Straipsnis publikuotas žurnale “Naujasis Židinys” – Aidai, 2019 Nr. 6

Kai kalbama apie inovacijas, dažniausiai įsivaizduojame sukumpusius programuotojus, kostiumuotus telekomunikacininkus, megztiniuotus lazeristus ar biotechnologus baltais chalatais. O inovacijos yra tai, ką jie daro – su savo kompiuteriais, lazeriais, telefonais ir mėgintuvėliais. Dar galime mąstyti apie naujus įrenginius, chemikalus, veiksmingesnius vaistus ir išmanesnius robotus. Bet kuriuo atveju – inovacijas siejame su daiktais bei prietaisais ir jų veikimo būdais.

Tačiau geresniam gyvenimui nemažiau svarbios yra inovacijos, susijusios su žmonėmis ir jų veikimo būdais visuomenėje. Jos dažnai vadinamos minkštosiomis priemonėmis. Pati „kiečiausia“ minkštoji inovacija būtų, jei valdininkai taptų tarnautojais, politikai užsiimtų ilgalaikiais valstybės interesais, o piliečiai sugebėtų tokius politikus išrinkti. Bet čia iš utopijų srities. Taip atsitikus mažai beturėtumėm kuo rūpintis, tik alų midų gerti ir per barzdą varvinti.

Todėl noriu aptarti žmonių veikimo būdus keliuose segmentuose, konkrečiai švietimo ir sveikatos apsaugos. Visi sutinkam, kad šioms sritims verkiant reikia reformų, kitaip tariant, stambių inovacijų arba paradigmos pakeitimų. Kaip matyti iš veiksmų, reformos suvokiamos kaip sunkiosios priemonės: įstaigų tinklo pertvarka, finansavimo modeliai ir apimtys. Ypač apim­tys, nes jos tiesiausiai paveikia sistemos veikėjus. Dar kartais paminimi turinio reikalai – ko ir kaip mokyti ar kokiais metodais gydyti. Čia daug kas mėgsta neįpareigojančiai pasvarstyti, ką daro suomiai ar kinai švietime, Vokietija ar Singapūras sveikatos apsaugoje, bet priimti sprendimus dėl esminių turinio pokyčių išdrįstų tik vienas kitas. Nes nežinia, kaip daryti, o ir esama sistemos sąranga to nepalaiko.

Būtent apie tą sąrangą ir noriu pakalbėti. Pradėkime nuo medicinos, nes ji labiausiai mitais apaugusi: nuo ligoninės maisto, saldainių seselėms iki chirurgų anekdotų. Kaip įprastai suprantame mediciną? Makro lygyje: ji gali viską, o ko negali, greit galės, svarbu jai skirti pakankamai pinigų. Mikro lygyje: jei susirgsiu, mane pagydys, svarbu patekti pas gerą daktarą. Bet tas pats medicinos mokslas šiandien sako, kad tai netiesa. Pirma – medicina negali visko, nors tikrai tobulėja, ir niekada nebus skiriama tiek pinigų, kad pakaktų. Antra, žmogus ne gydomas, o gydosi. Taigi ne mažiau svarbus yra paciento darbas sveikstant, jo įsigilinimas į gydymo metodą, rizikų įsisąmoninimas, alternatyvų (kai esama) pasirinkimas, pozityvus nusiteikimas, rekomendacijų dėl gyvensenos laikymasis ir t. t. Ir tie popieriai, kuriuos pakiša pasirašyti, neturėtų būti formalumas, o realus paciento įtraukimas. Utopija? Ne visai. Jei palyginsime paciento ir gydytojo santykį prieš dešimt metų ir dabar, matysim didžiulį žingsnį bendradarbiavimo kryptimi. Paciento virtimo iš objekto į subjektą, daktaro – iš dievo į žmogų. Reiškia – ne utopija.

O kaip įprastai suprasdavome mokyklą? Makro lygyje: mokykla išmoko visko, ko valstybė mano reikiant jos piliečiui. Gerai mokyklą baigęs jaunuolis gauna bilietą į sėkmingą gyvenimą toje visuomenėje. Visi, kurie netelpa į mokyklos pasiūlytą schemą, yra išbrokuojami, bilietų negauna ir kapstosi patys. Todėl tėvų tikslas yra priversti vaikus mokytis kuo geriau ir daugiau. Bet pedagogikos mokslas šiandien sako, kad, pirma, mokykla negali išmokyti visko, ko žmogui prireiks ją baigus, nes poreikiai labai greitai kinta. Antra, žmogus ne mokomas, o mokosi. Mokinio nusiteikimas mokytis nemažiau svarbus nei mokytojo gebėjimas mokyti. Paskiriems mokiniams reikalingi skirtingi metodai: žinių perdavimo būdas, tempas, motyvacijos priemonės. Utopija? Ne visai. Yra mokyklų, kurios būtent tai akcentuoja, todėl atsiranda šioks toks pasirinkimas mokyklų pagal požiūrį į mokymosi procesą. Ir tada, jei gali, tėvai renkasi – tradicinę ar inovatyvią mokyklą. Sakau „jei gali“, nes tai daugiau privačios mokyklos, kurios kainuoja. Kodėl jos brangios? Nes jų mažai. O mažai yra labiausiai dėl to, kad privačios mokyklos (kaip ir gydymo įstaigos) tebesuprantamos kaip išsišokėliai, pelno ieškotojai ar kiti nedorėliai. O iš tiesų jie yra inovatoriai – tie, iš kurių normaliai rinkoje išsivysto naujos, efektyvesnės veiklos formos, tokios pat svarbios, kaip iš lazerių ir biotechnologijų.

Aptarėme santykius tarp kraštinių grandinės veikėjų: gydytojo ir paciento, mokytojo ir mokinio. Tarsi nuo jų viskas priklauso – jei mokytojas moko bendradarbiaudamas, o vaikas nėra „ant visko užkalęs“, tai ir sukuriama nauja kokybė. Nesukuriama. Mokytojas su mokiniu, kaip ir gydytojas su pacientu, nekabo ore. Jie veikia struktūroje, kurią sudaro institucijos su skirtingais vidiniais bei išoriniais santykiais. Tos institucijos smarkiai lemia gydytojo ir mokytojo elgesį. Todėl svarbu, kiek mokykla ar gydymo įstaiga turi savarankiškumo nuo ministerijos, kiek gali nukrypti nuo bendrų nurodymų (programų) ir kaip yra finansuojama. Jei finansavimas tik iš biudžeto ir fiksuotas, gali būti labai sunku sukurti inovaciją, nes tam reikalingas kūrybinis veiksmas. Šis retai vyksta ilgesnį laiką, jei nėra atitinkamai skatinamas finansais. Inovacijai reikia didelio užtaiso – tikėjimo savo idėja, noro ją įgyvendinti, gebėjimo suburti ir motyvuoti komandą, nuolatinės pastangos išlaikyti tą tikėjimą. Nes juk esamas požiūris vyrauja – ir tarp kolegų, ir tarp klientų, ir jis slegia. Paprastai tą naštą (fakelą) neša vadovas. Jam reikia laisvės, kad galėtų naują viziją realizuoti. Jei ta laisvė nuolat varžoma išoriškai, proveržis neįvyksta. Arba baigiasi jėgos, arba tikėjimas, arba viskas. Kaip bet kurios kitos inovacijos atveju – mes juk nesužinome apie tuos prietaisus, vaistus ar alternatyvius energijos šaltinius, kurių kūrimas nutrūko dėl šių priežasčių.

Sakysite, va, ir vėl atsirėmėm į finansus. Šiame materia­liame pasaulyje į juos visada atsiremsime. Tačiau tokiose srityse kaip švietimas ir sveikatos apsauga, neatlikus minkštųjų žmogiškųjų pokyčių, papildomi pinigai norimo efekto neduos. Sistemų sąrangos pertvarkas galima ir reikėtų daryti dabar. Juolab kad tam reikia mažiausiai resursų – iš tiesų pakanka taip mąstančių vadovų.

Pokyčių esmę apibrėžčiau žodžiu „bendradarbiavimas“. Mokykla nėra vieta, kuri dalija mokslą it sriubą iš katilo – esą užtenka mokytojams padidinti atlyginimą ir sriubos įpils daugiau. Gal ir įpils, bet ar mokiniai ją suvirškins? Medicinos įstaigos mielai įsigys naujų gud­rių aparatų, bet ar jie padės žmonėms pagyti? Šis „ar“ priklauso nuo visos ilgos grandinės: vadovų, aukštos kvalifikacijos specialistų, žemos kvalifikacijos specialistų, komunikacijos, personalo valdymo ir kitų žmonių bei jų tarpusavio santykių.

Diskusijose visuomenė dažnai atsidalina frontais: pacientai prieš gydytojus, gydytojai prieš pacientus, gydytojai prieš įstaigos administraciją, pacientai už gydytojus prieš valdžią, kuri neskiria lėšų arba dusina biurokratiniais reikalavimais ir t. t. Analogiškai švietimo srityje: mokytojai prieš mokinius (nesimoko), mokiniai prieš mokytojus (pasenę), mokytojai prieš vadovus (neteisingai skirsto), mokytojai prieš tėvus (neauklėja), mokytojai ir mokinių tėvai prieš valdžią. Galima į tai žiūrėti kaip į demokratijos ir pliuralizmo apraiškas. Kai kurie antagonistiniai santykiai tokie ir yra: finansavimo veikiausiai visada nepakaks, o dalis mokinių nesimokys, kaip ir dalis pacientų ignoruos gydytojų nurodymus. Tačiau bent du santykiai turėtų ir galėtų iš esmės pasikeisti. Pirmas – institucijos santykis su savo darbuotojais ir valdžios santykis su institucijomis. Šiandien jie tebėra hierarchiniai komandiniai. Ministras ir klerkai yra viršininkai, jie ne tik nuleidžia bendras gaires, bet ir reguliuoja bei kontroliuoja. Jie „žino geriau“, ko ir kaip mokyti, kaip organizuoti egzaminus, atrankas, kuo maitinti vaikus ir ligonius, kokiais konkrečiais vaistais gydyti, kaip skirstyti atlyginimus gydytojams ir mokytojams ir pan. Bet nei gydytojas, nei mokytojas negali atlikti savo darbo, kai yra taip reguliuojamas ir kontroliuojamas. Jiems reikia laisvės, kad galėtų vykti tas daugiaplanis kūrybinis mokymo ir gydymo procesas. Ypač kai vaikai neklusnūs, įvairūs ir neblizga gabumais gramatikai bei matematikai, o ligoniai alergiški, nervingi ar depresuoti. Sveikatos ir švietimo viršininkai turėtų tarnauti mokytojams ir gydytojams, tada galėtume tikėtis, kad mokytojai ir gydytojai tarnaus mokiniams bei pacientams, – nuoširdžiai ir įsigilinę norės jiems padėti. Kol mokytojus ir gydytojus varinės kaip robotus, tol jie varinės pacientus ir mokinius kaip kliuvinius. Ir jokie čia prezidentiniai dekretai, ministeriniai užkalbėjimai ar socialinės reklamos nepadės.

Tas pats galioja santykiams tarp institucijos vadovų ir darbuotojų. Tiek mokinių, jų tėvų, tiek pacientų būna visokių – ir užsispyrusių, ir kvailų, ir isteriškų, ir piktybiškų. Mokytojui ir gydytojui su jais susidurti tenka tiesiogiai. Nebūtinai pavyksta išvengti konfliktų. Lygiai taip pat nebūtinai pavyks visada pritaikyti teisingą metodą ir nepakenkti ligoniui ar mokiniui. Nuo žmogiškų klaidų niekas neapdraustas. Bet jei įstaigos vadovas negins ir nepadės, nepaims dalies atsakomybės naštos iš savo darbuotojų, jie lygiai taip pat negalės nuimti naštos nuo mokinių ar pacientų. O juk būtent nerimo našta mus labiausiai sargdina. Ar kas norės eiti pas mokytoją, kuris sako, kad tu negabus ir nesupranti ir jis nežinąs, kaip tu išlaikysi tuos abitūros egzaminus? Niekas. Bet kaip mokytojui to nesakyti, jei jis žino, kokie egzaminai klastingi, kiek medžiagos reikia išmokti ir koks vaikas lėtas? Ar kas norės eiti pas gydytoją, kuris vos metęs žvilgsnį apgaili prastą paciento būklę ir išreiškia nuogąstavimą dėl bent kelių galimų komplikacijų? Nenori. Bet kaip jam to nedaryti, jei jo protas pajungtas visų pirma minimizuoti savo rizikas ir rūpesčius sveikatos sistemoje, o ne pacientui padėti sveikti? Visi norim, kad gydytojai ir mokytojai savo darbe jaustųsi gerai, taip gerai, kad mumis domėtųsi. Bet tada turėtumėm pakeisti tuos santykius institucijose, kurie užkerta kelią tokiems norams užaugti.