Category: Politika ir ekonomika Page 4 of 9

Kodėl ėjau su vilko kauke

On 2019-11-11

Spalio 25 d Vilniuje vyko taiki eisena prieš miškų kirtimą “Girios ateina į Vilnių”, kuria siekta atkreipti dėmesį į kertamų miškų mastą. Akcija labai kultūringa ir estetiška, gal dėl to, kad menininkų organizuota. Žmonės ėjo su žvėrių kaukėmis ir sakė, kad jiems skauda dėl gamtos.

Apie miškus viešumoje kalbama daug, bet konstruktyviai – ypač mažai. Žmonės mato, kaip miškai bei medžiai kertami – vis daugėja tų, kuriems iškerta „jų medžius“, ypač miestuose. Medžių atsodinimas menkai guodžia, nes jie auga ilgai, o miestuose sodinami kitokie medžiai, specialūs „miestiniai“. Čia nenoriu gilintis į „miestinių“ medžių ir „atsodinamų“ miškų biologinę kokybę, tačiau aišku, kad jie skiriasi, ir priklausomai nuo to kas vertina – gamtininkas, medžių mylėtojas, miesto administracija, miškų ūkininkas, teisininkas ir pan. – bus išryškinti vieni ar kiti privalumai.

Man asmeniškai „miestiniai medžiai“ yra normalių medžių aidas – kaip braškių skonio sūrelis be braškių. (Ir nereikia gąsdinti, kaip to medžio šaka praeiviui ant galvos nukris. Mieste daug kas gali nukristi, o kad nukris balkono gabalas tikimybė daug didesnė). Atsodinti miškai taip, po kokių 15-20 metų ima panašėti vėl į miškus (nors ir kitokius), bet kas būna pradžioj? – plynė. Ir kur dedasi to miško gyventojai? Esą, ne mūsų reikalas, mes turim rimtesnių reikalų.

Taip, turim. Žmonės miške ūkininkauja. Mišką kerta ir parduoda jį kaip žaliavą. Iš to uždirba pinigus. Kaip iš bet kokio kito turto, sakysite. Apribojimas kirsti yra apribojimas naudotis savo turtu, kas prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, mat nuosavybės teisė Lietuvoje neliečiama. Va čia ir prasideda didžioji demagogija.

Pirma, Lietuvoje valstybiniai miškai sudaro didesnę dalį nei privatūs. Jie kertami darbo tvarka – suėjo medžiui amžius, ir kertam. Privatus savininkas gi gali kirsti, o gali nekirsti (pvz., laikyti sau apsauginę zoną, steigti rekreacinį verslą, laikyti kaip investiciją ar pan.). Beje, rekreacija miške – labai perspektyvi verslo šaka.
Antra, Lietuvoje nėra valstybinių bankų ir prekybos centrų, netgi valstybinių žemės ūkio bendrovių nėra. O miškų yra. Netgi tarp ūkinės kategorijos miškų vyrauja valstybinė nuosavybė. (Rezervatai, kur negalimi jokie kirtimai, nesiekia 2% visų miškų, specialios paskirties miškai, kur negalimi plyni kirtimai, nesiekia 13%, o brandžių miškų, kaip sako žinovai, belike 7%).
Valstybė rimtai užsiima miško ūkininkavimu – miško kirtimu, medienos pardavimu, o taip pat ir leidimų kirsti skirstymu – sau ir privatiems savininkams. Ir medienos pardavimo aukcionus reguliuoja. Pats kamuolį spardau, pats teisėjauju.

Trečia, ilgametis šeimininkavimas valstybiniuose miškuose yra sukūręs nomenklatūrines interesų grupes. Ne veltui taip sunku padaryti bet kokias pertvarkas miškų urėdijos, net suprasti kokių jų reikia sunku, nes neaišku, koks jų tikslas – gerai medžius kirsti ar gerai saugoti. Nenuostabu, kad ir miškų politiką iki pat aukščiausio lygmens formuoja šios nomenklatūros atstovai – vieni susiję su miškų pramone, kiti tiesiog medžiotojų būrelio nariai, kurių rimčiausias valstybinis interesas yra gauti patogiau pamedžioti.

O kad žmonės nesipiktintų dėl kertamų miškų, kaip visada, suverskime viską ant verslo. Juk esą verslas išpjauna visus medžius, ir dar į užsienį išveža, mat „pas mus privati nuosavybė neliečiama“.

Kaip yra su ta privačia nuosavybe, kai ji susikerta su visuomenės poreikiais? Konstitucijoje numatyta taip (cituoju visą straipsnį): „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Manote labai sunku ta „visuomenės poreikių“ išlyga pasinaudoti? Nesunku, jei prieini prie sprendimų priėmėjų. Seimas toli gražu nėra privačios nuosavybės gynimo bastionas.

