Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Author: Guoda Page 12 of 44

Avižų košė – ta pati ir kitokia (II dalis)

Paruošimas

Apie greito paruošimo ir tirpias avižas nerašysiu, jų esmė ir yra, kad nereikia ruošti. Tik užpilti ir išmaišyti.

Dribsnių paruošimas taip pat nėra sudėtingas, bet 5–10 min. užtrunka. Paprastai žmonės klausia, ar galima avižų dribsnius tiesiog užpilti verdančiu vandeniu. Galima. Ypač jei nesant tokios galimybės pusryčių apskritai nevalgysite arba pirksit degalinėje kokią nesamonę. Jei ne verdate, o tik užpilate, pridenkite indą lėkšte ir palaikykite 10 min. Jei jums virškins, tai ir gerai. Tačiau taip paruoštus dribsnius virškins ne visiems, kitiems reikės pavirti. Arba pamirkyti ir pavirti. Jei ilgiau verdame, palengvėja virškinimas, bet pakyla glikemijos indeksas. Jei užpilame arba verdame trumpiau, virškinti gali sunkiau, bet ir cukrų pakels mažiau. Taigi reikia surasti savo aukso vidurį.

Įprasčiausias variantas – 1/2 puodelio avižinių dribsnių, 1 puodelis vandens. Užvirti, sumažinti ugnį, pavirti 3–5 min., priklausomai nuo dribsnių stambumo. Įberti žiupsnį nerafinuotos druskos. Palikti dar pabūti 5 min.

Avižų košė – ta pati ir kitokia (I dalis)

Nors avižų košė yra geriausi pusryčiai bet kuriuo metų laiku, ją prisiminti dabar – pats laikas. Kad ir kaip miesto žmogus būtų nutolęs nuo gamtos ir apsimestų jai nepaveikus, jos svyravimus, sezonų kaitą jaučiame visi. Net jei mums atrodo, kad niekas nevyksta, mūsų organizmas dirba prisitaikydamas.

Maistas gali padėti prisitaikyti prie sezono, gali ir kliudyti. Orams šąlant ir trumpėjant dienai, organizmą reikia pašildyti. Ne tik šiltu maistu, bet ir vertingu maistinėmis medžiagomis, pasotinančiu ir stabilizuojančiu. Avižinės košės gerumą rudens sezonu pabrėžia ne tik rytietiškos tradicijos, kur įprasta kalbėti apie energijas (šilumą, šaltį, lengvumą, stabilumą), bet ir neretas šiuolaikinis dietologas.

Trumpai priminsiu, kuo avižų košė gera grynai maistine prasme. Visų pirma dėl skaidulų, kurios pagerina žarnyno veiklą, pašalina daugiau toksinų, lėtina maisto virtimą gliukoze ir neleidžia staiga kilti cukrui kraujyje. Avižose esantys beta gliukanai pripažinti, kaip mažinantys cholesterolio kiekį kraujyje. Jie vertingi mažinant širdies ligų, diabeto ir nutukimo riziką. Skaidulingas maistas visada į naudą norintiems sulieknėti. (Apie skaidulų naudą neseniai rašiau čia).

Kitoks riešutų sviestas

Daugelis mūsų jau priprato prie riešutų sviesto. Pagaminto iš įvairių riešutų, sotaus ir maistingo. Kas jį naudoja tepti ant duonos, kas deda į padažus, kokteilius, desertus.

Įvairių gamintojų riešutų sviesto skonis bei konsistencija paprastai nesiskiria iš esmės. Jie yra tiršti, šaldytuve palaikyti – kietoki. Vieno valgyti paprastai nesinori, nes sunkus. Jei nesaldinti, labiau primena rimtą maistą nei saldumyną.

Italų tradicinių, bet ekologiškų, saldumynų gamintojas „Aiello“ šiemet pagamino visai naujo tipo riešutinių produktų. Sakytume, riešutų sviestų, bet greičiau – kremų: crema nocciola chiara ir crema mandorla chiara. Abu 100% nocciola – 100% riešutų.

„Aiello“ ekologiški lazdynų riešutų ir migdolų kremai

Konsistencija jų gerokai minkštesnė ir skystesnė, skonis labai švelnus. Nėra jausmo, kad valgytum riebų produktą. Pradžioje net nebuvo aišku, su kuo juos valgyti. Visų pirma dėl to, kad labai skanu atskirai vieną šaukšteliu pakabinti.

Sodelis su papūgomis ir kokosų aliejus

Kadangi ne pirmą kartą lankau ekologiškų produktų gamintojus, jau žinau, kad išorė apgaulinga. Atvažiavus prie „Ölmühle Solling“ (Vokietijoje), atrodo, kad papuolei į mielo laiko leidimo vietą: sodelis, darželis, dvi spalvotos papūgos narvelyje (po to sužinojome, kad viena psichologiškai traumuota iš gyvūnų prieglaudos), nenuvalgyti prisirpę serbentai ir avietės, skulptūros, lyg milžinams padaryti baldai bei kitokie menai. Sodelyje auginami augalai, iš kurių sėklų ar vaisių čia spaudžiamas aliejus. Kai kurie atrodo visai netikėtai (kaip antai juodgrūdė).

„Ölmühle Solling“ sodelis ir juodgrūdės

Sodelio gilumoje – parduotuvė, kurioje parduodamas ne tik čia išspaustas aliejus bei veikia nuolatinė visų jų rūšių degustacija, bet ir kitų gamintojų ekologiški ir šiaip mieli dalykėliai. Kaip pasakoja Gudrun Baensch, tos parduotuvės neplanavo turėti. Žmonės rimti, užsiėmę gamyba, nėra laiko su pavieniais klientais užsiiminėti. Tačiau tų norinčių buvo daugiau ir daugiau, kol patys darbuotojai ėmė sakyti, kad reikia įkurti atskirą parduotuvę, o ne pardavinėti aliejų iš ofiso, pripuolamai. Taip, vokiški pirkimo įpročiai skiriasi nuo mūsų. Ten daug žmonių keliauja – kompanijomis, grupėmis ir pavieniui – sustoja pasižvalgyti gražiuose sodeliuose ir mėgsta ten ką nors nusipirkti. Neretas po to ir lieka prie to pasirinkimo, ypač kai produktas toks kokybiškas.

Apie sezoninį maistą: vasara yra gero maisto puota

Žinome, kad sezoninis maistas madingas. Bet neretam kyla klausimas, ar ši mada turi argumentų, ar yra tik forma bei propaganda. Kadangi vasara yra pats turtingiausias sezonas, dabar yra tinkamas laikas pakalbėti apie sezoninį maistą.

Ši mada yra puikus dalykas. Visų pirma dėl to, kad atkreipia dėmesį į dvi esmines maisto charakteristikas: geriausias augimo sąlygas ir šviežumą.

Nors tai ir neatitinka šiuolaikinio žmogaus užmojų – būti nepriklausomam nuo gamtos ir maisto technologų pastangų tuos užmojus realizuoti, visgi vertingiausias maistas užauga gamtoje. Kuo gamtos daugiau, tuo tas maistas turtingesnis skoniais, aromatais ir maistinėmis savybėmis.

Jei braškė užauginta šaltnamyje ir vežta iš toli (dėl to skinta neprinokusi, nokinta pakeliui ir t.t.), skonis yra vienas. Nelabai įkvepiantis. Puikiai žinome, kam tokios braškės tinkamos – puošti tortus (geriau už cukrines rožes) arba dėti į kokteilius tam, kad juos galima būtų pavadinti braškiniais. Dar vienas braškių variantas – augintos šiltnamyje, bet vežtos iš arčiau, todėl nuskintos jau panokusios.

Page 12 of 44

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén