gerovės“ pavadinimu – prie kiekvienos partijos prikabinkime žodį „gerovė“ ir nesuk­lysime, įvardindami jos priedermes. Tačiau tų partijų gebėjimai tai įgyvendinti yra jau kitas klausimas. Jis tiesiogiai siejasi su klausimu „kaip“? Nuo to, „kaip tą gerovę pasiekti“, iki šiol priklausydavo partijos pavadinimas. Vieni akcentuoja, kad gerovės sieks sudarydami sąlygas daugiau patiems uždirbti, kiti – daugiau kitų uždirbtą gėrį perdalindami. Jei dabar visos partijos kalbės bei demonstruos tik tai, kad jos siekia gerovės žmonėms, klausimas „kaip to siekia“ dar labiau užsivels ir tikimybė pasiekti realios gerovės tik sumažės.

Taigi siekiant realios gerovės tebėra aktualu, o gal net kaip niekada aktualu rinkėjams išgirsti iš politikų, kaip jie tos gerovės sieks, nes pažadai, kad sieks – nieko naujo ar išskirtinio.

Bet tokią išvadą gali padaryti tik tada, kai pasigilini. Kai nepasigilini, gali atrodyti, kad vienos partijos siekia gerovės, o kitos ne gerovės – kažkokio didesnio Lietuvos konkurencingumo, ekonominio augimo, našumo didėjimo ar tvarios plėtros. Taigi partijoms kyla pagunda, viską pavadinus „gerove“, bandyti save parduoti nesigilinančiam rinkėjui.

Ir čia jau galime padaryti dvi išvadas: pirma žinia yra ta, kad gerovę žmonėms suteiks valstybė, ir antra, kad politikai tą žinią siunčia rinkėjui, kuris nesigilina. Žinios turinys gana skiriasi nuo Vakarų kultūrai būdingo supratimo, kad gerovę kuria žmonės: individualiai ir grupėmis – per bendruomenes ir bendroves. Valdžia gi padeda ar bent jau netrukdo to daryti, užsiimdama pačiais bendriausiais baziniais visuomenės reikalais, kaip antai sklandi įstatymų leidyba, nuosekli nuosavybės apsauga, teisingi teismai, išmani užsienio politika, agresijų iš išorės, gaisrų, suiručių ir panašių grėsmių iš vidaus užkardymas. Tenka sutikti, kad tokiame sprendime yra logikos: balaganas įstatymų leidžiamojoje valdžioje, įtarimai korupcija teisėjams ir advokatams, šešėlinė ekonomika, kuri niekaip nemažėja, nepotizmo tradicijas šventai puoselėjanti savivalda, nekompetentingi ministrai ir pan. signalizuoja, kad savame kieme tvarkytis nepavyksta, todėl eikime geriau į žmonių kiemą gerovės kurti. Gal labiau pasiseks, vis ne skaidrumą ir atsakomybę tarp savų diegti.

Pareiškimas, kad gerovės davėjas yra valstybė, turi labai konkretų turinį, žymintį politinės minties aiškų posūkį į kairę. Jokia dešinioji partija nepasakys, kad gerovę kuria valstybė – gerovę kuria žmonės ir jų labai įvairios bendruomenės. Gerovės jos sukuria daugiau, jei politikai savo darbą atlieka gerai ir sąžiningai. Bet politikai tiesiogiai gerovės nekuria: nekasa, nearia, neaugina, negamina, negydo, neugdo. Jie su gerove susiduria atlikdami mano jau minėtas saugumo ir saugojimo funkcijas, perskirstydami sukurtą gerovę per mokesčius, idant aprūpintų viešąjį sektorių ištekliais ir sušelptų skurstančius.