Kai norima paimti privačią žemę keliui, žvyro karjerui ar panašiam objektui, ramių ramiausiai argumentuojama visuomenės poreikiu. Privačios nuosavybės nepajudinamumas kažkur prapuola.
Kai sklypo savininkui neleidžiama savo sklype be leidimo nusikirsti ne vietoje išaugusio ar net paties savininko pasodinto storesnio medžio (net šakos jo nupjauti), tai privačios nuosavybės principas neveikia. Nes valstybės rūpestis atskiram medžiui privačiame sklype yra gerokai didesnė nei miestiečių rūpestis miesto medžiais ar visų žmonių rūpestis miškais.
Privačios nuosavybės argumentas taip pat galioja tik sąlyginai, kai leidimų kirsti išdavimo sistema tokia paini ir neatspari korupcijai. Jokiam normaliam miško verslininkui (beje, ir doram urėdui) neparanku, kad bendros taisyklės skiriasi nuo atskirųjų praktikų. Kaip antai, šiaip tai negalima nieko kirsti šalia upių, kad ir menkaverčių medžių. Bet lygesniems už kitus galima nusikirsti visą šlaitą – kad ir saugomoje teritorijoje, leidimas imamas ir išduodamas.

Taigi privati nuosavybė Lietuvoje nėra miškų kirtimo priežastis, o tik pretekstas netvarkai sistemoje pridengti.

Dėl saugomų teritorijų atskira kalba. Kai kur jų saugojimu prisidengiant vietos gyventojams, ir ypač verslui, negalima nė krustelti (vėlgi – kur dingsta privačios nuosavybės neliečiamumas?), kai kur – galima iškirsti visus medžius, nes jie (kažkodėl) priklauso tik ūkinių miškų kategorijai. Nesutaria institucijos ir net sutarti nebando. Nenori gilintis, atlikti miškų inventorizacijos, pateikti visuomenei tikslius skaičius: kiek ko turima ir kiek ko iškertama, ir kas taip pat svarbu – kokiu tempu. Nenori peržiūrėti miškų kategorijų, nepaisant to, kad yra daugybė priežasčių tai padaryti (pvz., tokia smulkmena, kaip klimato kaita ar ES programos bioįvairovei išsaugoti). Nenori jokių klausimų spręsti iš esmės – o juk kažkada reikia.

Nors nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau atrodo seniai, pilna tebėra sričių, kur ratai tebevažiuoja sovietine inercija. Nes tiems, kurie turi svertus, nerūpi. Skaidrumo, proporcingumo ir ilgalaikių valstybės interesų linkme iš Aplinkos ministerijos nėra lyderystės. Ar pamenat kokią partiją, kuri turėjo ambiciją bent kiek įnešti skaidrumo ir ilgalaikio horizonto į miškų sektorių, ieškoti balanso tarp gamtosaugos ir ekonominės veiklos siekių? Jei ketinimų ir buvo, tai jie tikrai neišsipildė. Liko didžiulės teritorijos įvairių pakraipų dvikojams bebrams veistis. Todėl jie ir valdo. O žmonėms belieka vaikščioti su žvėrių kaukėm ir skanduoti „mes nenupušę. Ne iš medžio iškritę. Nes mums rūpi, nes mums skauda“.

Gal tas rūpestis neišnyks ir iš šį rudenį Vilniuje demonstravusių „zuikių“ ir „stirnų“ užaugs toks aplinkos ministras, kuris, kaip politikui dera, ieškos sprendimų, neignoruodamas vienos pusės, ypač tos, kuri pati apsiginti negali.

Tos minkštosios priemonės, kurios tokios dygios

By Guoda

On 2019-10-14

In Politika ir ekonomika

Straipsnis publikuotas žurnale “Naujasis Židinys” – Aidai, 2019 Nr. 6

Kai kalbama apie inovacijas, dažniausiai įsivaizduojame sukumpusius programuotojus, kostiumuotus telekomunikacininkus, megztiniuotus lazeristus ar biotechnologus baltais chalatais. O inovacijos yra tai, ką jie daro – su savo kompiuteriais, lazeriais, telefonais ir mėgintuvėliais. Dar galime mąstyti apie naujus įrenginius, chemikalus, veiksmingesnius vaistus ir išmanesnius robotus. Bet kuriuo atveju – inovacijas siejame su daiktais bei prietaisais ir jų veikimo būdais.

Tačiau geresniam gyvenimui nemažiau svarbios yra inovacijos, susijusios su žmonėmis ir jų veikimo būdais visuomenėje. Jos dažnai vadinamos minkštosiomis priemonėmis. Pati „kiečiausia“ minkštoji inovacija būtų, jei valdininkai taptų tarnautojais, politikai užsiimtų ilgalaikiais valstybės interesais, o piliečiai sugebėtų tokius politikus išrinkti. Bet čia iš utopijų srities. Taip atsitikus mažai beturėtumėm kuo rūpintis, tik alų midų gerti ir per barzdą varvinti.

