Guodos pastebėjimai

Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Kaip paremti tą, kuris tau uždirba pinigus?

nzidinys.lt

Šalia naujo Seimo, naujos Vyriausybės ir ateinančių metų biudžeto, Covid-19 skaičių grėsmės ir vilčių dėl vakcinų pandemiškai ekonominiame fone kybo klausimas: kaip remti verslą per antrąją bangą? Kaip ir iki šiol? Jei keisti, tai pagal kokius kriterijus, kokios apimties siekti? Dėl politinio broko atsakymo prireikė anksčiau, nei buvo paskelbtas karantinas. Naujoji valdžia dar negalėjo jo paruošti, o senoji nebenorėjo. Dėl to klausimas vėl tapo skubus, nors jau antras kartas, tad turėjom turėti planą: duomenis, patikrintas hipotezes ir išvadas. Bet neturime. Taigi politikams eilinį kartą teks priimti sprendimus be duomenų. Tačiau mums tai netrukdo pasiaiškinti nuosekliau, ar verslą dėl epidemiologinės krizės reikėtų remti ir kodėl. To nepadarius, nėra net kaip svarstyti paramos principų ir kriterijų. Juolab kad šioje srityje ekspertų nėra: reiškinys tebevyksta, todėl negali būti ištirtas empiriniais metodais. O mes visi drauge dalyvaujame procese ir savo svarstymais, ir savo kailiu.

Normaliomis sąlygomis – juo valstybė verslą remia mažiau, juo visiems yra geriau. Visų pirma dėl to, kad ji neturi savų pinigų. Valstybės disponuojamus pinigus sudaro žmonių uždirbtų pinigų mokesčiai arba paskolos – būsimų kartų uždarbio mokesčiai. Antra, valstybė neturi aiškių kriterijų ištekliams skirstyti, o ekonomika visada yra apie efektyvų išteklių paskirstymą. Kai procesai vyksta rinkoje, valstybei nereikia nei kurti kriterijų, nei dėlioti prioritetų, nei kelti bei tikrinti hipotezių. Visa tai yra pačiame rinkos mechanizme: ekonominių veiksmų dalyviai, siekdami naudos, kiekvienas iškelia hipotezes, parenka kriterijus, nustato prioritetus ir savo kailiu patikrina, ar veikia. Taip ištekliai pasiskirsto efektyviai. Tai nereiškia, kad visi rinkos dalyviai lieka patenkinti: savo tikslų pasiekti pavyksta ne visiems verslams, išradėjams, kūrėjams, vadovams ir netgi eiliniams darbininkams. Bet neturim kam pateikti sąskaitų: sakom, nepasisekė. Jei esam labai pasikėlę, galim teigti, kad rinka nebuvo pribrendusi (mūsų produktui ar vadovavimo būdui). Bet jei suprantam ekonominių reiškinių esmę, negalim net pykti – tik bandyti iš naujo.

Tačiau visa tai galioja, kai yra laisvos kainos, konkurencija, nuosavybės apsaugos institucijos, galų gale, laisvė. Jokia rinka neveikia, kai stipriai ribojama pati ekonominė veikla, žmonių judėjimas, kai nesaugoma nuosavybė, nefunkcionuoja teismai. Rinka yra žaidimas pagal taisykles, todėl kai taisyklės prapuola arba greit ir stipriai pakinta, rinka neveikia arba kraustosi į šešėlį. Taigi karo-maro atvejais išteklių skirstymą perima valstybė, o lygiagrečiai auga nelegali veikla. Paprastai tai baigiasi maisto kortelėmis ir eilėmis prie duonos, bet kitų pasirinkimų tuo metu gali ir nebūti.

Covid-19 pandemija neatnešė tokio didžiulio taisyklių pasikeitimo, kad rinka nebefunkcionuotų, bet visgi jis ženklus. Nes dalis veiklų, ypač fiziškai aptarnaujančių judančius piliečius (kaip antai turizmas, viešbučiai, viešasis maitinimas, kultūros renginiai, sporto klubai), laisvės veikti neteko. Šie verslai su visais savo darbuotojais, partneriais, atidarytais restoranais, skolon nupirkta įranga, išplatintais bilietais ir suplanuotomis premjeromis liko išmesti iš jiems pažįstamo žaidimo. Naudojant dabar tokius artimus medicininius terminus – apmirė ekonomikos organo tam tikros dalys, nes sutriko kraujotaka. Priklausomai nuo šalies ekonominės struktūros, šis apmirimas sudarė didesnę ar mažesnę visumos dalį. Lietuvoje, kur turizmo nėra tiek daug, o žmonės vis dar dažniau valgo namie, nei restorane, tai nesudaro labai didelės ekonomikos dalies. Tačiau labai matoma – juk sustojo tai, ką žmonės tiesiogiai vartojo, pažinojo, be ko neįsivaizdavo savo kasdienos ir (ypač) švenčių. Taigi valdžia ėmėsi nukentėjusį verslą remti, idant kraujotaka būtų bent kiek palaikyta ir tie audi­niai nenunyktų. Atrodo, taip ir turėtų būti, žvelgiant iš nukentėjusio verslo pozicijų.

Bet kuo gi remiasi valdžia, prisiimdama pa­reigą remti nuo pandemijos nukentėjusį verslą? Priminsiu, kad ikipandeminiu laiku kištis į ekonomiką valstybėms nebuvo naujiena. Šio laikotarpio ekonomika Vakaruose, o ypač ES yra persmelkta reguliacinio kolorito. Ji ir vadinama reguliuojama rinkos ekonomika. Tačiau reguliavimai tie yra politiniai – jais siekiama perskirstyti pajamas iš turtingesnių gyventojų skurdesniems, iš dirbančių nedirbantiems, iš miestų kaimui, iš daugiau sukuriančių veiklų mažiau sukuriančioms. Remti tiesiogiai privatų verslą, kad jis išgyventų, nėra įprasta veikla net intervencinei valstybei. Taigi kuo remiantis tai daroma dabar ir dar tokiu plačiu mastu visose ES šalyse, JAV ir kitur turtingesniame pasaulyje?

Pirma priežastis yra teisinė. Skelbdamos karantiną, valstybės apriboja žmonių judėjimą ir tam tikras veiklas. Tai yra valstybės saugomų vertybių (nuosavybės laisvės) apribojimas, kurį teisinėje valstybėje privalu kompensuoti. Panašiai kaip kompensuojamas žemės sklypas, paimamas kelio statybai – vienų laisvės apribojamos dėl kitų naudos. Kompensacijos dydis visada yra keblus dalykas, nes, kaip jau minėjau, objektyvių kriterijų resursams skirstyti ne rinkoje nėra. Tačiau pats principas svarus ir karantino atveju, – sakyčiau, svarbiausias.

Antroji paramos verslui priežastis yra socialinė. Sustabdžius verslus, jo įdarbinti žmonės lieka be pajamų šaltinio. Jei verslai juos visus atleistų, didžioji jų dalis kreiptųsi nedarbo išmokų, kas sudarytų didelį spaudimą nedarbo draudimo sistemai ir pareikalautų didesnių išteklių, nei mokant per paramos schemas darbdaviams. Mat neatleisdami darbuotojų darbdaviai dalijasi su valstybe ir darbo vietų išlaikymo kaštais, ir rizika. Ar visi turi kuo dalytis, klausimas, tačiau pats principas aiškus. Valstybė siekia išlaikyti darbuotojus jų darbo vietose, kad šios prisiimtų ne visą, o dalį rizikos dėl jų pajamų.

Trečioji priežastis yra ekonominė. Kad ir kokia būtų duobė per karantiną, ekonomika atsigaus, kai tik sąlygos pagerės. (Ji veikia panašiai kaip gamta – kai po sausros palyja, viskas puola augti ir žydėti.) Tuomet bus svarbu, kad verslai galėtų iš karto vėl dirbti – nereikėtų ieškoti darbuotojų, žaliavų, patalpų ir pan. Dar svarbiau, kad nereikėtų iš naujo kurti įmonių, pirkti įrangos ar konstruoti kitos ekonominės infrastruktūros nuo nulio. Kadangi valstybės konkuruoja, natūralu, kad tos, kurių verslas nukraujuos mažiausiai, o ekonominiai santykiai išliks gyvybingi, bus konkurencingiausios ir galės pritraukti išteklių (investicijų, darbuotojų, talentų) iš kitų, labiau nusilpusių.