Antrasis gerovės valstybės išskirtinumas atsiskleidžia kaip socialinės politikos (techniškai sakant, perskirstymo) principas. Lietuvos politikai visai dar neseniai, prieš prezidentui išmetant gerovės valstybės kozirį, buvo sutartinai susirūpinę dideliais socialinės atskirties rodikliais. Apie tų rodiklių sąlyginumą neseniai rašiau, dabar pakaks priminti, kad dalis žmonių Lietuvoje gyvena gerokai blogiau nei kiti – tai apytikriai matyti iš pajamų vertinimo. Tradicinė socialinė politika labai prisižiūri, kad remtų tik skurdžiausius, o neremtų tų, kurie gali savimi pasirūpinti. Mat didžioji dalis mokesčių mokėtojų nėra nei dideli skurdžiai, nei dideli turčiai, o yra tokių, kurių situacija nuo remiamųjų vos geresnė, todėl iš jų paimami mokesčių pinigai turėtų būti skiriami žmonėms, kurie tikrai turi mažiau. Priešingu atveju, socialinė politika laikoma ir moraliai bei ekonomiškai žalinga, nes skatina žmones nesistengti ir gyventi kitų sąskaita, o besistengiančiuosius – demoralizuoja. Remti tik skurdžiausius yra aritmetiškai teisinga, siekiant sumažinti socialinę atskirtį, nes didinant skurdžiausių pajamas, o nedidinant turtingesnių, pajamų netolygumai mažėja. Šios sistemos esminis trūkumas yra brangus administravimas, nes reikia vertinti žmogaus turtą ir pajamas, ir šiaip reikia dirbti.

Gerovės valstybė pasižymi tuo, kad nori būti gera visiems. Taigi ji duoda ką nors ne tik skurdžiausiems, bet ir kitiems. Kaip kad laimingi valandų neskaičiuoja, taip gerovės valstybė nesismulkina skaičiuodama remiamųjų turtą ir pajamas, o duoda pagal kategorijas. Ypač (kažkodėl) mėgstama duoti toms gyventojų kategorijoms, kurios gerai balsuoja. Aišku, jos tada turi būti plačios, kaip antai vaikų tėvai arba pensininkai. Kai kurioms partijoms labiau patinka ūkininkai ar šachtininkai ar kas nors, ką nesunku išskirti ir pamaloninti iš biudžeto. Kadangi duoti reikia didelei grupei žmonių, labai greitai pritrūksta pinigų. Jų ima trūkti ir šelpti patiems skurdžiausiems, kurie į remtinas kategorijas nepapuola, ir viešajam sektoriui – mokytojams, dėstytojams, gydytojams, pareigūnams – tiems, kurių paslaugų reikia visai visuomenei.

Šis paramos paskirstymo posūkis Lietuvoje nuo vasaros toks akivaizdus, lyg pirštu prikišamai badomas. Išgirdę Europos Komisijos raginimą mažinti socialinę atskirtį, į kovą su skurdu jau vienas po kito kilo politikų balsai. Spėjo netgi vieną pasiūlymą užregistruoti – padidinti neapmokestinamą pajamų dydį (NPD). Didesnis NPD yra  efektyviausia priemonė sumažinti dirbančiųjų skurdą greituoju būdu. Bet staiga vėjas pasisuko iš pietų ir lenkiška vaiko pinigų vėliava užklojo visą skurdą ir socialinę atskirtį. Logiška, vaikais rūpintis visada patraukliau nei skurdžiais. Kas girdisi dabar apie kovą su skurdu? Tik vaiko pinigų ir padidintų pensijų natos. Šios dvi išmokos pasieks dvi didžiausias gyventojų ir rinkėjų grupes, tačiau visai ne skurdo pjūviu ir ne taik­lios socialinės paramos tikslu.

Išėjus į areną tokiems gerovės argumentams kaip vaiko pinigai, kitiems politikams sunku ką nors paprasčiau ir masiškiau sugalvoti. Nenuostabu, kad pasiūlyta didinti pensijas ne pagal formulę, nors formulė ir įtvirtinta tam, kad valdantieji nepasikėlinėtų sau reitingų prieš rinkimus, laisvu režimu didindami išmokas. Šalia jau kurį laiką sruvena įvairi „gerovės“ smulkmė, tokia kaip nemokamas maitinimas visiems vaikams (priminsiu, kad didžiulė dalis maisto mokyklose tiesiog išmetama, nes vaikai nevalgo), nemokami muziejai ar viešasis transportas. Ministras Aurelijus Veryga bandė su pigiausiais vaistais, bet pamiršo, kad žmonės nori ne tik pigiausio, bet ir jiems tinkamo vaisto. Iš tos pačios valstybinės gerovės kyla ir nepamatuoti sprendimai dėl naujų mokesčių, valstybinių bankų, vaistų portalų ir kt. Visos šios „gelbėtojų“ iniciatyvos sudaro iliuziją, kad valdžia žmonėms gerovę kuria, nors kuria ją tik atskiroms grupėms ir kitų grupių, kurios galbūt gerokai labiau ir nepelnytai stokojančios, sąskaita.