Todėl noriu aptarti žmonių veikimo būdus keliuose segmentuose, konkrečiai švietimo ir sveikatos apsaugos. Visi sutinkam, kad šioms sritims verkiant reikia reformų, kitaip tariant, stambių inovacijų arba paradigmos pakeitimų. Kaip matyti iš veiksmų, reformos suvokiamos kaip sunkiosios priemonės: įstaigų tinklo pertvarka, finansavimo modeliai ir apimtys. Ypač apimtys, nes jos tiesiausiai paveikia sistemos veikėjus. Dar kartais paminimi turinio reikalai – ko ir kaip mokyti ar kokiais metodais gydyti. Čia daug kas mėgsta neįpareigojančiai pasvarstyti, ką daro suomiai ar kinai švietime, Vokietija ar Singapūras sveikatos apsaugoje, bet priimti sprendimus dėl esminių turinio pokyčių išdrįstų tik vienas kitas. Nes nežinia, kaip daryti, o ir esama sistemos sąranga to nepalaiko.

Būtent apie tą sąrangą ir noriu pakalbėti. Pradėkime nuo medicinos, nes ji labiausiai mitais apaugusi: nuo ligoninės maisto, saldainių seselėms iki chirurgų anekdotų. Kaip įprastai suprantame mediciną? Makro lygyje: ji gali viską, o ko negali, greit galės, svarbu jai skirti pakankamai pinigų. Mikro lygyje: jei susirgsiu, mane pagydys, svarbu patekti pas gerą daktarą. Bet tas pats medicinos mokslas šiandien sako, kad tai netiesa. Pirma – medicina negali visko, nors tikrai tobulėja, ir niekada nebus skiriama tiek pinigų, kad pakaktų. Antra, žmogus ne gydomas, o gydosi. Taigi ne mažiau svarbus yra paciento darbas sveikstant, jo įsigilinimas į gydymo metodą, rizikų įsisąmoninimas, alternatyvų (kai esama) pasirinkimas, pozityvus nusiteikimas, rekomendacijų dėl gyvensenos laikymasis ir t. t. Ir tie popieriai, kuriuos pakiša pasirašyti, neturėtų būti formalumas, o realus paciento įtraukimas. Utopija? Ne visai. Jei palyginsime paciento ir gydytojo santykį prieš dešimt metų ir dabar, matysim didžiulį žingsnį bendradarbiavimo kryptimi. Paciento virtimo iš objekto į subjektą, daktaro – iš dievo į žmogų. Reiškia – ne utopija.

O kaip įprastai suprasdavome mokyklą? Makro lygyje: mokykla išmoko visko, ko valstybė mano reikiant jos piliečiui. Gerai mokyklą baigęs jaunuolis gauna bilietą į sėkmingą gyvenimą toje visuomenėje. Visi, kurie netelpa į mokyklos pasiūlytą schemą, yra išbrokuojami, bilietų negauna ir kapstosi patys. Todėl tėvų tikslas yra priversti vaikus mokytis kuo geriau ir daugiau. Bet pedagogikos mokslas šiandien sako, kad, pirma, mokykla negali išmokyti visko, ko žmogui prireiks ją baigus, nes poreikiai labai greitai kinta. Antra, žmogus ne mokomas, o mokosi. Mokinio nusiteikimas mokytis nemažiau svarbus nei mokytojo gebėjimas mokyti. Paskiriems mokiniams reikalingi skirtingi metodai: žinių perdavimo būdas, tempas, motyvacijos priemonės. Utopija? Ne visai. Yra mokyklų, kurios būtent tai akcentuoja, todėl atsiranda šioks toks pasirinkimas mokyklų pagal požiūrį į mokymosi procesą. Ir tada, jei gali, tėvai renkasi – tradicinę ar inovatyvią mokyklą. Sakau „jei gali“, nes tai daugiau privačios mokyklos, kurios kainuoja. Kodėl jos brangios? Nes jų mažai. O mažai yra labiausiai dėl to, kad privačios mokyklos (kaip ir gydymo įstaigos) tebesuprantamos kaip išsišokėliai, pelno ieškotojai ar kiti nedorėliai. O iš tiesų jie yra inovatoriai – tie, iš kurių normaliai rinkoje išsivysto naujos, efektyvesnės veiklos formos, tokios pat svarbios, kaip iš lazerių ir biotechnologijų.

Aptarėme santykius tarp kraštinių grandinės veikėjų: gydytojo ir paciento, mokytojo ir mokinio. Tarsi nuo jų viskas priklauso – jei mokytojas moko bendradarbiaudamas, o vaikas nėra „ant visko užkalęs“, tai ir sukuriama nauja kokybė. Nesukuriama. Mokytojas su mokiniu, kaip ir gydytojas su pacientu, nekabo ore. Jie veikia struktūroje, kurią sudaro institucijos su skirtingais vidiniais bei išoriniais santykiais. Tos institucijos smarkiai lemia gydytojo ir mokytojo elgesį. Todėl svarbu, kiek mokykla ar gydymo įstaiga turi savarankiškumo nuo ministerijos, kiek gali nukrypti nuo bendrų nurodymų (programų) ir kaip yra finansuojama. Jei finansavimas tik iš biudžeto ir fiksuotas, gali būti labai sunku sukurti inovaciją, nes tam reikalingas kūrybinis veiksmas. Šis retai vyksta ilgesnį laiką, jei nėra atitinkamai skatinamas finansais. Inovacijai reikia didelio užtaiso – tikėjimo savo idėja, noro ją įgyvendinti, gebėjimo suburti ir motyvuoti komandą, nuolatinės pastangos išlaikyti tą tikėjimą. Nes juk esamas požiūris vyrauja – ir tarp kolegų, ir tarp klientų, ir jis slegia. Paprastai tą naštą (fakelą) neša vadovas. Jam reikia laisvės, kad galėtų naują viziją realizuoti. Jei ta laisvė nuolat varžoma išoriškai, proveržis neįvyksta. Arba baigiasi jėgos, arba tikėjimas, arba viskas. Kaip bet kurios kitos inovacijos atveju – mes juk nesužinome apie tuos prietaisus, vaistus ar alternatyvius energijos šaltinius, kurių kūrimas nutrūko dėl šių priežasčių.

Sakysite, va, ir vėl atsirėmėm į finansus. Šiame materialiame pasaulyje į juos visada atsiremsime. Tačiau tokiose srityse kaip švietimas ir sveikatos apsauga, neatlikus minkštųjų žmogiškųjų pokyčių, papildomi pinigai norimo efekto neduos. Sistemų sąrangos pertvarkas galima ir reikėtų daryti dabar. Juolab kad tam reikia mažiausiai resursų – iš tiesų pakanka taip mąstančių vadovų.

Pokyčių esmę apibrėžčiau žodžiu „bendradarbiavimas“. Mokykla nėra vieta, kuri dalija mokslą it sriubą iš katilo – esą užtenka mokytojams padidinti atlyginimą ir sriubos įpils daugiau. Gal ir įpils, bet ar mokiniai ją suvirškins? Medicinos įstaigos mielai įsigys naujų gudrių aparatų, bet ar jie padės žmonėms pagyti? Šis „ar“ priklauso nuo visos ilgos grandinės: vadovų, aukštos kvalifikacijos specialistų, žemos kvalifikacijos specialistų, komunikacijos, personalo valdymo ir kitų žmonių bei jų tarpusavio santykių.

Diskusijose visuomenė dažnai atsidalina frontais: pacientai prieš gydytojus, gydytojai prieš pacientus, gydytojai prieš įstaigos administraciją, pacientai už gydytojus prieš valdžią, kuri neskiria lėšų arba dusina biurokratiniais reikalavimais ir t. t. Analogiškai švietimo srityje: mokytojai prieš mokinius (nesimoko), mokiniai prieš mokytojus (pasenę), mokytojai prieš vadovus (neteisingai skirsto), mokytojai prieš tėvus (neauklėja), mokytojai ir mokinių tėvai prieš valdžią. Galima į tai žiūrėti kaip į demokratijos ir pliuralizmo apraiškas. Kai kurie antagonistiniai santykiai tokie ir yra: finansavimo veikiausiai visada nepakaks, o dalis mokinių nesimokys, kaip ir dalis pacientų ignoruos gydytojų nurodymus. Tačiau bent du santykiai turėtų ir galėtų iš esmės pasikeisti. Pirmas – institucijos santykis su savo darbuotojais ir valdžios santykis su institucijomis. Šiandien jie tebėra hierarchiniai komandiniai. Ministras ir klerkai yra viršininkai, jie ne tik nuleidžia bendras gaires, bet ir reguliuoja bei kontroliuoja. Jie „žino geriau“, ko ir kaip mokyti, kaip organizuoti egzaminus, atrankas, kuo maitinti vaikus ir ligonius, kokiais konkrečiais vaistais gydyti, kaip skirstyti atlyginimus gydytojams ir mokytojams ir pan. Bet nei gydytojas, nei mokytojas negali atlikti savo darbo, kai yra taip reguliuojamas ir kontroliuojamas. Jiems reikia laisvės, kad galėtų vykti tas daugiaplanis kūrybinis mokymo ir gydymo procesas. Ypač kai vaikai neklusnūs, įvairūs ir neblizga gabumais gramatikai bei matematikai, o ligoniai alergiški, nervingi ar depresuoti. Sveikatos ir švietimo viršininkai turėtų tarnauti mokytojams ir gydytojams, tada galėtume tikėtis, kad mokytojai ir gydytojai tarnaus mokiniams bei pacientams, – nuoširdžiai ir įsigilinę norės jiems padėti. Kol mokytojus ir gydytojus varinės kaip robotus, tol jie varinės pacientus ir mokinius kaip kliuvinius. Ir jokie čia prezidentiniai dekretai, ministeriniai užkalbėjimai ar socialinės reklamos nepadės.

Tas pats galioja santykiams tarp institucijos vadovų ir darbuotojų. Tiek mokinių, jų tėvų, tiek pacientų būna visokių – ir užsispyrusių, ir kvailų, ir isteriškų, ir piktybiškų. Mokytojui ir gydytojui su jais susidurti tenka tiesiogiai. Nebūtinai pavyksta išvengti konfliktų. Lygiai taip pat nebūtinai pavyks visada pritaikyti teisingą metodą ir nepakenkti ligoniui ar mokiniui. Nuo žmogiškų klaidų niekas neapdraustas. Bet jei įstaigos vadovas negins ir nepadės, nepaims dalies atsakomybės naštos iš savo darbuotojų, jie lygiai taip pat negalės nuimti naštos nuo mokinių ar pacientų. O juk būtent nerimo našta mus labiausiai sargdina. Ar kas norės eiti pas mokytoją, kuris sako, kad tu negabus ir nesupranti ir jis nežinąs, kaip tu išlaikysi tuos abitūros egzaminus? Niekas. Bet kaip mokytojui to nesakyti, jei jis žino, kokie egzaminai klastingi, kiek medžiagos reikia išmokti ir koks vaikas lėtas? Ar kas norės eiti pas gydytoją, kuris vos metęs žvilgsnį apgaili prastą paciento būklę ir išreiškia nuogąstavimą dėl bent kelių galimų komplikacijų? Nenori. Bet kaip jam to nedaryti, jei jo protas pajungtas visų pirma minimizuoti savo rizikas ir rūpesčius sveikatos sistemoje, o ne pacientui padėti sveikti? Visi norim, kad gydytojai ir mokytojai savo darbe jaustųsi gerai, taip gerai, kad mumis domėtųsi. Bet tada turėtumėm pakeisti tuos santykius institucijose, kurie užkerta kelią tokiems norams užaugti.

Apie genijus ir pasaulio ritimąsi bedugnėn

By Guoda

On 2019-09-25

In Gyvenimo žaidimai, Politika ir ekonomika

Vis bandau ir bandau, bet negaliu atsistebėti, kai protingi žmonės kalba niekus. Vieni iš to niekų kalbėjimo knygas parašo, kiti judėjimus įkuria. Dar kiti apsiriboja gera karjera ir aukštu statusu. Įdomu tai, kad niekų kalbėjimas statusui netrukdo, o ir statusas netrukdo niekų kalbėti.

Pareiškimas ar bent potekstė, kad esu genijus, byloju tiesą, bet niekas manęs nesupranta, vis nuskamba viešojoje erdvėje iš gana pripažintų autoritetų. Čia turiu omenyje visų pirma ne menininkus, o žmones manančius, jog žino kaip pataisyti ir gal net išgelbėti pasaulį, kuris ritasi prarajon. Jie žino, ką daryti visiems: jiems byloti nuo kalno (ar bent jau tribūnos), o visiems kitiems tik klausyti ir vykdyti. Nes juk nesupranta.

Tik šie genialieji skaitė teisingus filosofijos, ekonomikos, politikos, istorijos ir kt. vadovėlius, tik jie seka „naujausius tyrimus“, tik jie turi tinkamą išsilavinimą. Visi kiti turintys nuomonę, nežinia iš kur išdygo ir net jei skaitė teisingas knygas, iš principo nepajėgūs jų suvokti.

Leiskime prielaidą, kad jie teisūs, ir tarp mūsų yra nedidelė grupelė žmonių (maždaug po vieną kiekvienai žinojimo sričiai), kurie supranta nepalyginamai daugiau už kitus ir todėl kiti turėtų tiesiog jiems paklusti. Tačiau kiekvienas mąstymą praktikuojantis supranta, kad jis negali tiesiogiai matyti jokio kito žmogaus gebėjimo gerai ar blogai kažką suprasti, nes kiekvienas žmogus yra integralus. Integraliai vienas ir toks unikalus. Galime spręsti tik pagal tų žmonių veiksmus ar žodžius, bet visuomet tai yra tik prielaidos, spėjimai. Juo labiau negalime įvertinti tikrųjų intencijų ar motyvų. Nes ne visi žmonės šneka tose erdvėse, kur mes klausomės, ne visi šneka mums suprantamai, ne visi mąsto remdamiesi ta pačia logika ir teorine prieiga. Taigi niekaip negalima atmesti prielaidos, jog daug daugiau žmonių dalykus supranta, turi idėjų ir netgi jas realizuoja, nei mes esame pastebėję. Nei vienas, netgi pats protingiausias, vertintojas jų visų nemato ne tik dėl informacinių burbulų ir savo gebėjimo išgirsti ribotumų – to negalime padaryti dėl fundamentalių žmogiškosios prigimties bruožų.

Žinoma, visuomenės išsisluoksniavimas ir informacinio lauko prasiplėtimas labai stipriai prisideda prie neadekvataus vertinimo. Viena vertus tuo, kad sudaro iliuziją, jog viską sekame ir žinome, kai iš tikrųjų sekame ir žinome ypač selektyviai. Kita vertus informacijos gausa ir jos kitimo greitis viešojoje diskusijoje palaiko tik tą greitį toleruojančius diskutantus. Trečia, informacijos supaprastėjimas ir tekstų virtimas sunumeruotais punktais verčia visus kalbėti apie sudėtingus reiškinius taip supaprastintai, kad iš šono pažiūrėjus tikrai gali atrodyti, kad dėstantysis nesupranta. Tačiau tokios yra žaidimo taisyklės, ir balne (eteryje) išsilaiko tik tie, kurie šį žanrą įvaldo.

