Pirmoji logiškai besiprašanti alternatyva dabartinei maisto pasiūlos situacijai yra jo tiesiog nepirkti. Tačiau jos paprastumas apgaulingas. Pamatę žmogaus veiklos bjaurius padarinius gamtai, daugybė žmonių – pavieniui, šeimomis ir grupėmis – jau bandė pasitraukti iš visuomenės, taip norėdami išreikšti savo nepritarimą tokiai gyvensenai. Arba norėdami įrodyti, kad galima apsieiti be viso to, kas šiandien sudaro įprastą mūsų gyvenimo socialinę infrastruktūrą: valstybės, institucijų, įmonių, pinigų, bankų, prekybos. Ekonominiais terminais kalbant, jie bandė grįžti į natūrinį ūkį: pasigaminti patys viską, ko jiems reikia. Tačiau įgyvendinti to norėtais užmojais nepavyko, nors neteigiu, kad nė negali pavykti. Manau, kad žmogui, kuris neturi vaikų ir kurio poreikiai – minimalūs, taip gyventi yra įmanoma, tačiau bet kuriuo atveju tai išimtis. O apie sėkmingas išimtis mums sunku sužinoti, nes žmonės, kuriems pasisekė atsiskirti, nenoriai dalijasi savo patirtimis.
Category: Gyvenimo žaidimai Page 10 of 11
Buvau kulinarinėje kelionėje – kelti kvalifikacijos. Galvojau, reikia savo kailiu patikrinti kiek tiesiog geras ir tradicinis maistas skiriasi nuo ekologiško. Savo skoniu, kokybe ir pačia filosofija.
Mat mano vidinė mintis visada buvo ta, kad tai, ką šiandien vadiname ekologišku maistu yra tiesiog tradiciškai auginamas ir gaminamas maistas. Tradiciškai ne tik ta prasme, kad naudojamos tradicinės žaliavos, o ne jų pakaitalai, ir perdirbamas jis tradicinėmis technologijomis, o ne kelis kartus pagreitintomis ir supaprastintomis. Tradicinis ir ta prasme, kad gamina jį savo amatui neabejingi žmonės, kurie tame randa ne tik pajamų šaltinį, bet ir bendravimo su pasauliu formą ir asmeninę saviraišką.
Valgyti pavasario žalumynus ne tik madinga, bet ir sveika, skanu. Ir labai svarbu, kad paprasta. Ne vienas pasižavi – tokios gražios dilgėlės, bet ką su jomis daryti? Atrodo tarsi joms reikėtų kažkokių specialių receptų. Bet nereikia. 
Apie ką kalba moteriškų įklotų ir kitų higienos priemonių reklamos? Apie patogumą ir nepratekėjimą. Baltos prigludusios kelnės, šokiai ant stalų ir – jokių problemų. Dar būna su iš dangaus krintančiom gėlytėm, kas turėtų simbolizuoti artumą gamtai. Netgi nuolaidos nereklamuojamos, kas apskritai išsiskiria iš reklamų konteksto. Turint omenyje, kad prekes šias pardavinėja įmonės, turinčius profesionalius reklamos specialistus, belieka daryti išvadą, kad moterys higieninius įklotus ir tamponus labiausiai vertina pagal tai, ar kas nors pro juos prateka ir ar jų nesimato per aptemptus rūbus.
Keista mintis, nes išeitų, kad pro kažkokių (nereklamuojamų) firmų gaminius ir prateka, ir matosi. Suprantu, jei tai būtų prieš penkiolika metų, kuomet tikrai reikėdavo pagalvoti ką rengtis „tomis dienomis“, kad nebūtų matyti. Bet šiandien… Ar reklamos kūrėjai to nežino? Žinoma, žino, kad visos šiandien rinkoje esančios higienos priemonės yra patogios ir apsaugančios. Ir netgi kainuoja panašiai. Tai kas visgi reklamuojama?
Gražaus, pigaus ir patogaus. Maistas turi būti pigus, nes žmonės nori leisti pinigus ir kitiems dalykams, kurių yra vis daugiau ir daugiau. Netgi visuomenės gerovė vertinama pagal tai, kiek pinigų išleidžiama maistui – kuo didesnė šeimos biudžeto dalis skiriama šiam tikslui, tuo skurdesne laikoma ta šeima ir visuomenė. Lietuvoje, be to, nuolat brangsta būsto išlaikymas ir kuras, nuo kurių miesto žmogus yra labiausiai priklausomas. Taigi esama didelio noro pirkti maistą pigiai. Šis noras jau yra tapęs įpročiu – pats brangesnio maisto egzistavimas neretą valgytoją stebina ir piktina.
Kaip jau minėjau, visuomeninė nuomonė formuojama tokia, kad visi turėtų galėti nusipirkti valgyti visko, kas toje visuomenėje laikoma norma. Atkreipkite dėmesį – ne to, ko individui reikia, bet kas yra norma. Jei valgyti paukštieną ir ananasus kasdien yra norma, laikoma, kad taip daryti yra tos visuomenės narių teisėti lūkesčiai, o to nedarantieji lieka socialinėje atskirtyje (8).
Maistas turi būti patogus laikyti ir naudoti. Šiandien niekas nepilsto grietinės į atsineštą tarą ir net duona dažniausiai parduodama suraikyta. Dėl skubos ir miestietiško gyvenimo negalime maisto nuolat gauti šviežio. Be to, turime sugebėti pirkinį greitai paversti valgomu daiktu, pavyzdžiui, tik užpylę karšto vandens ar įkišę į mikrobangų krosnelę, neaišku, ar maistui ruošti apskritai tinkamą