Vadinamosios gerovės valstybės, kaip antai Švedija ar Danija, plataus biudžeto perskirstymo politiką išvystė tada, kai jau turėjo sukūrusios daug gerovės: tiek valstybės demokratinių institucijų, įstatymų viršenybės, visuomenės stabilumo, tiek turto ir verslo tradicijų prasme. Jeigu prisiminsime, kad gerovės prekinio ženk­lo nešėja Švedija nekariavo daugiau nei 200 metų, gal bus aiškiau, kiek gerovės ši šalis buvo prikaupusi prieš pradėdama ją plačiai dalinti. Mes su savo 29 metų gerovės kūrimo istorija, visiškai gležna ir skylėta valstybės institucijų bei teisės ir demokratijos įtvirtinimo tradicija neturim jokių prielaidų taikyti jų skirstymo modelius. Mums verkiant reikia geriausių gerovės kūrimo modelių, kuriais, beje, valdžioje domisi vienetai.

Gauti apsaugą žmonėms patinka, todėl nenuostabu, kad populiariuose šalių reitinguose „gerovės valstybės“ modelio šalys stovi gana aukštai, o būdamos stabilios demokratijos su gera infrastruktūra ir efektyviu valdymu, jos pritraukia talentų ir kapitalo. Tačiau tiek vertinant šalis, kur žmonės nori gyventi ir dirbti, tiek šalis, į kurias patrauklu investuoti ir vystyti ten verslą, topuose minimos ir visai kitokio tipo šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Singapūras, Pietų Korėja, JAV, Šveicarija, Naujoji Zelandija, Japonija.

Apie įnoringą gerovės prigimtį padaryta pakankamai daug ir reprezentatyvių tyrimų. Europos Centrinio banko studija (Pirmin Fessler, Martin Schürz) rodo, kad valstybės išlaidų gerovei mastas ir namų ūkių gerovė, lyginant tarp skirtingų valstybių, koreliuoja neigiamai, t. y. juo daugiau gerovės skirsto valstybė, juo lėčiau turtėja namų ūkiai, negana to, didėja namų ūkių turtiniai skirtumai. Kodėl? Nes viešosios gėrybės nepapildo privačių, o jas pakeičia. Patikėję gerovės valstybe ir patirdami jos pas­tovų rūpestį, mažiau uždirbantys žmonės patys mažiau rūpinasi savo ir savo vaikų ateitimi, mažiau taupo. Todėl jų atsilikimas nuo turtingesnių tik didėja. Lietuvoje, kur šios kategorijos žmonių yra daug, tokios tyrėjų įžvalgos reikštų, kad jei politikai su ta gerovės valstybe užsiims rimtai, neturtingieji turtės lėčiau nei galėtų.

GeroDabar ypač madinga skiepytis ir visus kviesti tai daryti, taip demonstruojant savo pilietiškumą. Kadangi politikai gerovės vėliavomis dabar mojuos ilgai ir nuobodžiai, būtų nuostabu pasiskiepyti nuo gerovės valstybės iliuzijos viruso, kuris plinta minties greičiu ir kurio padariniai veikia gerokai ilgiau nei tymų ar gripo. Ligos eiga gerai žinoma iš kitų šalių: džiugesys, viltis, atsakomybės už savo gyvenimą atidavimas, motyvacijos praradimas ir skurdas. Deja, ne tik materialinis.

Straipsnis publikuotas žurnale “Naujasis Židinys” – Aidai, 2019 Nr. 6

Kai kalbama apie inovacijas, dažniausiai įsivaizduojame sukumpusius programuotojus, kostiumuotus telekomunikacininkus, megztiniuotus lazeristus ar biotechnologus baltais chalatais. O inovacijos yra tai, ką jie daro – su savo kompiuteriais, lazeriais, telefonais ir mėgintuvėliais. Dar galime mąstyti apie naujus įrenginius, chemikalus, veiksmingesnius vaistus ir išmanesnius robotus. Bet kuriuo atveju – inovacijas siejame su daiktais bei prietaisais ir jų veikimo būdais.

Tačiau geresniam gyvenimui nemažiau svarbios yra inovacijos, susijusios su žmonėmis ir jų veikimo būdais visuomenėje. Jos dažnai vadinamos minkštosiomis priemonėmis. Pati „kiečiausia“ minkštoji inovacija būtų, jei valdininkai taptų tarnautojais, politikai užsiimtų ilgalaikiais valstybės interesais, o piliečiai sugebėtų tokius politikus išrinkti. Bet čia iš utopijų srities. Taip atsitikus mažai beturėtumėm kuo rūpintis, tik alų midų gerti ir per barzdą varvinti.

Todėl noriu aptarti žmonių veikimo būdus keliuose segmentuose, konkrečiai švietimo ir sveikatos apsaugos. Visi sutinkam, kad šioms sritims verkiant reikia reformų, kitaip tariant, stambių inovacijų arba paradigmos pakeitimų. Kaip matyti iš veiksmų, reformos suvokiamos kaip sunkiosios priemonės: įstaigų tinklo pertvarka, finansavimo modeliai ir apimtys. Ypač apim­tys, nes jos tiesiausiai paveikia sistemos veikėjus. Dar kartais paminimi turinio reikalai – ko ir kaip mokyti ar kokiais metodais gydyti. Čia daug kas mėgsta neįpareigojančiai pasvarstyti, ką daro suomiai ar kinai švietime, Vokietija ar Singapūras sveikatos apsaugoje, bet priimti sprendimus dėl esminių turinio pokyčių išdrįstų tik vienas kitas. Nes nežinia, kaip daryti, o ir esama sistemos sąranga to nepalaiko.

Būtent apie tą sąrangą ir noriu pakalbėti. Pradėkime nuo medicinos, nes ji labiausiai mitais apaugusi: nuo ligoninės maisto, saldainių seselėms iki chirurgų anekdotų. Kaip įprastai suprantame mediciną? Makro lygyje: ji gali viską, o ko negali, greit galės, svarbu jai skirti pakankamai pinigų. Mikro lygyje: jei susirgsiu, mane pagydys, svarbu patekti pas gerą daktarą. Bet tas pats medicinos mokslas šiandien sako, kad tai netiesa. Pirma – medicina negali visko, nors tikrai tobulėja, ir niekada nebus skiriama tiek pinigų, kad pakaktų. Antra, žmogus ne gydomas, o gydosi. Taigi ne mažiau svarbus yra paciento darbas sveikstant, jo įsigilinimas į gydymo metodą, rizikų įsisąmoninimas, alternatyvų (kai esama) pasirinkimas, pozityvus nusiteikimas, rekomendacijų dėl gyvensenos laikymasis ir t. t. Ir tie popieriai, kuriuos pakiša pasirašyti, neturėtų būti formalumas, o realus paciento įtraukimas. Utopija? Ne visai. Jei palyginsime paciento ir gydytojo santykį prieš dešimt metų ir dabar, matysim didžiulį žingsnį bendradarbiavimo kryptimi. Paciento virtimo iš objekto į subjektą, daktaro – iš dievo į žmogų. Reiškia – ne utopija.

O kaip įprastai suprasdavome mokyklą? Makro lygyje: mokykla išmoko visko, ko valstybė mano reikiant jos piliečiui. Gerai mokyklą baigęs jaunuolis gauna bilietą į sėkmingą gyvenimą toje visuomenėje. Visi, kurie netelpa į mokyklos pasiūlytą schemą, yra išbrokuojami, bilietų negauna ir kapstosi patys. Todėl tėvų tikslas yra priversti vaikus mokytis kuo geriau ir daugiau. Bet pedagogikos mokslas šiandien sako, kad, pirma, mokykla negali išmokyti visko, ko žmogui prireiks ją baigus, nes poreikiai labai greitai kinta. Antra, žmogus ne mokomas, o mokosi. Mokinio nusiteikimas mokytis nemažiau svarbus nei mokytojo gebėjimas mokyti. Paskiriems mokiniams reikalingi skirtingi metodai: žinių perdavimo būdas, tempas, motyvacijos priemonės. Utopija? Ne visai. Yra mokyklų, kurios būtent tai akcentuoja, todėl atsiranda šioks toks pasirinkimas mokyklų pagal požiūrį į mokymosi procesą. Ir tada, jei gali, tėvai renkasi – tradicinę ar inovatyvią mokyklą. Sakau „jei gali“, nes tai daugiau privačios mokyklos, kurios kainuoja. Kodėl jos brangios? Nes jų mažai. O mažai yra labiausiai dėl to, kad privačios mokyklos (kaip ir gydymo įstaigos) tebesuprantamos kaip išsišokėliai, pelno ieškotojai ar kiti nedorėliai. O iš tiesų jie yra inovatoriai – tie, iš kurių normaliai rinkoje išsivysto naujos, efektyvesnės veiklos formos, tokios pat svarbios, kaip iš lazerių ir biotechnologijų.

Aptarėme santykius tarp kraštinių grandinės veikėjų: gydytojo ir paciento, mokytojo ir mokinio. Tarsi nuo jų viskas priklauso – jei mokytojas moko bendradarbiaudamas, o vaikas nėra „ant visko užkalęs“, tai ir sukuriama nauja kokybė. Nesukuriama. Mokytojas su mokiniu, kaip ir gydytojas su pacientu, nekabo ore. Jie veikia struktūroje, kurią sudaro institucijos su skirtingais vidiniais bei išoriniais santykiais. Tos institucijos smarkiai lemia gydytojo ir mokytojo elgesį. Todėl svarbu, kiek mokykla ar gydymo įstaiga turi savarankiškumo nuo ministerijos, kiek gali nukrypti nuo bendrų nurodymų (programų) ir kaip yra finansuojama. Jei finansavimas tik iš biudžeto ir fiksuotas, gali būti labai sunku sukurti inovaciją, nes tam reikalingas kūrybinis veiksmas. Šis retai vyksta ilgesnį laiką, jei nėra atitinkamai skatinamas finansais. Inovacijai reikia didelio užtaiso – tikėjimo savo idėja, noro ją įgyvendinti, gebėjimo suburti ir motyvuoti komandą, nuolatinės pastangos išlaikyti tą tikėjimą. Nes juk esamas požiūris vyrauja – ir tarp kolegų, ir tarp klientų, ir jis slegia. Paprastai tą naštą (fakelą) neša vadovas. Jam reikia laisvės, kad galėtų naują viziją realizuoti. Jei ta laisvė nuolat varžoma išoriškai, proveržis neįvyksta. Arba baigiasi jėgos, arba tikėjimas, arba viskas. Kaip bet kurios kitos inovacijos atveju – mes juk nesužinome apie tuos prietaisus, vaistus ar alternatyvius energijos šaltinius, kurių kūrimas nutrūko dėl šių priežasčių.

Sakysite, va, ir vėl atsirėmėm į finansus. Šiame materia­liame pasaulyje į juos visada atsiremsime. Tačiau tokiose srityse kaip švietimas ir sveikatos apsauga, neatlikus minkštųjų žmogiškųjų pokyčių, papildomi pinigai norimo efekto neduos. Sistemų sąrangos pertvarkas galima ir reikėtų daryti dabar. Juolab kad tam reikia mažiausiai resursų – iš tiesų pakanka taip mąstančių vadovų.

Pokyčių esmę apibrėžčiau žodžiu „bendradarbiavimas“. Mokykla nėra vieta, kuri dalija mokslą it sriubą iš katilo – esą užtenka mokytojams padidinti atlyginimą ir sriubos įpils daugiau. Gal ir įpils, bet ar mokiniai ją suvirškins? Medicinos įstaigos mielai įsigys naujų gud­rių aparatų, bet ar jie padės žmonėms pagyti? Šis „ar“ priklauso nuo visos ilgos grandinės: vadovų, aukštos kvalifikacijos specialistų, žemos kvalifikacijos specialistų, komunikacijos, personalo valdymo ir kitų žmonių bei jų tarpusavio santykių.

Diskusijose visuomenė dažnai atsidalina frontais: pacientai prieš gydytojus, gydytojai prieš pacientus, gydytojai prieš įstaigos administraciją, pacientai už gydytojus prieš valdžią, kuri neskiria lėšų arba dusina biurokratiniais reikalavimais ir t. t. Analogiškai švietimo srityje: mokytojai prieš mokinius (nesimoko), mokiniai prieš mokytojus (pasenę), mokytojai prieš vadovus (neteisingai skirsto), mokytojai prieš tėvus (neauklėja), mokytojai ir mokinių tėvai prieš valdžią. Galima į tai žiūrėti kaip į demokratijos ir pliuralizmo apraiškas. Kai kurie antagonistiniai santykiai tokie ir yra: finansavimo veikiausiai visada nepakaks, o dalis mokinių nesimokys, kaip ir dalis pacientų ignoruos gydytojų nurodymus. Tačiau bent du santykiai turėtų ir galėtų iš esmės pasikeisti. Pirmas – institucijos santykis su savo darbuotojais ir valdžios santykis su institucijomis. Šiandien jie tebėra hierarchiniai komandiniai. Ministras ir klerkai yra viršininkai, jie ne tik nuleidžia bendras gaires, bet ir reguliuoja bei kontroliuoja. Jie „žino geriau“, ko ir kaip mokyti, kaip organizuoti egzaminus, atrankas, kuo maitinti vaikus ir ligonius, kokiais konkrečiais vaistais gydyti, kaip skirstyti atlyginimus gydytojams ir mokytojams ir pan. Bet nei gydytojas, nei mokytojas negali atlikti savo darbo, kai yra taip reguliuojamas ir kontroliuojamas. Jiems reikia laisvės, kad galėtų vykti tas daugiaplanis kūrybinis mokymo ir gydymo procesas. Ypač kai vaikai neklusnūs, įvairūs ir neblizga gabumais gramatikai bei matematikai, o ligoniai alergiški, nervingi ar depresuoti. Sveikatos ir švietimo viršininkai turėtų tarnauti mokytojams ir gydytojams, tada galėtume tikėtis, kad mokytojai ir gydytojai tarnaus mokiniams bei pacientams, – nuoširdžiai ir įsigilinę norės jiems padėti. Kol mokytojus ir gydytojus varinės kaip robotus, tol jie varinės pacientus ir mokinius kaip kliuvinius. Ir jokie čia prezidentiniai dekretai, ministeriniai užkalbėjimai ar socialinės reklamos nepadės.

Tas pats galioja santykiams tarp institucijos vadovų ir darbuotojų. Tiek mokinių, jų tėvų, tiek pacientų būna visokių – ir užsispyrusių, ir kvailų, ir isteriškų, ir piktybiškų. Mokytojui ir gydytojui su jais susidurti tenka tiesiogiai. Nebūtinai pavyksta išvengti konfliktų. Lygiai taip pat nebūtinai pavyks visada pritaikyti teisingą metodą ir nepakenkti ligoniui ar mokiniui. Nuo žmogiškų klaidų niekas neapdraustas. Bet jei įstaigos vadovas negins ir nepadės, nepaims dalies atsakomybės naštos iš savo darbuotojų, jie lygiai taip pat negalės nuimti naštos nuo mokinių ar pacientų. O juk būtent nerimo našta mus labiausiai sargdina. Ar kas norės eiti pas mokytoją, kuris sako, kad tu negabus ir nesupranti ir jis nežinąs, kaip tu išlaikysi tuos abitūros egzaminus? Niekas. Bet kaip mokytojui to nesakyti, jei jis žino, kokie egzaminai klastingi, kiek medžiagos reikia išmokti ir koks vaikas lėtas? Ar kas norės eiti pas gydytoją, kuris vos metęs žvilgsnį apgaili prastą paciento būklę ir išreiškia nuogąstavimą dėl bent kelių galimų komplikacijų? Nenori. Bet kaip jam to nedaryti, jei jo protas pajungtas visų pirma minimizuoti savo rizikas ir rūpesčius sveikatos sistemoje, o ne pacientui padėti sveikti? Visi norim, kad gydytojai ir mokytojai savo darbe jaustųsi gerai, taip gerai, kad mumis domėtųsi. Bet tada turėtumėm pakeisti tuos santykius institucijose, kurie užkerta kelią tokiems norams užaugti.