Yra ir daugiau trikdžių – noras išsiskirti, aukšti emocinio užtaiso ir negatyvo reitingai (skaitlingi klikai) iškelia radikalaus, kontrastingo turinio ir išsiskiriančios retorikos žinutes. Toleruojama šaukti ant oponento, kaltinti jį nebūtais dalykais, įžeidinėti asmeniškai, siuntinėti, kad ir ministrą, darbų atlikti ar vadovėlių pasiskaityti. Tai kažkodėl suprantama kaip „kietumas“ arba nuoširdumo išraiška. Nors iš šono žiūrint atrodo neprotingai.

Tačiau nemanykim, kad tik aplinka kalta. Kai kurie asmenys nuoširdžiai mano, kad yra genijai ir be savo atvaizdo ekrane ar kokio artimo sekėjo, neturi su kuo protingai pasikalbėti. Juos galima tik užjausti dėl vienišumo ir pagalvoti, kas galėtų nuo tokios liūdnos būklės apsaugoti. Žinoma, retas jų taip tiesiai ir pasako, kad neturi lygių savo protui. Kiti gi vis porina apie kažkada buvusį aukso amžių ir dabar į bedugnę besiritantį pasaulį. Ir lyg tarp kitko priduria, kad jie esą viską seniai žinoję ir sakę, bet niekas neklausė ir neklauso. Todėl dabar patys kalti ir tegu srebia, kas privirta, o potekstėje žvilgso galimybė – pulti pranašui į kojas, pripažinti, kad klydai ir atiduoti jam įgaliojimus vesti visus į šviesų rytojų. Tai sudėliojus skaitosi komiškai, bet būtent šie teiginiai kituose kontekstuose visuomenei atrodo labai protingi, netgi moksliški.

Dėl aukso amžių istorikai jau prirašę kalnus, kad kiekviena epocha turėjo savo aukso ir savo mėšlo, įvairiomis proporcijomis ir, aišku, tebeturi. Nieko nuostabaus, nes visais laikais istoriją kūrė žmonės, kurie iš savo prigimties turi ir aukso, ir mėšlo. Įvairiomis proporcijomis. Žinoma, visada galima išsirinkti vieną gerumo aspektą ir tam tikrą laikmetį paskelbti auksiniu. Kaip antai Sąjūdžio metų vienybę. Bet ir ją geriau panagrinėjus paaiškėja, kad vienybė nebuvo tokia vieninga, kaip daugelis emociškai prisimenam. Dar lengviau tokias aukso atkarpas išrankioti ekonomistams, ypač vertinant tokius agreguotus dydžius, kaip BVP, atlyginimų, investicijų augimas ar kiti makro rodikliai. Rodiklių dinamika stipriai priklauso nuo bazės, taigi jei žiūrėsime nuo labai žemų reikšmių, gausim neįtikėtinus pakilimus. Pavyzdžiui, BVP augimą po karo, užimtumo augimą po krizės ir t.t. Su nostalgija žvelgdami į anksčiau buvusias gerosios dinamikos kreives lengvu vaizduotės judesiu grįžkime į tą laikmetį ir pagalvokime, apie ką tuo metu buvo svarstoma viešumoje. Neabejotinai apie didžiules bėdas ir problemas, nes juk ekonomika tam ir skirta – ji yra nuolatinė pastanga įveikti stoką, kuri absoliučia prasme yra neįveikiama. Tas pats galioja pasakoms apie buvusių senų laikų visuotinį dvasingumą, sovietinį irgi visuotinį draugiškumą ar kitas aukso amžių apraiškas. Neabejotina, kad įvairiais laikais visuomenės nuomonė akcentavo skirtingas dorybės – kažkada normalu buvo turėti garbės kodeksą, dabar normalu jo neturėti, kažkada buvo nemoralu vogti, sovietmečiu tai daryti buvo normalu ir pan. Tai charakterizuoja visuomenes, tačiau visiškai nereiškia, kad seniau visi žmonės buvo garbingi, sovietmečiu visi vogė, o šiandien visi yra moraliai lankstūs ir dėl to (ar dėl kažko kitko) pasaulis ritasi į bedugnę.

Dėl pasaulio ritimosi į bedugnę diskusija ypač nevaisinga. Viena vertus dėl to, kad mes tikrai negalime paneigti, jog jis ten ritasi, nes yra aibė priežasčių jam ten ristis. Bet jei yra bent viena priežastis jam ten nenusiristi, tai jos ir laikykimės. Kaip ir žmogaus gyvybė – yra tiek mažai šansų žmogaus gyvybei atsirasti ir tiek daug priežasčių jai nutrūkti, kad absoliučiai neįtikėtina turėtų būti, kad mūsų tiek daug – genijų ir nelabai – gyvena.

Visgi pasaulio pabaigos naratyvas gana populiarus ir būdingas įvairiems gyventojų sluoksniams. XX a. pradžios Lietuvos kaimo bobutėms aiškus pasaulio pabaigos ženklas buvo moteris su kelnėmis. Saulius Tomas Kondrotas savo apsakyme „1892 metų progreso idėja“ aprašo, kaip Kauno gyventojams pasaulio pabaiga atidardėjo arkliniu tramvajumi, po kurio ratais žuvo žmonių. Žūčių beprasmiškumas ir netikėtumas aprašyti taip įtaigiai, kad gali sutikti, jog tikrai, pasaulis ritasi į bedugnę, tempiamas šuoliais lekiančių arklių. Bet ką tada sakyti apie pirmą ir antrą pasaulinį karą, spalio revoliuciją, Mao režimą, Alkaidą ir daug daug kitų žmogiškosios beprotybės protrūkių? Tik kad pasaulis jau nusiritęs į bedugnę. (Beje, apie tai laikas nuo laiko kas nors autoritetingai paskelbia). Bet pasaulis rieda toliau ir ne mūsų nosiai žinoti, kas laukia už posūkio.

Ką galėtum pasakyti žmogui, kuris mano, jog supranta dalykus taip gerai, kad žino visus atsakymus, ir juos visada žinojo, jei jis kartais būtų nusiteikęs išgirsti? Pirmiausia jį reikėtų atjausti, nes tokioj proto būsenoj gyventi turėtų būti sunku. Jei kartais jam norėtųsi pagalbos, būtų galima pasiūlyti pasigilinti į kitą sritį, kurioje to žinojimo nėra tiek daug, nes juk protingas žmogus supranta realybės daugiamatiškumą. O taip pat pagalvoti apie tą paradoksą, kad tiek daug priežasčių yra žmogaus gyvybei nebūti, o ji vis dėl to yra. Ar ne ta pati priežastis įgalina ir mus, kurie ne viską suprantam, išlaviruoti gyvenimo užduotyse? Svarbiausia tomis pasaulio supuvimo idėjomis neužsikrėsti jaunystėje, nes jos yra tiesus kelias į pasaulio gelbėjimo ir žmogaus perkeitimo projektus, kurie prasideda dainomis ir vėliavomis, o baigiasi kraujo klanais. Garbiame gi amžiuje mintys, kad pasaulis tapo kitoks, ir aš jo nesuprantu, yra tiesiog dovana ir ženklas, kad metas mesti pasaulio reikalus ir užsiimti savimi. Ką gi daugiau daryti su pasauliu, kurio negali priimti, nes nepajėgi padaryti prielaidos, jog pats klysti (nesupranti)? Palikti jį savo eigai. Juk daug skaudžiau tai padaryti, kai manai, jog viskas vyksta pagal tavo planą ir tau beliko tik susirinkti apdovanojimus.

Apie motyvus

By Guoda

On 2019-06-24

In Maistas, Politika ir ekonomika

Apie motyvus kalbėti neįprasta. Įrodinėdami savas tiesas paprastai remiamės skaičiais, autoritetais, retkarčiais teorijomis. Žmogiškieji motyvai atrodo kažkaip nerimtai. Tačiau, skaičiai patys jokioje žmogaus veikloje nežybsi – juos kažkas suskaičiuoja, priklausomai nuo pasirinkto metodo, pačio skaičiuotojo ir jo požiūrio į reikalą (teorijos). Ypač galime apsiskaičiuoti, kai apibendriname didelius duomenų kiekius. Iš jų matome trendus, bet nebematome žmonių: nei kai jie emigruoja/lieka, dirba/nedirba, aktyvūs/neaktyvūs piliečiai, nei kai jie yra sveikai ar nesveikai gyvenantys individai. Kuo daugiau skaičiuojam, tuo labiau nematom, nes tyrimų atsiranda pačių įvairiausių ir kiekvienas laisvas kažkuriuo pasiremti, juolab, kad visose pusėse tyrimų galima parinkti vienodai „mokslinių“.

Kas leidžia suvokti patį vyksmą, yra žmonių motyvacija. Kaip antai, kodėl žmonės emigruoja, kodėl vengia mokesčių, kodėl valgo jų nuomone sveiką ar nesveiką maistą, ar apskritai šią temą ignoruoja. Motyvacija yra jėga, kuri verčia žmones priimti tą, o ne kitą sprendimą, palaiko juos siekiant tikslų. Ta jėga yra vidinė, ji nekainuoja valdžiai jokių pastangų, o mokesčių mokėtojams išlaidų.

Labai objektyvus ir pamatuotinas šešėlis. Bet objektas lieka už kadro

Trumpai į ekonominių klausimų grupę atsakyčiau, kad žmonės daro taip, o ne kitaip (nėra aktyvūs politikoje ir bendruomenėse, toleruoja šešėlį), nes nepasitiki. Ta prasme, jų motyvacija yra nepasitikėjimas. Valdžia, institucijomis, bendruomene, dažnai ir savimi. Nepasitiki, todėl ieško kitos aplinkos, kito būdo, kažkokio tikrumo ar saugumo (kaip antai didesni pinigai šiandien versus socialinės išmokos ateityje). Būtent nepasitikėjimas yra jausmas, argumentas, postūmis pasielgti taip, o ne kitaip. Suprantama, kad tai yra blogas motyvas kurti ir džiaugtis gyvenimu, todėl šiandien taip liūdnai kalbame apie ekonominę ir socialinę padėtį, nors rodikliai (skaičiai) rodo gryną pozityvą. Kol ta bloga motyvacija nebus išsklaidyta arba (o gal?) pati išsisklaidys, skaičių stumdymais mokesčių pokyčiais ir kitais politiniais svertais esmės nepakeis.

Ekonominių klausimų žmonės ignoruoti negali, nes nori valgyti. Tačiau jie gali ignoruoti klausimą, ar tai, ką jie valgo, yra jiems naudinga. Tą dauguma ir daro. Tai matydami sveikatos politikai bando visaip juos supurtyti ir perspėti, kad reikia ne tik žiūrėti, kur eini, bet ir galvoti, ką valgai. Tam jie pasitelkia ligų statistiką, autoritetus, teorijas. Kai kuriuos žmones tai užkabina ir jie pradeda sveiku maistu ar net sveika gyvensena domėtis. Bet koks šių žmonių motyvas? Baimė. Turiu domėtis, ką valgau, nes: nutuksiu (!), susirgsiu diabetu, gausiu infarktą ar vėžį. Kai mano motyvas yra baimė, aš noriu garantuotai žinoti, ką turiu daryti, kad šiomis ligomis nesusirgčiau. Man nepakanka bendrų principų, tokių, kaip „daugiau daržovių, mažiau mėsos“, „daugiau pilno grūdo gaminių, mažiau rafinuotų“, „daugiau šviežio maisto, nei perdirbto“, „mankšta ryte ir pasivaikščiojimas prieš miegą“. Aš noriu žinoti tiksliai – ką kiek ir kaip valgyti ir ko nevalgyti, kad būčiau garantuotas, jog nesusirgsiu. Bet… ima ir paaiškėja, kad taip nebus. Kad nėra jokios dietos, kuri eliminuotų šias ligas, o jei ir surastume tokią, pasirodytų kitos ligos. Kaip antai, taisyklė nuolat neprivalgyti (ir jaustis alkanam) yra labai gera siekiant išvengti daugumos šiuo metu labiausiai paplitusių ligų, bet tada iškyla psichikos ir priklausomybės (valgymo sutrikimai) ligų grėsmė. Visą tai suvokęs sveikuolis gali iš karto susirgti – iš nevilties ir baimės. Bet nedaugelis iki to prieina. Dalis lieka pakeliui – pasirinkę savo mitybos sistemą, nepriklausomai kas ką apie ją sako. Dalis, ir tokių dauguma, visais būdais neigia pačią sveiko maisto temą, esą, susergame visai ne nuo to, arba kai susirgsiu, pažangioji medicina duos man tabletę ir pasveiksiu. Pozicija visai nepagrįsta, bet nedrįsčiau jos kritikuoti. Nes nematau, kuo geresnis būtų baimės varomas idealaus mitybos plano ieškojimas.

Esu tikra, kad yra kitas kelias. Jis negarantuoja, kad nesusirgsi, kaip kad to negarantuoja joks žemiškas daiktas ar žmogus. Bet jis suteikia galimybę savo gyvenimo būdą pačiam kurti ir gerinti, kaip savo asmenybės tęsinį. Ir tam pakanka vos vienos prielaidos- atsisakyti baimės, kaip motyvo. (Tas tinka bet kokiai veiklai). Atmetus baimę atsiranda erdvės. Kai yra daug erdvės, gali laisvai kvėpuoti ir mąstyti. O laikydamas protą atvirą, visada rasi tą kelią, kuris tau pats geriausias. Bet, kaip minėjau, viešumoje apie motyvus nekalbam. Jie atrodo nerimti, palyginus su skaičiais. Gal tai ir yra skaitmeninė visuomenė?

Kas geresnio Lietuvos karalystėje

By Guoda

On 2018-05-07

In Politika ir ekonomika

Įdomus daiktas tas žmogaus mąstymas – užsikabina už bėdų ir problemų daug lengviau nei už gerų naujienų. O užsikabinęs jau neatkimba.

Daug apie tai priekaištaujama žiniasklaidai ir atskiriems rašytojams viešojoje erdvėje, tą patį pirštu baksnoja psichologai nelaimingiesiems – pakeiskite požiūrį! Nėra taip paprasta: gėrį sunkiau pamatyti, o ir mūsų akis tam nepritaikyta. Galvoju, gal čia yra kokia evoliucinė liekana – tik susikoncentravęs į pavojus žmogus sugebėjo išlikti. Nesvarbu, kad dabar toks požiūris patį žmogų baigia pribaigti.

Bet čia neraginsiu žiūrėti pozityviai. Tik noriu išvilkti į dienos šviesą esamas teigiamas tendencijas Lietuvos gyvenime, kurios iki ausų paskendę matomose ir aptarinėjamose problemose.

Problemas vainikuoja žodis „emigracija“, kuris jau nebereiškia vien tik žmonių judėjimo. Jis labiau reiškia nuosprendį pasišalinti. Iš nevilties, iš keršto, iš permainų bei platesnių galimybių noro, iš nekantrumo, bet dažniausiai – iš nuovargio. Nuosprendį, kad išvažiuoju, palieku, ir žinokitės. Kai kalbame apie emigraciją, neretas omenyje turime Lietuvos mirtį. Bet esama dalykų, kurie duoda pagrindo manyti, kad (Lietuva) išgyvens(im).