Pavasarį, kai paramos politika buvo modeliuojama, apie antrą bangą apskritai mažai kas kalbėjo. Buvo tikimasi V arba U formos atsigavimo, kas reiškė: pabūnam užsidarę greitai greitai, o po to iš karto atšokam ir šaunam su BVP į aukštumas, kokių nebuvo net iki krizės. Nes juk visi bus alkani vartoti, kurti ir veikti. Vasarėjant darėsi aišku, kad jokio trumpo pasėdėjimo giliam karantine nebus, tada prabilta apie W formos atsigavimą su dviem nuosmukio bangom pavasarį ir rudenį arba apie kvadratinės šaknies ženklo formos laipsnišką ilgą lipimą iš karantino duobės. Tačiau realybėje gavosi ilgas niurkdymasis nei pirmyn, nei atgal, nes ir nesant formalaus karantino, žmonių judėjimas ir veikimas buvo formaliai arba neformaliai apribotas. Apie greitą atšokimą jau niekas nebekalba. (Oficialiuose dokumentuose yra, galima pri(si)minti.)

Taigi valstybei verslus remti tenka ne vienu priešokiu, kurio nesėkmes galima būtų nurašyti netikėtumui, skubai, nepatirčiai ir geriems norams. Šiandien turime antrą seriją ir jokių priežasčių manyti, kad ji bus trumpesnė. Nepasitenkinimo bus daugiau, nes ir buvę įmonių rezervai sunaudoti, ir vilties dėl greito atsigavimo nebėra. Pagaliau žiema Lietuvoje ir taip ne pats maloniausias metas, ypač kai negali rengti vakarėlių, lankyti koncertų ir netgi vaikščioti lauke be kaukės.

Kokie yra pliusai, palyginti su pirmąja banga? Pagrindinis – tai nebėra netikėtumas. Nei medikams, nei verslininkams, nei visai visuomenei. Todėl tie, kurie visą tą laiką mąstė – o įmonių vadovai mąsto apie įmonės reikalus be laisvadienių, – tikrai įvertino ir blogąjį scenarijų. Tai dar vienas į akis krentantis skirtumas tarp privataus ir viešojo sektoriaus. Privačiame visada skaičiuojamas ir blogiausias scenarijus, nueinanti valdžia gi parengė biudžetą, pasiremdama geriausiomis prognozėmis. Tai patogu, kai nori padalyti išmokų prieš rinkimus, prisidengiant pagalba nukentėjusiems nuo pandemijos – „galime sau leisti“, taip sakė buvęs valdančiųjų lyderis.

Taigi įmonės optimizavosi, įvaldė karantininio darbo procedūras: kaip, kiek dirba, ką daro kiti. Kas sugebėjo, persiorientavo į kitas grandines ar erdves. Pramonė, atsistačius prekių judėjimui tarp šalių, stabilizavosi. Tačiau liko rizika dėl susirgusių darbuotojų ir bendro darbuotojų trūkumo – vieni jų nespėjo persiorientuoti, kiti ir neketina, o treti ramiai sėdi prastovose už minimumą. Pandemija ir karantinas paveikė ne visą ekonomiką – dalis verslų netgi plečiasi, ypač susiję su skaitmenizacija. Žvelgdami į bendrus rodiklius ir ypač kartodami faktą, kad Lietuva nukentėjo bene mažiausiai ES, galėtume sakyti, kad su ekonomika viskas gerai, tiesiog pasikeitė situacija, verslas prisitaikė. O kas neprisitaikė, tai jų pačių bėda (kaip teigė paskutinis premjeras). Bet negalim. Dėl jau išdėstytų teisinių, socia­linių, ekonominių priežasčių. Ir dėl ateities lūkesčių.

Normalumas ekonomikoje nėra toks įprastas, kaip dažnai piešiama. Vienokios ar kitokios krizės nutinka ir dar tikrai nutiks. „Išgyvena stipriausi“ vaistas tinka ekonomikos viduje kilusioms krizėms – įvairiems burbulams ir kitiems neefektyvumams – gydyti. Šią tiesą valstybių valdžios žino, ir tai ne visada taiko. Kaip tvarkytis su išorės veiksnių, tokių kaip epidemijos, gamtos stichijos ar kita, ko dabar negalime numatyti, sukeltomis krizėmis, išbandytų vaistų neturime. O kol vartojame bandomuosius, visi turime progą patirti, kokios menkos yra galimybės, kad centralizuotai priimti sprendimai mums realiai padės, ir kokie visa apimantys ir vienas nuo kito priklausomi yra atskirų žmonių kasdienės veiklos ryšiai, kurie ir sudaro tai, ką vadiname ekonomika.

Laiko pasirodymai vasarai baigiantis

Apie laiką, kaip objektą, kalba fizikai ir poetai. Koks jis? Išlenktas, galingas, virpantis, tankus arba ažūrinis, permatomas. Negailestingas visaapimantis pradas. Esamą laiko trupinį – akimirką – gaudo tapytojai ir meditacijos meistrai, įrėmina ją spalvomis ir potėpiais, įkvėpimais ir iškvėpimais, kurie tik tiek jo tėkmę tesulaiko. Blyksnis beribiame danguje. Istorikai mėgsta jau įvykusį laiką, jiems reikalingas praeities buferis, kad galėtų imti apie įvykį kalbėti. Kitaip gyvi liudininkai ir emocijos per daug judina laivą, tad neišeina juo naviguoti tarp povandeninių uolų. Laikas, kaip atminties klodai.

Politikai žada būsimąjį. Jei kažkas gero, tai bus ateityje dėl jų pastangų; jei reikia daryti nepopuliarius sprendimus, įpareigoja būsimas vyriausybes. Praeityje visada buvo jų negerieji oponentai, ateityje – gerieji jie. Jiems laikas, kaip daugtaškis – tuštuma, kurioje vyksta, kas pasakyta.

Ekonomistai laiko matmens nemėgsta – jis trukdo skaičiuoti, painioja ir taip sudėtingus dalykus. Be to laiko skalę sunku įdėti į plokščius grafikus – ten du matmenys jau užimti: pinigai ir žmonės. Jiems laikas lieka tarp eilučių. Matematikai pakiša mintį – imkite tokias laiko atkarpas, kad jo pokytis būtų nykstamai mažas ir vaizduokite tikrovę tuose pjūviuose. Mintis gera matematikams, ekonomistų negelbsti – ekonomiką daro gyvi žmonės, kai jau nebegyvi – nebedaro. Sukarpytas laikas tampa skylėtas, o per tas skyles gali įslysti (ir įslysta) nelaukti reiškiniai, kurių ekonomistai neaiškina (nes nežino kaip suskaičiuoti). Tuo tarpu žmonės gyvena ir dirba visą laiką, skylėtą taip pat. Nenuostabu, kad jiems pasaulis neatrodo toks nuoseklus, tvarkingas ir paaiškinamas. Ypač, kai atsiduria ties skyle. Jiems jis tiesiog (iš)gyvenamas arba ne.

Vasarą galvoju apie laiką ir kitų apie jį galvojančių mintys susirenka į mano aplinką it naktiniai drugiai prie lempos ant terasos. Poetai, tapytojai, medituotojai, mokslininkai, tyrėjai, skaičiuotojai siunčia apie laiką savo žinią. Visi tą pačią – kad laikas yra svarbus, gal net svarbiausias, norint bet ką suprasti, pajusti, išgyventi. Galvoju, kodėl dabar, per atostogas? Logiška: žmogaus protas operuoja laike ir erdvėj. Jei erdvę maksimaliai sumažini ir panaikini išorinius įvykius, laiko matmuo sutirštėja ir tampa labiau juntamas. Gamtoje be sociumo laikas tvyro it rūkas karštą dieną po lietaus. Beveik gali pačiupinėti.

Gyvename neapibrėžtumo sąlygomis ir neįvertiname dinamikos – nuolat kartoja N. Nicholas Taleb savo knygoje „Skin in the Game“. Nekomentuosiu tų epitetų, kuriuos jis prideda prie ignoruojančių laiko veiksnį – kvailiai ar ne kvailiai, bet reiškinius, ir ypač sudėtingus, linkstame interpretuoti statiškai. To nepastebėti gali tik nestebintieji.

