Viena iš sveikų produktų parduotuvių tinklo „Livinn” įkūrėjų, knygos „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“ autorė Guoda Azguridienė nevadina savęs mitybos specialiste, nekonsultuoja žmonių, tačiau aistringai domisi sveika mityba, todėl, nieko keisto – kai kam tapo įkvepiančiu pavyzdžiu. Todėl šįkart ir domėjomės pačios tyrinėtojos mitybos principais ir kasdieniu valgiaraščiu.
Category: Gyvenimo žaidimai Page 8 of 11
Kartumas tikrai nėra visų mėgstamas skonis. Bet jis naudingas. Ir paslaptingas.
Apie naudingumą. Kartus skonis dažnai žymi, kad tame maiste yra antioksidantų, kurie geri viskam: ir sveikatai, ir grožiui. Labiausiai antioksidantais pasigirti galintys prieskoniai, žolelės, uogos, lapinės daržovės turės bent šiek tiek kartumo. Taip pat kakava. Žinoma, visi šie kartumai nėra vienodi: rozmarino kartumo nesumaišysi su pelyno, o pipiro su kiaulpienės ar gilės. Vieni gali būti visai nepriimtini, kiti – kuo maloniausi.
Gyvenimas per trumpas gerti eilinę arbatą – sako simpatinga senutė iš Keiko japoniškos ekologiškos arbatos plakato. Kol žiūri į plakatą, abejonių nekyla, kad ji teisi. Bet kai tik nusisuki, kyla masė klausimų: O kodėl ją gerti apskritai, tą žalią arbatą? Kodėl gerti japonišką? Kodėl ekologišką, kodėl Keiko? Gal apskritai geriau negerti nieko, tik vandenį, nes arbata kažkaip įdomiai veikia. Gal negerai?
Pagrindinis klausimas, kuris kyla protingam žmogui išgirdusiam kokį nors raginimą gerti valgyti ar kitaip vartoti, yra – kodėl turėčiau, antras – kodėl turėčiau tais argumentais tikėti.
Kai kas sako, kad sveikas maistas su ekologija neturi nieko bendra. Ekologija esą yra apie drugelių saugojimą, o apie sveiką maistą supranta tik mitybos specialistai. Ir šiaip, sveikas maistas su gamta tiesiogiai nesusijęs. Jį susieja tik protingas (išmanus?) tarpininkas. Sveiką maistą, kaip ir gydymo priemones, gamina pats žmogus, pasitelkdamas mokslą ir technologas. Esą pesticidai, hormonai, antibiotikai dabar yra tokie tobuli, kad, jei neviršija nustatytų dozių, tai žmogui nekenkia.
Kad taip galvoja sveikatos ministerijų pareigūnai, kaip ir neturėtų stebinti. Juk jei manoma, kad labiausiai sintetinės prekės – vaistų – nauda visada atperkanti jų kenkimą, tai kodėl nemanyti, kad žemesnė maisto produktų kaina kompensuojanti dėl jam pagaminti sunaudotų chemikalų nešamą žalą? (32)
Reikia pripažinti, kad pačios ministerijos ir kitos atsakingos institucijos tokios atviros pozicijos nereiškia, tačiau ji egzistuoja ir tą nesunku matyti vertinant, kaip valstybės reguliavimas veikia natūralaus ir ekologiško, ir kaip perdirbto maisto gamintojus. Lietuva čia nėra išskirtinė – ES mastu priimtos ir galiojančios teisės normos, reglamentuojančios maisto gamybą ir ženklinimą, skatina kuo labiau perdirbto maisto gamybą (33). Sunku pasakyti, kiek tam įtakos turi stiprių verslo subjektų lobizmas, o kiek sprendimai atitinka sprendimų priėmėjų nuostatas. Manyčiau, kad esama abiejų veiksnių.
Vasaros laikas – tai ne tik ilgai laukta šiluma (nebūčiau tikra, kad jos šiemet sulaukėm), bet ir daugiau progų paskaityti lengvesnės literatūros ir pamąstyti apie įvairius dalykus plačiau. Kad ir apie tuos pačius, kur darbe susiduri, bet iš platesnės perspektyvos. Arba patyrinėti atidžiau naujas sritis.
Man pastarieji mėnesiai susisiejo su kulinarija. Ne kulinarija, kaip kasdiene veikla, kuria užsiimu virtuvėje, bet pačiu reiškiniu. Visų pirma buvau kulinarinėje kelionėje Neapolo apylinkėse (apie kurią rašiau savo tinklaraštyje. Gurmanai ir ekologistai. Italija). Po to netikėtai sudalyvavau Virtuvės mitų griovėjų metų kulinarinių apdovanojimų šou ir buvau nustebinta renginio masto. Įdomi tema pasvarstymui – kokios yra jungiamosios grandys aukštosios kulinarijos ir mados? Juslės? Didelis atstumas, matuojant nuo kasdienybės?