Neseniai aplankiau du mūsų kosmetikos tiekėjus iš Vokietijos: „Martina Gebhardt“ ir „Töpfer“. Abi kompanijos viena nuo kitos įsikūrusios netoliese, pačiuose Vokietijos Pietuose. Įmonės turi susikūrusios labai skirtingą įvaizdį, kuris, be abejo, formavo ir mano lūkesčius. Žinojau, kad Martina Gebhardt nusipirko seną vienuolyną ir kad ten viskas subtilu ir paslaptinga.
Tuo tarpu „Töpfer“ mums buvo žinoma, kaip labai tvarkinga, draugiška, kukli savo įvaizdžiu kūdikių maistą ir kosmetiką gaminanti kompanija. Nors pagalvojus, nėra ko čia kuklintis – kompanija gyvuoja ilgiau nei 100 metų! Tas jų įvaizdžio paprastumas apgaulingas – nelabai ko įdomaus tikėjausi, o apsilankymas buvo tikrai įspūdingas.
„Töpfer“ įsikūrę kaime netoli Memingeno. Ten gamykla yra nuo 1926 metų. Anksčiau buvo prie Leipcigo. Persikėlė, nes čia mažiau pramonės ir daugiau geros žaliavos – pieno iš ekologinių ūkių, kurie nėra dideli ir kur karvės ėda gerą žolę bei būna daug lauke.
„Töpfer“ maisto pagrindiniai pranašumai, lyginant su kitais ekologiškais gamintojais, yra du. Pirmas – kad jiems užtenka pieno iš tokių – pačių tinkamiausių – ūkių. Nes jų mastai nėra dideli. „Töpfer“ pieną ir grūdus perka iš aplink, turi nusistovėjusius patikimus tiekėjus. Kitas jų privalumas – jie viską gamina patys. Gamina vienoje gamykloje, todėl gerai kontroliuoja procesus. To negali padaryti didelės įmonės, kurios turi skirtingose vietose išsimėčiusius gamybos padalinius ir juo labiau tos, kurios yra tik prekiniai ženklai ir užsako savo produkciją pas kitus gamintojus. Turint omenyje, kiek nedaug Europoje yra tų ekologiško kūdikių maisto gamintojų, išeina, kad su tokiom galimybėm „Töpfer“ vos ne vienintelis.
Kai kalbam apie kūdikių maistą, visų pirma visiems rūpi švara ir atitikimas reikalavimams. Pačios sudedamosios dalys ir jų kiekiai labai detaliai reglamentuoti ir tos normos kinta ir vis griežtėja. Šia prasme tai labiau vaistų fabrikas, nei maisto.
Pas „Töpfer“ net 20 žmonių (iš 180) dirba laboratorijoje – kontroliuoja kokybę. Kiekvienos partijos mėginiai laikomi visą galiojimo laiką. Gamybos metu mėginiai imami kas pusvalandį, o jei kas ne taip, gamyba stabdoma iki paskutinio gero mėginio. Kiekvienas daiktas – ingredientas, pakuotė, lipdukas – turi savo kodą, kuris nuskenuojamas, kad galėtų būti įdėtas į gamybą. Jei neskenuoja, tiesiog negali įpilti.
Viskas kompiuterizuota ir automatizuota, bet dar ir žmogus prižiūri, o kai kur ir du žmonės – dvi poros akių ir krūva kompiuterių. Kūdikių maiste negali būti jokių bakterijų, netgi tų, kur ore skraido. Todėl visas procesas uždaras ir sterilus. Niekada gyvenime neteko tiek kartų plauti rankų ir jas dezinfekuoti specialiais skysčiais. Ne gana to, turėjau su visais sijonais įsimontuoti į uždarą kombinezoną ir užsidėti kaukę ant burnos ir nosies. Viską dezinfekavo įeinant į cechus, kaip į kokią operacinę, net plastiku apautus padus nuplovė. Kai išėjom iš gamybos cecho ir ėjom į pakavimą, apsauginius baltus rūbus reikėjo pakeisti į mėlynus.
Gamyboje darbas nėra lengvas. Su tais rūbais, kaukėm, o karšta… Dirba trimis pamainomis. Dirba daug vyrų, su tokiais normaliais alaus pilveliais. Sakė, reikia fizinės jėgos maišus kilnoti ir valyti įrengimus. Valo kas savaitę – viską, iki paskutinio purkštuko. Kaip tik valė, kai buvau.
Taigi apie kokius nors nukrypimus nuo normos nei kalbos nėra. Tiesa, ir kiekviena žaliavos partija tikrinama prieš papuldama į gamybą. Bet šalia visų šių bendrų reikalavimų – jų pačių etika ir darbo prasmė. Kad produkcija būtų kuo natūralesnė ir vaikai gautų kuo mažiau chemijos iš maisto ir kosmetikos.
Pasigrožėkite „Töpfer“ apylinkių vaizdais ir pamatykite patys, kaip vyksta gamyba.
Leave a Reply