Mūsų viešo gyvenimo tvarkytojai, planuodami intervencijas nevertina nei laiko matmens nei tos „smulkmenos“ (apie kurią žino kiekvienas savo darbą dirbantis žmogus – kad ir Talebo mėgstamas minėti taksistas), kad procesai vyksta etapais ir visada po veiksmo seka atoveiksmis. Todėl nieko keisto, kad padalinus pinigų nedirbantiems, dirbančių sumažės, o valdžiai nesiskaitant su gydytojais ir mokytojais, šios profesijos negalės tapti prestižinėmis. Pagrindinės ekonominės politikos priešpriešos dalinasi pagal laiką. Padalinam pinigų dabar, bus problemos ateityje. Bet apie laiką juk nekalbam – tada kiti bus valdžioje (tik pasekmes patiriantieji liks tie patys). Valstybės skolai taip kaupiantis ir biudžeto išlaidoms didėjant kažkada teks patirti pasekmes – infliaciją, išaugusius skolos aptarnavimo kaštus ir kitus garą nuleidžiančius reiškinius. Bet „kažkada“ nesiskaito, ypač kai „dabar“ taip patrauklu, o „kažkada“ taškas laike toks neapibrėžtas. Be to jis toks nebaudžiamas (prisiminkime Kirkilo ir Blinkevičiūtės fiestas prieš aną krizę). Priklausomybė nuo skolinimosi ir svetimų pinigų leidimo nei kiek nemažesnė nei nuo lošimo ir alkoholio. Bet apie tai raudoni užrašai ant Seimo ir Vyriausybės rūmų neįspėja. Dinamika ekonomikoje nėra tik klausimas tarp trumpalaikių ir ilgalaikių pasirinkimų ir atoveiksmio įvertinimas. Ji vyksta visomis kryptimis. „Naujojo Židinio“ puslapiuose esu ne kartą rašiusi apie skurdo matavimo rodiklių klaidinančias išvadas, manant, kad jie rodo skurdo būklę. Ne, jie rodo momentinę nuotrauką nuokrypių nuo pajamų vidurkio. Realybėje gi žmonių pajamos nuolat kinta ir didesnis nuokrypis gali būti tiek aukštesniojo kilimo, tiek žemesniojo kritimo pasekmė. Mes fiksuojam vis kitų žmonių pajamas, kaip mažas, o traktuojam, kaip tų pačių. Rodiklis yra tik vektoriaus modulis, kuris perspektyvai nėra esmingas. Esminga yra vektoriaus (dar tiksliau: daugybės vektorių aibės) kryptis. Ar keliai, vedantys laike  į didesnę gerovę yra atviri? Ir ar egzistuoja motyvas – potencialas – kuris paskatina tuo keliu judėti?

Laiko dimensija svarbi ne tik tokiems mobiliems mokslams, kaip ekonomika, bet ir tokiems statiškiems kaip genetika. Skaitau apie tai interviu su mokslininku tyrėju Artūru Petroniu „Maratono lauke“. Jis pasakoja, kad įtraukę laiką, kaip veiksnį į epigenetikos tyrimus, atvėrė naują galimybių etapą. Man, tiesa, pasakius, keisčiau, kad anksčiau jie laiko nelaikė veiksniu, nei kad dabar nusprendė įtraukti. Žinoma, aš nesuprantu nei apie genetiką, nei apie epigenetiką, bet statika apskritai neatrodo perspektyvi prieiga.

Korona virusas visų pirma apribojo judėjimą. Taip pat įvedė atstumus, saugiais vadinamus. Pridėjo baimės. Tai perkeitė erdvę ir laiką, kiekvienam pagal jo situaciją. Beje, žmonių nusiteikimas buvo laiko turėti daug. Ekonomistai prognozavo gerokai didesnio masto „skylę“ vyksme (o dėl to ir pajamose, darbo vietose bei biudžete), žmonės ruošėsi perskaityti tas knygas, kurias laikė pensijai pasidėję. Gal net pabendrauti daugiau su vaikais. Bet retam pavyko. Vaikai pilnai sulindo į virtualią erdvę – nuotolinis mokymasis legalizavo buvimą prisijungus (on-line), taigi prasilenkėm. Laikas įgavo kitą matmenį ir nušuoliavo, kaip jam būdinga, nesileisdamas būti pagautas. Ypač tiems, kurie turėjo priimti sprendimus: mažinti , perorientuoti ar uždaryti verslus, stabdyti arba keisti projektus, išeiti iš vieno darbo, susitelkti į kitą, parvažiuoti iš kitos šalies ar likti. Rizikuoti, prarasti ir iki ausų patirti netikrumą. Plaukioti netikrume lyg jūroje per atostogas kartu neatostogaujant. Netikrumas visada buvo ir bus, tiesiog anksčiau dauguma galėjome jį ignoruoti pasislėpę už rutinos ir stabilumo garantijų, tokių kaip darbovietė, mokykla ar poliklinika. Labai gerai pasijuto, kad tai ne garantijos, tik laikini susitarimai, it popieriniai namai –  nes pūsteli stipresnis vėjas ir jie sugriūna. Tai nepavaldu nei atskiram žmogui, nei institucijai, nei vyriausybei – laikas teka srove, mes tik galim vienaip ar kitaip jį sutikti. Keistas toks laikas, sako žmonės iki šiol ir patys nelabai supranta, ar turi jo daugiau, ar mažiau. Būtų nuostabu, jei kuo daugiau nušluotumėm tų saugumo ir užtikrintumo iliuzijų ir nustotumėm aukoti savo galimybes vardan garantijų. Bet vargu. Klausiam, kada grįšim į normalų gyvenimą? O koks jis yra normalus?

Įvykiai Baltarusijoje, kai apie juos galvoji, užgrobia visą laiką. (O negalvoti negali). Jie perkelia epocha atgal, į tą laiką, kurį jau sukatalogavo istorikai. XX a. pradžios nacistinė Vokietija ir bolševikinė Rusija po to Sovietų sąjunga Rytų Europoje. Autozakai žmones gaudo gatvėje ir išveža, kur? Į koncentracijos stovyklas, tremtį, lagerius ar Baltarusijos kalėjimus? Česlovas Milošas „Pavergtam prote“ rašė apie tuos dengtus sunkvežimius Varšuvoje prieš aštuoniasdešimt metų, pasirodo vyksta dabar, tik Minske. Žmogaus amžiaus laiko paklaida duoda nedidelę geografinę paklaidą. Būdami labai to arti užimam kvapą į tą tarpą nepakliuvę. Ar tai reiškia, kad jau prasmukom, ar nereiškia nieko?

Po Niurnbergo proceso, hitlerizmo nusikaltimai buvo įvardinti ir pasmerkti, aprašyti, ištirti ir nugulė sunkia našta vokiečių tautai. Kad ir kiek Rytų Europa stengėsi, bolševizmo ir stalinizmo nusikaltimai nebuvo taip pat vienareikšmiai pasmerkti. Gal dėl to, kad tebėra gyvi? Ar gyvi dėl to, kad jų nenuteisėm ir neatidavėm istorijai?

Visą tą laiką buvo ir tebėra daugiau žmogaus proto ribas peržengiančių prievartos atvejų prieš taikius žmones (apie karus net nekalbu), visų pirma Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. Jų stipriai neskaičiuojam, matyt dėl to, kad esam labai nerasistai…

Ką po vaizdų ir liudijimų iš šiandienos Baltarusijos galėsim pasakyti apie žmogų, kaip padarą ir apie jo progresą? Manau, kad nieko. Galėtumėm apie tą žmogaus progresą apskritai nustoti kalbėti, nes nesimato jo iš jokios pusės. Nebent imtumėm tuos nykstamai mažus laiko tarpus – juose žmonės progresuoja, o per tarp jų žiojėjančias skyles plūsta omonas ir kiti orkai. Nežinau, kas būtų universaliau visą tai aprašęs nei Tolkenas savo „Žiedų valdove“. Jo blogio-gėrio perskyra jungia visų laikų ir kraštų laisvės kovotojus, nes nesudaro prielaidų lygintis, kur buvo baisiau. Ir į hobitus man panašiausi šiandien gudai. Tokio masto ir atvirumo beginklė kova maišo protą! Kaip jie ryžtasi ir ryžtasi kiekvieną dieną, kai žino, kas bus? Pamenu jausmą išėjus į gatvę prieš 1991 sausio 13 ir iš karto po jos. Viena, kai bijai, tikėdamasis, kad smurto nebus (ir nežinodamas kaip jis realiai atrodo, kaip tave veikia), ir visai kitaip, kai žinai, kad bus. Suprantu, kad ir pas mus žinantieji žinojo daugiau ir ilgiau, bet man, kaip eilinei tada stovėjusios minios atstovei, dabar kaimynų stovimas laikas jaučiamas, kaip iki begalybės ilgas. 

O kas bus po to? Kada tai ateis, nespėliosiu, nes šiuokart „po to“ pasako pakankamai daug – kai pasitrauks iš gatvių omonas, kariškiai ir autozakai, o iš kalėjimų bus paleisti sulaikytieji. Tuomet jiems reikės sveikti. Daugybei žmonių reikės gydyti žaizdas ir pradėti rūpintis savo reikalais. Jų neberodys per žinias ir jie nebeužims tiek mūsų minčių. Tada turėsime progos parodyti kitokį solidarumą ir įsileisti darbo ieškančius gudus (visus, ne tik aukštos kvalifikacijos) pas mus dirbti legaliai. Ar zirsim, kad jie gadina mūsų darbo rinką, nes verčia lietuvius pasitempti? Jei užsidarysim, pasmerksim juos ieškoti darbo galimybių paribiais, kur visų tautų apgavikai (mus įskaitant) turės daugiau šansų juos apgaudinėti.

Laisvės kelias taip pat buvo kelias laike. 30 metų nuo Baltijos kelio – matyt gražiausio Lietuvos kelio per istoriją. Prisiminti buvo nostalgiška. Bet šiame laiko taške kelyje pakylėjimo nejaučiau. Galvojau apie tuos tris pradus – drąsą, niekšybę ir abejingumą. Gudijos žmonės dabar demonstruoja drasą. Gudijos pavergėjai – niekšybę. Mes, savo buvusią drasą prisiminę, demonstruojam ją vardan solidarumo. Bet mums patiems to reikia ne ką mažiau, nes abejingumas – rutinos brolis, taip meiliai gaubia ir stingdo. Nesakau, kad mes abejingi kaimynų laisvės siekiui. Visai ne. Mes daug labiau abejingi savosios laisvės tyliam viduje glūdinčiam balsui. Jei tik iškyla grėsmė prarasti gabalėlį saugumo (ekonominio, visų pirma) ar pasislinkti iš komforto zonos, tuoj puolam cituoti Maslow piramidę, kaip žmonėms labiausiai rūpi maistas ir saugumas, o tik po to visokios laisvės ir teisybės. Jie tai tiesa, tai ką veikia tie žmonės Minsko gatvėse, griūvantys po omono lazdomis? Ir ką mes veikėm Baltijos kelyje prieš trisdešimt metų ir dar labiau 1991-ųjų sausį? Ieškojom saugumo? Geresnio maisto? Istorijos tyrinėtojams reikalingas laikas jau praėjo ir pasirodo įvairūs tyrimai, įvairiai interpretuojantys to laiko žmonių sprendimus. Bet kiek aš pati atsimenu, ir ką dabar labai skausmingai primena kaimynai, kad kovojom tada už laisvę ir tiesą. Už teisę gyventi savo gyvenimus, o ne sekti kažkieno nurodymus.

Niekada nebebus kaip anksčiau

nzidinys.lt

Kartoja įvairių sričių specialistai – epidemiologai, medikai, sociologai. Ar tikrai? Filosofiškai žvelgiant, niekada nebebūna kaip anksčiau. Ir individui, ir visuomenei. Kai vaikas iš namų išeina į darželį ar mokyklą, jau niekada nebebūna kaip anksčiau. Kai miršta mylimas žmogus, jau niekada nebūna kaip anksčiau. Kai žmonija išrado ratą, elektrą, internetą, jau niekada nebebuvo kaip anksčiau. Tad ir išgyvenusiems Covid-19 pandemiją, kaip anksčiau nebebus.

Mokslininkai jau kuris laikas kalbėjo apie itin bjaurius virusus ir antibiotikams atsparias bakterijas, kurie nuolat atsiranda, ir kad tai didžiulė problema. Jiems visų pirma medicininė, bet, kaip teko įsitikinti – socia­linė ir ekonominė ne mažiau. Covid-19 pandemija ypatinga tuo, kad su viruso pasekmėmis turėjome susidurti akis į akį, masiškai ir viso pasaulio mastu. Tai yra tik­rai nauja, bet nėra stebėtina: šiandien pasaulis kaip niekada vidujai susijęs ir ta prasme – mažas.

Ekonominės politikos srityje negirdėjau sakant, kad jau niekada nebebus, kaip buvo. Dėl pandemijos ekonominiai dėsniai nesikeičia, bet dėl aplinkybių keičiasi ekonominė politika. Ir dar labiau keičiasi retorika. Politikai sako: „beprecedentė situacija, beprecedentės priemonės“.

Situacija ekonomikoje dėl pandemijos tikrai susidarė beprecedentė. Maža to, kad dėl užkrato grėsmės patys žmonės apribojo tam tikrą vartojimą (antai keliones į užsienį), nuo tam tikro momento šalys įsivedė karantiną, o tai reiškė, kad dalis ekonomikos apskritai negalėjo funkcionuoti. Unikalumas tas, kad tai buvo sveiki verslai, kurie papuolė į krizę ne dėl savo ar partnerių sprendimų, kaip būdinga ekonominėms krizėms, o dėl viruso grėsmės ir karantino ribojimų.

Pati ekonominė krizė nebuvo tokia netikėta, kaip dabar pristatoma. Jau praeitais metais jos nuojauta tvyrojo ore, viešumoje klausimas „kada bus krizė?“ skambėjo dažnai, o metų pabaigos Vokietijos ekonomikos rezultatai niekaip neįkvėpė optimizmo. Priminsiu, Lietuva yra eksporto šalis, Vokietija yra viena svarbiausių eksporto rinkų, tad mažėjant ten vartojimui, mes mažiau parduodame. Nors premjero ir apkaltinti, kad nepasiruošė, verslai krizei ruošėsi, kiek tai padaryti pajėgė: jei pelno neuždirbi arba esi stiprios plėtros fazėje, ruoškis nesiruošęs – atsidėti nėra ko.

Krizei rengtis buvo raginama vyriausybė: nešvaistyti laiko, neužsiimti smulkmenomis, tvarkyti esminius dalykus. Žinia, Lietuvoje šie raginimai išgirsti nebuvo. Prisiminus, kad ir prieš 2010-ųjų krizę jie taip pat nebuvo išgirsti, gal reikėtų ir nebesitikėti? Kaip sakoma, krizės krizėmis, o rinkimai – pagal grafiką, ir jei jūra ima banguoti prieš rinkimus, veikiausia mums bus pasakyta, kad banguoja akyse. Juk žmonės taip mėgsta girdėti tai, ką nori, o plaukti per audrą jau teks kitai vyriausybei.

Sakysite, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybė pati plaukia per audrą? Reagavimo į virusą prasme taip, bet ekonominės problemos tikrai nutįs ilgam į priekį. Tįsdamos jos keis pavidalą, jų sąsajos su koronavirusu darysis ne tokios akivaizdžios. Tai vyks dėl eksporto rinkų pokyčių, atidėtų atleidimų (kai baigsis prastovų subsidijos), atsargesnio vartojimo pačioje Lietuvoje ir rizikos vertinimo iš naujo. Žmonės gali svarstyti vienaip ar kitaip, bet investuojantis verslas vertina rizikas. Atsiradus naujai rizikai tenka vertinti, kaip konkrečioje šalyje nuo jos galima bus apsisaugoti. Vyriausybės paramos priemonės sudėliotos taip, kad baigtųsi kaip tik apie rinkimų laiką. Taip diktuoja politinė logika. Ekonominė logika sakytų, kad parama buvo prasminga pačioj krizės pradžioj, o jos tęsimas laike tik trukdo rinkos dalyviams pamatyti rinkos situaciją ir prie jos prisitaikyti.

Girdime šią pandemiją vadinant „juodąja gulbe“ – labai mažai tikėtinu įvykiu su ypač stipriomis pasek­mėmis. Pats „juodosios gulbės“ metaforos autorius Nassimas Talebas sako, kad covid-19 nebuvo juodoji gulbė, ji buvo žinoma – baltoji. Tokios būtų ir dėl klimato kaitos atsitikusios bėdos. Tačiau niekas autoriaus nebeklausia – metafora tapo bend­ro naudojimo ir patogiau sakyti, kad ligos prot­rūkis buvo niekaip nenumanomas.

Ką ši krizė atskleidė Lietuvoje?

Ne taip ir daug naujo. Kad valdžia labai mėgsta valdyti piliečius, juos ribodama. Kad ji nepajėgi operatyviai reaguoti (tam pamatyti pakako gaisro Alytuje). Kad būtent politinė lyderystė Lietuvoje šiandien yra juodoji gulbė. Valstybės pirmieji asmenys dėl lyderystės stokos pirštais baksnojami (beje, Seimo pirmininkas nė nebeminimas), bet pridėčiau ir kitus „atsakinguosius“. Turime krūvą institucijų, susijusių su visuomenės sveikata, įvairaus pobūdžio saugumu. Verslams reikia pereiti stiklo kalnų masyvą, norint gauti jų parašus, jog viskas saugu ir tvarkinga – ta prasme, kad saugos dokumentai tvarkingi. Bet kai ateina gaisras arba epidemija, didžiųjų saugos prižiūrėtojų – institucijų, vadovų, paruoštų priemonių – nelieka. Ar jie tokie neatsakingi, kad nesiruošia ir nežino, ar tokie neįtakingi, kad jų neklauso? Klausimas, kodėl nebuvo leista ligoninėms laiku įsigyti apsaugos priemonių arba nupirkti jų centralizuotai, yra šimtą kartą vertesnis, nei Stasio Jakeliūno komisijos tyrimas apie tai, kas sukėlė finansų krizę Lietuvoje 2010 m. Dar niekaip neatsakytas klausimas, vertas tyrimo, kodėl, neapsirūpinus apsaugos priemonėmis, ilgą laiką reikėjo viešai meluoti, kad jomis pasirūpinta ir naudojama ten, kur reikia. Kai visiems buvo akivaizdu, kad reikia ir nenaudojama. Ir tai nėra vieno žmogaus – operacijų centro vadovo – charakterio ypatybė. Už ekonomikos gelbėjimą atsakingi politikai taip pat iki šiol nesako, kad buvo padaryta klaidų. Jie kuria vaizdą, kad viskas kontroliuojama ir tiesiog žada naujas priemones, naujus milijardus.

Ką iš covid-19 patirčių Lietuvoje konstatuoti labai malonu ir apskritai maloniausia, tai kad visuomenė buvo ir susitelkusi, ir sąmoninga. Aš net ne apie tai, kad laikėsi karantino – didelė dalis jo laikėsi iš grynos baimės. Aš apie tai, kaip žmonės patys savanoriškai ėmėsi veiksmų padėti įveikti negandą: aukojo, savanoriavo, teikė paramą, ėmėsi verslo projektų iš visuomeninių paskatų, telkė ekspertus, būrė bendruomenes, advokatavo reikalingiems pagalbos, galų gale – dirbo savo darbą, negailėdami savęs. Drįstu teigti, kad kaip visuomenė – ūgtelėjome. Kaip, matyt, ir priklauso krizės sąlygomis, gerai atsiskyrė lyderiai ir tušti sėkmės medžiotojai. Pastarieji prastūmė ne tik sau naudingų įstatymo normų, bet ir eilučių biudžete. Padalijo pinigų pagal savus kriterijus pagrįsdami, kad „beprecedentė situacija, tai ir priemonės beprecedentės“.

Pakalbėkime apie pačias priemones ekonomikai gaivinti. Jos buvo beprecedentės ta prasme, kad teko remti verslus. Iki šiol tikslinėmis išmokomis buvo įprasta remti savo rinkėjus, pavyzdžiui, vaiko pinigais. Arba pakelti pensijas ne pagal numatytą formulę, padidinti minimalią algą greičiau, nei bendrai atlyginimai didėja. Taip pat įprastai skambėjo pasiūlymas sumažinti kokiai nors prekių grupei PVM, išmokėti ūkininkams kompensacijas už lietų arba sausrą. Tiesa, ir ypač pastaruoju metu, pagreitį įgavo parama (įvairiomis lengvatomis) stambioms užsienio investicijoms, kurios neša mums know-how ir daug gerai apmokamų darbo vietų. Tas politikams patinka. O dabar (kokia likimo ironija!) teko remti savus paprastus verslus: labai mažus, mažus ir vidutinius. Tuos pačius, kuriuos iki to laiko linksniavo kaip per mažai pažengusius ir mokančius per mažas algas. Apmaudu. Ir nesinori. Bet ką daryti, kai jie daugiausia žmonių įdarbina?

Kai nesinori, tai ir neišeina gerai. Vadinamoji „likvidumo“ (žmoniškai – išgyvenimo) parama Lietuvoje stipriai pavėlavo, kas reiškia, kad dalis verslų numirė ar bent stipriai nukraujavo iki paramos atėjimo, o kai ši atėjo (ir jei atėjo), jau buvo gerokai per maža, nes įsipareigojimai per laiką susikaupia. Kodėl taip atsitiko? Dėl trijų esminių priežasčių. Pačios priemonės buvo sugalvotos sudėtingos. Kaip antai, parama darbuotojams buvo organizuota per darbdavius, o ne tiesiogiai žmonėms. Tai įvėlė darbdavius į masę sąlygų ir procedūrų, trukdančių užsiimti pačiu verslo gelbėjimu. Antra, verslams buvo keliami papildomi reikalavimai ir sąlygos, kurių krizės sąlygomis jie negalėjo įgyvendinti (juk krizė). Ir trečia, pinigus skirstyti pavesta institucijoms, kurios nebuvo pritaikytos tokio pobūdžio dalyboms, todėl fiziškai nesusitvarkė su srautu. Rizika, kad būtent taip atsitiks, buvo matyti iš pat pradžių, tačiau padėtį po truputį imta taisyti gerokai vėliau. Esu tikra, kad ir valstybės aparate buvo apstu suprantančiųjų. Tiesiog nebuvo politinės valios to imtis. Ta prasme, nepaisant pompastinių planų ir pažadų, noro padėti žmonėms, kurie suneša mokesčius į biudžetą, nebuvo. Nebuvo noro realiai padėti nei verslus vystantiems, nei juose dirbantiems, tebuvo noras pasirodyti vieninteliais gelbėtojais. Gal net išgelbėti darbuotojus nuo blogiečių darbdavių. Bet to padaryti tiesiog neįmanoma – kad ir kiek valstybė subsidijuotų darbo vietas, verslui užsidarius ar susitraukus, jos tiesiog dings. Stebėtis gal ir nereikėtų, nes noro gelbėti medikus iš valdžios pusės irgi nebuvo daug. Buvo visokių kitokių norų ir prioritetų.

Situaciją taikliai paaiškino kultūros komiteto pirmininkas, kuris pasidžiaugė, jog ekstremali padėtis leido panaikinti fiskalinės drausmės įstatymą. Tą įstatymą, kuris draudė valdžiai išlaidauti savo nuožiūra ir taip stipriai sunkino jai gyvenimą leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus savęs populiarinimo tikslais.

Kadangi krizė toli gražu nesibaigė, nesibaigė epidemija ir net karantinas iš dalies išlieka, per anksti daryti išvadas ar prognozuoti, kaip konkrečiau atrodys tas „nebebuvimas kaip anksčiau“. Aišku viena, netikrumo dar padaugės, asmens laisvių apribojimų taip pat, valstybės lies pinigus į ekonomiką kiek pajėgdamos, o tai tik­rai keis santykius rinkoje tarp skirtingų verslų, šakų, valstybių. Klibins sutartis ir sąjungas. Tai negalės nepaveikti ir vertybių. Politinis klausimas, kiek ribojimų dėl epidemiologinio saugumo mes kaip visuomenės toleruosime, viešumoje jau svarstomas. Ekonominis klausimas, kaip atrodys ekonomikos, taip karštai kūrenamos iš ateities pasiskolintais pinigais, kol kas labai garsiai nutylimas.

Klimato kaitos politika iš dešinės

Nei vienos šalies dešinieji ilgai nesiangažavo aplinkos apsaugos politikoje. Tačiau juk ne dėl to, kad jiems norėtųsi kvėpuoti užterštu oru ar gerti nešvarų vandenį. Niekam nepatinka gyventi užterštoje aplinkoje ir patirti klimato kaitos bjauriuosius padarinius, nepriklausomai nuo pažiūrų. Taršos ir kito neigiamo poveikio aplinkai klausimai yra ir rinkos ekonomistų darbotvarkėje. Tiesa, ar klimatas keičiasi labiau dėl žmogaus įtakos ar mažiau, ne ekonomistų reikalas. Bet ekonomistų reikalas kalbėti apie įvairiapusę įtaką aplinkai, kaip ekonominės veiklos veiksnį. Taipogi ir apie aplinkosaugos politiką. Ypač dabar, kai visas ES ekonominės politikos laivas pasuktas šiuo kursu.

Kodėl mums įprasta, kad „žalioji“ politika yra kairioji? Pirma, taip susiklostė istoriškai – kairieji pirmieji politiniame lauke užsiėmė šią poziciją, antra, ir svarbiausia, dėl metodų – kaip pagrindinis instrumentas poveikiui aplinkai reguliuoti buvo pasitelktos valstybės reguliacinės galios. Atrodo, kas gali būti paprasčiau – imi ir sutvarkai: nustatai normas ir draudimus, randi ir nubaudi pažeidėjus, ir problema išspręsta. Pasirodo ne taip ir paprasta: per griežti apribojimai stabdo ekonominę veiklą ir sukelia gyventojų nepasitenkinimą dėl kylančių kainų, per laisvi apribojimai netenkina švaros siekiančiųjų ambicijų; surasti pažeidėjus ir juos nubausti ne visada pavyksta, o nubaudimas negarantuoja, kad jie toliau neterš. Šiandien kaip niekad Lietuvoje gerai matyti tokios aplinkos apsaugos sistemos skylės. Jos bus kamšomos padidintomis institucijų galiomis ir papildomais pinigais, bet esminių pokyčių tikėtis švarios gamtos naudai pagrindo nėra dėl pačios sistemos ydų.

Remiantis rinkos ekonomikos logika, administracinės priemonės aplinkos taršos problemų iš esmės nesprendžia, nes ir negali išspręsti. Viena iš priežasčių – į interesų susikirtimą tarp privačių rinkos dalyvių, tarkime, teršiančios įmonės ir taršą patiriančių kaimynų (tiek asmenų, tiek įmonių), įsileidžiamas tiesiogiai sandorio baigtimi taip stipriai (arba visai) nesuinteresuotas tarpininkas – valstybės institucija ir jos įgyvendinamos teisinę galią turinčios taisyklės. Atsiranda erdvė kompromisams ir susitarimams, poveikio aplinkai srityje – atsiranda prielaidos legaliai teršti.

„Jei A teršia B kvėpuojamą orą, ir tai galima įrodyti, reiškia A vykdo agresiją B atžvilgiu ir tokia veikla turi būti nutraukta, o žala atlyginta”, – dar 1982 m rašė ekonominės minties klasikas M. Rotbardas. Anot jo, ten kur yra aiškus agresorius ir nukentėjusysis, konfliktas turėtų būti sprendžiamas teisinėmis, o ne administracinėmis priemonėmis.

Kritikai paprastai nurodo du trukdžius šiam principui taikyti praktikoje. Vienas – ne visa aplinka turi savininką, ir antras – tvirtai susieti patirtą žalą su apkaltinto teršėjo veiksmais nėra lengva.

Dabartinėmis administracinėmis priemonėmis ir nebandoma susieti agresoriaus su žala. Patikrinama, ar žmogus ar įmonė buvo nusipirkęs taršos leidimą. Jei nustatomi reikalavimų pažeidimai, pritaikoma bauda, o žala kompensuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Jei normos nepažeistos, apskritai niekas nedaroma, net jei kažkas tiesiogiai tą agresiją patyrė. Kaip tokiame kontekste atrodo teisingumas? Teršėjo ateities motyvacija? Prastai.

Jei visuomenė nėra pasiryžusi investuoti į taršos ir žalos žmogui ar jo turtui tyrimą, vadinasi, ji tą teršimą toleruoja. Tarp eilučių siunčiama žinutė, kad toleruoti tenka, nes ekonominė veikla visada teršia, o leistinos teršimo normos yra kaip ir mūsų bendrai sutarta (politinių institutų nustatyta) erdvė ekonomikai vystytis nepaisant šių apribojimų.

Bet tai nėra tikrovę atitinkantys dėsningumai ir nieko keisto, kad žmonėms jie nepatinka. kyla klausimas, ar tikrai XXI a. nėra galimybių teršti gerokai mažiau?

Žmonės stengiasi efektyviai naudoti išteklius, ir inovuoja, ieškodami efektyvesnių sprendimų. Taigi, kuo daugiau išteklių yra bendros nuosavybės, tuo daugiau rizikos, kad jų niekas netaupys – atsiras pereikvojimas ir visokių rūšių tarša. Be to, jei tarša yra rimtas apribojimas (t.y., visi teršėjai žino, kad padarę žalą bus paduoti į teismą ir privalės atlyginti nukentėjusiam), tai inovacijos bus vystomos taršos, o kartu ir žalos tikimybės mažinimo linkme. Jei to nėra, įmonės labiau paiso kitų apribojimų, kaip antai, diegia socialinės atsakomybės standartus, perka darbuotojams keliones ir sėdmaišius, plečia veiklą arba didina pelną. Nes tiek laiko, tiek žmonių, tiek finansų ištekliai visada riboti.

Svarstant, ar nuosavybės teisių gynimas per teismų sistemą būtų geresnė alternatyva už dabar įprastą administracinę-reguliacinę aplinkos apsaugą, vertinti reikėtų ne šiandienos situacijos pjūvyje, o per ilgą praėjusį laikotarpį. Mat plečiantis valstybės reguliaciniam įsikišimui ir atsirandant vis daugiau tarpininkų tarp teršėjo ir nukentėjusiojo, teršėjo atsakomybė prieš nukentėjusį atitolo ir prasiskiedė. Per tą laiką alternatyvūs būdai spręsti šiuos konfliktus nunyko net ir tose šalyse, kur privati nuosavybė ginama. Mes gi net pusę amžiaus gyvenome apskritai be privačios nuosavybės, sistemoje, kuri ją ne tik neigė, bet ir visokeriopai peikė bei šmeižė, o šiandien neturime realaus privačios nuosavybės gynimo prioriteto. Galime stebėti kone socialinį Stokholmo sindromą – visuomenė, iš kurios tiek metų buvo prievarta atimta privati nuosavybė – kaip turtas, kaip teisė ir kaip vertybė – šiandien labiau pasitiki prievartautojo ginklu – suvisuomeninta nuosavybe, negu nori puoselėti ir ginti savąją. Tai stebina, bet gal žmonės taip vertina būtent dėl to, kad niekada apie turtą tokiu būdu nemąstė.

Tiek gaisras Alytuje, tiek vamzdžiai nevalytų nuotekų leidžia pamatyti aplinkosaugos sistemos neįgalumą ginti nukentėjusius. Reikia turėti omenyje, kad ji nesugedo būtent dabar – ji tokia buvo daugelį metų. Pastarieji įvykiai verčia apmąstyti gamtosaugos principus iš esmės, bet tai toli gražu nereiškia, kad teršiama tik šitokiu būdu ar kitose šalyse yra kitaip. Juk nepaisant griežtėjančių ir intensyvėjančių gamtosaugos priemonių, taršos problema nebuvo išspręsta. Priešingai, ji tapo globalia ir labiausiai visus jaudinančia.

Grįžkime prie antro aplinkosaugos įgyvendinimo per privačios nuosavybės apsaugą trikdžio – bendros nuosavybės. Galime sakyti, kad Kuršių marios nėra kažkieno nuosavybė, todėl teršėjas nuodijo visus, bet ne konkretų asmenį, kuris galėtų pareikalauti žalos atlyginimo. Tačiau tarp tų visų turėtų būti žmonių ar įmonių, kurie turi nuosavybę toje teritorijoje ir galėtų pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo. „Galėtų“, o ne „gali“, nes pas mus tokių bylų teismų praktika nesusiformavo ir sunku prognozuoti, koks šiandien būtų rezultatas.

Lordas Skrutonas savo knygoje „Green Philosophy“ aprašo konkrečią 1952 m. bylą Didžiojoje Britanijoje: upės teršimu pasipiktinę žvejai supirko žemę prie upės ir susivieniję į asociaciją padavė į teismą jos teršėjus. Viena privati ir viena valstybinė įmonė bei vietos savivaldybė buvo priverstos nustoti teršusios. Iki to laiko formaliai draudimas teršti upes egzistavo ir savivaldybės galėjo kelti bylas teršėjams, bet nekėlė, nes pačios buvo didžiausios teršėjos, o jų gyventojai, kaip ir šiais laikais, retai galėjo pasiekti, kad jų formali bendruomenė – savivaldybė (community) atstovautų jų poreikius. Kaip rašo lordas Skrutonas, upės buvo išvalytos ne valstybės, o prieš valstybę; ne per bendrą nuosavybę, o ginant privačią. Tačiau tam reikia, kad teisinė sistema gintų privačią nuosavybę ir atsirastų asmenys, tokį interesą pasirengę atstovauti.

Išvešėjus administraciniams teršimo konfliktų sprendimo būdams visuomenė – kaip nukentėjusi pusė – lieka atskirta nuo teršėjų, kaip agresorių, būtent to administracinio aparato. Net jei atmesime korupcijos riziką aplinkosaugos institucijose (ko šiuo metu jokiu būdu negalime padaryti), turime sutikti, kad tai inertiškas ir brangus mechanizmas, kuris reaguoja lėtai ir netaikliai. Bet svarbiausia, jis baudžia reguliavimų našta neteršiančius – tiek įmones, tiek gyventojus.

Neteršiančios įmonės turi konkuruoti su teršiančiomis, nors jų sąlygos toli gražu ne vienodos. O žmonės ne tik neapginami nuo teršėjų, bet ir atgrasomi nuo pilietiškumo. Jei žmonės metų metais skundžiasi dėl teršiamų vandenų ir oro, beatodairiškai kertamų medžių esą valstybės saugomose teritorijose, o gamtosaugos sistema nereaguoja, ką jie gali manyti apie savo valstybę ir savo padėtį joje? Jie gali manyti, kad sistema ydinga, korumpuota ir reikia geresnio valdymo, arba kad visi verslininkai yra agresoriai ir su jais visais reikia kovoti. Didžioji dalis renkasi būtent antrą ir trečią variantus – kad nedori yra verslininkai ir tikrintojai, pačios sistemos ydingumo nenorima kvestionuoti. Nesižvalgoma alternatyvų, jos atmetamos nepabandytos. Todėl remtis privačia nuosavybe ir teismais siekiant švarios aplinkos šiandien Lietuvoje skambėtų keistai, nors visi argumentai byloja, kad tai būtų efektyviausias kelias.

Politikams, žinoma, esama situacija yra paranki – pavaizduoti save gelbėtojais ir pažadėti naują, ne tokią blogą kokia buvo, valdžią. Patinka tokia sistema ir stambiam įtakingam verslui. Tokia, valstybės reguliavimais valdoma, aplinkosaugos politika sudaro gerokai labiau prognozuojamą aplinką, nei nuolatinė rizika atsidurti teisme dėl žalos. Be to ji sukuria didelius įėjimo barjerus naujiems veikėjams – jų konkurentams – ateiti į rinką su mažiau taršiomis ar kitaip efektyvesnėmis technologijomis.

ES klimato kaitos prioritetas yra skambus, bet kietas riešutėlis visų šalių politikams. Neabejotina, kad jį įgyvendinant daugiausia bus siūloma stiprinti, plėsti, geriau finansuoti ir kitaip vystyti esamą aplinkos saugojimo būdą, nors jis nėra veiksmingas žmonių teisėms į švarią aplinką apginti. Bet ši situacija kartu yra ir šansas pabandyti sukurti visiškai kitokią aplinkos apsaugos sistemą, kurioje žmonės iš protestuotojų ir stebėtojų taptų konstruktyviais aktyviais dalyviais.

Gerovės valstybė, kaip principas

Straipsnis, publikuotas žurnale „Naujasis Židinys – Aidai“ Nr. 8, 2019, po to perpublikuotas portale 15min.lt.

Kildama gerovės valstybės banga sukėlė daug entuziazmo, fantazijų ir lūkesčių, o nusėsdama palieka mintį, kad turinys jos per platus, jog būtų apibrėžtas. Visgi drįsčiau teigti, kad yra „gerovės valstybės“ idėjoje pakankamai ir konkretaus turinio. Nepakankamai tam, kad būtų aišku, ko norime, bet pakankamai suprasti, iš kurios pusės artimiausiu laiku dažniausiai pūs politikos vėjai.

„Gerovės valstybė“ anaiptol nėra prekinis ženklas valstybės, kurioje gera gyventi eiliniam žmogui. Politikos teorija sako, kad bet kurios demokratinės valstybės valdžia siekia, jog jos gyventojams gyventi būtų kiek galima geriau. Tiesa pasakius, jokių kitų tikslų demokratinės valstybės politikai neturi ir negali turėti, tik piliečių gerovę. Taigi vertinant pažodžiui, nieko keisto, kad kuriasi tiek partijų su „gerovės“ pavadinimu – prie kiekvienos partijos prikabinkime žodį „gerovė“ ir nesuk­lysime, įvardindami jos priedermes. Tačiau tų partijų gebėjimai tai įgyvendinti yra jau kitas klausimas. Jis tiesiogiai siejasi su klausimu „kaip“? Nuo to, „kaip tą gerovę pasiekti“, iki šiol priklausydavo partijos pavadinimas. Vieni akcentuoja, kad gerovės sieks sudarydami sąlygas daugiau patiems uždirbti, kiti – daugiau kitų uždirbtą gėrį perdalindami. Jei dabar visos partijos kalbės bei demonstruos tik tai, kad jos siekia gerovės žmonėms, klausimas „kaip to siekia“ dar labiau užsivels ir tikimybė pasiekti realios gerovės tik sumažės.

Taigi siekiant realios gerovės tebėra aktualu, o gal net kaip niekada aktualu rinkėjams išgirsti iš politikų, kaip jie tos gerovės sieks, nes pažadai, kad sieks – nieko naujo ar išskirtinio.

Bet tokią išvadą gali padaryti tik tada, kai pasigilini. Kai nepasigilini, gali atrodyti, kad vienos partijos siekia gerovės, o kitos ne gerovės – kažkokio didesnio Lietuvos konkurencingumo, ekonominio augimo, našumo didėjimo ar tvarios plėtros. Taigi partijoms kyla pagunda, viską pavadinus „gerove“, bandyti save parduoti nesigilinančiam rinkėjui.

Ir čia jau galime padaryti dvi išvadas: pirma žinia yra ta, kad gerovę žmonėms suteiks valstybė, ir antra, kad politikai tą žinią siunčia rinkėjui, kuris nesigilina. Žinios turinys gana skiriasi nuo Vakarų kultūrai būdingo supratimo, kad gerovę kuria žmonės: individualiai ir grupėmis – per bendruomenes ir bendroves. Valdžia gi padeda ar bent jau netrukdo to daryti, užsiimdama pačiais bendriausiais baziniais visuomenės reikalais, kaip antai sklandi įstatymų leidyba, nuosekli nuosavybės apsauga, teisingi teismai, išmani užsienio politika, agresijų iš išorės, gaisrų, suiručių ir panašių grėsmių iš vidaus užkardymas. Tenka sutikti, kad tokiame sprendime yra logikos: balaganas įstatymų leidžiamojoje valdžioje, įtarimai korupcija teisėjams ir advokatams, šešėlinė ekonomika, kuri niekaip nemažėja, nepotizmo tradicijas šventai puoselėjanti savivalda, nekompetentingi ministrai ir pan. signalizuoja, kad savame kieme tvarkytis nepavyksta, todėl eikime geriau į žmonių kiemą gerovės kurti. Gal labiau pasiseks, vis ne skaidrumą ir atsakomybę tarp savų diegti.

Pareiškimas, kad gerovės davėjas yra valstybė, turi labai konkretų turinį, žymintį politinės minties aiškų posūkį į kairę. Jokia dešinioji partija nepasakys, kad gerovę kuria valstybė – gerovę kuria žmonės ir jų labai įvairios bendruomenės. Gerovės jos sukuria daugiau, jei politikai savo darbą atlieka gerai ir sąžiningai. Bet politikai tiesiogiai gerovės nekuria: nekasa, nearia, neaugina, negamina, negydo, neugdo. Jie su gerove susiduria atlikdami mano jau minėtas saugumo ir saugojimo funkcijas, perskirstydami sukurtą gerovę per mokesčius, idant aprūpintų viešąjį sektorių ištekliais ir sušelptų skurstančius.

Antrasis gerovės valstybės išskirtinumas atsiskleidžia kaip socialinės politikos (techniškai sakant, perskirstymo) principas. Lietuvos politikai visai dar neseniai, prieš prezidentui išmetant gerovės valstybės kozirį, buvo sutartinai susirūpinę dideliais socialinės atskirties rodikliais. Apie tų rodiklių sąlyginumą neseniai rašiau, dabar pakaks priminti, kad dalis žmonių Lietuvoje gyvena gerokai blogiau nei kiti – tai apytikriai matyti iš pajamų vertinimo. Tradicinė socialinė politika labai prisižiūri, kad remtų tik skurdžiausius, o neremtų tų, kurie gali savimi pasirūpinti. Mat didžioji dalis mokesčių mokėtojų nėra nei dideli skurdžiai, nei dideli turčiai, o yra tokių, kurių situacija nuo remiamųjų vos geresnė, todėl iš jų paimami mokesčių pinigai turėtų būti skiriami žmonėms, kurie tikrai turi mažiau. Priešingu atveju, socialinė politika laikoma ir moraliai bei ekonomiškai žalinga, nes skatina žmones nesistengti ir gyventi kitų sąskaita, o besistengiančiuosius – demoralizuoja. Remti tik skurdžiausius yra aritmetiškai teisinga, siekiant sumažinti socialinę atskirtį, nes didinant skurdžiausių pajamas, o nedidinant turtingesnių, pajamų netolygumai mažėja. Šios sistemos esminis trūkumas yra brangus administravimas, nes reikia vertinti žmogaus turtą ir pajamas, ir šiaip reikia dirbti.

Gerovės valstybė pasižymi tuo, kad nori būti gera visiems. Taigi ji duoda ką nors ne tik skurdžiausiems, bet ir kitiems. Kaip kad laimingi valandų neskaičiuoja, taip gerovės valstybė nesismulkina skaičiuodama remiamųjų turtą ir pajamas, o duoda pagal kategorijas. Ypač (kažkodėl) mėgstama duoti toms gyventojų kategorijoms, kurios gerai balsuoja. Aišku, jos tada turi būti plačios, kaip antai vaikų tėvai arba pensininkai. Kai kurioms partijoms labiau patinka ūkininkai ar šachtininkai ar kas nors, ką nesunku išskirti ir pamaloninti iš biudžeto. Kadangi duoti reikia didelei grupei žmonių, labai greitai pritrūksta pinigų. Jų ima trūkti ir šelpti patiems skurdžiausiems, kurie į remtinas kategorijas nepapuola, ir viešajam sektoriui – mokytojams, dėstytojams, gydytojams, pareigūnams – tiems, kurių paslaugų reikia visai visuomenei.

Šis paramos paskirstymo posūkis Lietuvoje nuo vasaros toks akivaizdus, lyg pirštu prikišamai badomas. Išgirdę Europos Komisijos raginimą mažinti socialinę atskirtį, į kovą su skurdu jau vienas po kito kilo politikų balsai. Spėjo netgi vieną pasiūlymą užregistruoti – padidinti neapmokestinamą pajamų dydį (NPD). Didesnis NPD yra  efektyviausia priemonė sumažinti dirbančiųjų skurdą greituoju būdu. Bet staiga vėjas pasisuko iš pietų ir lenkiška vaiko pinigų vėliava užklojo visą skurdą ir socialinę atskirtį. Logiška, vaikais rūpintis visada patraukliau nei skurdžiais. Kas girdisi dabar apie kovą su skurdu? Tik vaiko pinigų ir padidintų pensijų natos. Šios dvi išmokos pasieks dvi didžiausias gyventojų ir rinkėjų grupes, tačiau visai ne skurdo pjūviu ir ne taik­lios socialinės paramos tikslu.

Išėjus į areną tokiems gerovės argumentams kaip vaiko pinigai, kitiems politikams sunku ką nors paprasčiau ir masiškiau sugalvoti. Nenuostabu, kad pasiūlyta didinti pensijas ne pagal formulę, nors formulė ir įtvirtinta tam, kad valdantieji nepasikėlinėtų sau reitingų prieš rinkimus, laisvu režimu didindami išmokas. Šalia jau kurį laiką sruvena įvairi „gerovės“ smulkmė, tokia kaip nemokamas maitinimas visiems vaikams (priminsiu, kad didžiulė dalis maisto mokyklose tiesiog išmetama, nes vaikai nevalgo), nemokami muziejai ar viešasis transportas. Ministras Aurelijus Veryga bandė su pigiausiais vaistais, bet pamiršo, kad žmonės nori ne tik pigiausio, bet ir jiems tinkamo vaisto. Iš tos pačios valstybinės gerovės kyla ir nepamatuoti sprendimai dėl naujų mokesčių, valstybinių bankų, vaistų portalų ir kt. Visos šios „gelbėtojų“ iniciatyvos sudaro iliuziją, kad valdžia žmonėms gerovę kuria, nors kuria ją tik atskiroms grupėms ir kitų grupių, kurios galbūt gerokai labiau ir nepelnytai stokojančios, sąskaita.

Vadinamosios gerovės valstybės, kaip antai Švedija ar Danija, plataus biudžeto perskirstymo politiką išvystė tada, kai jau turėjo sukūrusios daug gerovės: tiek valstybės demokratinių institucijų, įstatymų viršenybės, visuomenės stabilumo, tiek turto ir verslo tradicijų prasme. Jeigu prisiminsime, kad gerovės prekinio ženk­lo nešėja Švedija nekariavo daugiau nei 200 metų, gal bus aiškiau, kiek gerovės ši šalis buvo prikaupusi prieš pradėdama ją plačiai dalinti. Mes su savo 29 metų gerovės kūrimo istorija, visiškai gležna ir skylėta valstybės institucijų bei teisės ir demokratijos įtvirtinimo tradicija neturim jokių prielaidų taikyti jų skirstymo modelius. Mums verkiant reikia geriausių gerovės kūrimo modelių, kuriais, beje, valdžioje domisi vienetai.

Gauti apsaugą žmonėms patinka, todėl nenuostabu, kad populiariuose šalių reitinguose „gerovės valstybės“ modelio šalys stovi gana aukštai, o būdamos stabilios demokratijos su gera infrastruktūra ir efektyviu valdymu, jos pritraukia talentų ir kapitalo. Tačiau tiek vertinant šalis, kur žmonės nori gyventi ir dirbti, tiek šalis, į kurias patrauklu investuoti ir vystyti ten verslą, topuose minimos ir visai kitokio tipo šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Singapūras, Pietų Korėja, JAV, Šveicarija, Naujoji Zelandija, Japonija.

Apie įnoringą gerovės prigimtį padaryta pakankamai daug ir reprezentatyvių tyrimų. Europos Centrinio banko studija (Pirmin Fessler, Martin Schürz) rodo, kad valstybės išlaidų gerovei mastas ir namų ūkių gerovė, lyginant tarp skirtingų valstybių, koreliuoja neigiamai, t. y. juo daugiau gerovės skirsto valstybė, juo lėčiau turtėja namų ūkiai, negana to, didėja namų ūkių turtiniai skirtumai. Kodėl? Nes viešosios gėrybės nepapildo privačių, o jas pakeičia. Patikėję gerovės valstybe ir patirdami jos pas­tovų rūpestį, mažiau uždirbantys žmonės patys mažiau rūpinasi savo ir savo vaikų ateitimi, mažiau taupo. Todėl jų atsilikimas nuo turtingesnių tik didėja. Lietuvoje, kur šios kategorijos žmonių yra daug, tokios tyrėjų įžvalgos reikštų, kad jei politikai su ta gerovės valstybe užsiims rimtai, neturtingieji turtės lėčiau nei galėtų.

GeroDabar ypač madinga skiepytis ir visus kviesti tai daryti, taip demonstruojant savo pilietiškumą. Kadangi politikai gerovės vėliavomis dabar mojuos ilgai ir nuobodžiai, būtų nuostabu pasiskiepyti nuo gerovės valstybės iliuzijos viruso, kuris plinta minties greičiu ir kurio padariniai veikia gerokai ilgiau nei tymų ar gripo. Ligos eiga gerai žinoma iš kitų šalių: džiugesys, viltis, atsakomybės už savo gyvenimą atidavimas, motyvacijos praradimas ir skurdas. Deja, ne tik materialinis.

Page 3 of 43

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén