Šį pavasarį buvom dvi savaites Balyje. Dabar populiari kryptis, žmonės važiuoja ten dėl įvairiausių dalykų. Mes labiausiai norėjom šilumos ir pažiūrėti tikrų tropikų. To gero (ypač šilumos) buvo apstu, bet nemažiau įdomumo sukėlė Balio virtuvė.
Jei kas ieškotų vietos kulinariniam „workshop‘ui“, kur nedideliu atstumu gali patirti įvairiausius maisto skonius bei koloritus, sakyčiau – Ubudo miestas Balyje. Sutinku, kad įvairaus bei spalvingo maisto galima gauti įvairiose pasaulio vietose ir ypač tokiuose multikultūriniuose plotuose kaip Londonas, New Yorkas ar Briuselis. Bet, pirma, tai didžiulės teritorijos ir tikrai būdamas svečias nelakstysi po milijoninį miestą ieškodamas maisto įvairovės, ten paprastai būna aktualu tiesiog pavalgyti. Antra, eksportinis, kad ir turtingos virtuvės variantas paprastai būna gerokai standartizuotas ir praradęs esminių žavingų detalių. Geriausias to pavyzdys – kinų ir indų virtuvės Europoje, kur interjeras užima per daug, o maisto autentika, įvairovė ir santykis į klientą – per mažai. Standartizuotas biznis yra standartizuotas biznis.
Aišku, jei važiuodamas į Italiją ar Indiją turi gastronominių tikslų, kitų šalių virtuvių ieškoti didelio poreikio nera, nes ir vietinės pakanka su kaupu. Tačiau šiuokart man kaip tik įdomu virtuvių įvairovė kartu su autentika.
Ubudas populiarus tarp turistų, nors tai nėra nei kurortas, nei sostinė, nei architektūra išsiskiriantis miestas. Jo smagumas būtent ta autentiška įvairovė, kuri atsispindi ir maiste. Kodėl rašau, kad autentiška? Nes ten kitos virtuvės nėra paleistos iš vietinio konteksto, jos labai vykusiai integruotos.
Iš ko gali rinktis? Iš grynai balietiško maisto, balietiško-indonezietiško, balietiško-indiško (net jei vadinasi tiesiog indiškas), balietiško – thai, balietiško-kiniško ir visokių atmainų europinio su balietišku koloritu, kaip antai prancūziško ar itališko ir netgi amerikietiškų štrichų.
Yra ir instagramų žvaigždžių, be konkrečių geografinių prisirišimų, kaip antai “Lazy cats”. Ten būnant jausmas kelialypis – viena vertus, sėdi it žurnalo viršelyje (stilinga, madinga, skoninga), antra vertus – jautiesi tarsi džiunglėse (garsai, kvapai, spalvos, natūralus naudojamo daikto apšepimas, kurio žiūrint į bendrą vaizdą nesimato), trečia – ir svarbiausia – būni jaukiai ir patogiai, valgai skaniai ir įdomiai.
Kita jauki ir stilinga kavinė vadinosi The Spell Creperie. Per du aukštus, kurie labiau primena atvirą terasą, nei pastatą. Išsirinkus patiekalus antrame aukšte padavėją kvieti varpeliu.
Kas būdinga tipiniam meniu? Ryžiai, čili, vištiena, kiaušiniai ir bananai. Bandžiau įsivaizduoti, kiek reikia vištų, pamaitinti tiek vietinių ir tiek atvažiavėlių, ir kur visas tas vištas laikyti? Jų aplinkui tikrai daug. Ryte, kur bebūtum, žadina gaidžiai, prie kelio sukrautos uždaros pintinės su vištomis. Smulkios jos tokios, Lietuvoj tokių mažų ir liesų mačius nesu. Sako, jos išvestos sukryžminus vietinę laukinę vištą su įvairiomis atvežtinėmis. Koks tų vištienos patiekalų skonis nežinau, bet spėju, kad ne mažiau aštrus nei vegetariškų.
Vegetariško maisto pasirinkimas nėra didelis, bet vienas kitas karis arba tofu su daržovėmis yra kiekviename meniu. Tie kario padažai aštrūs, kaip skysta ugnis. Vakaruose kai valgau thai arba indišką maistą visada pasakau, kad man padarytų „real hot“, ne „european hot“. Ten nebandžiau ta kryptimi net prasižioti, nes „hot“ jau buvo ir man ant ribos.
Balio vietiniai ryžiai nėra kažkuo ypatingi (ne basmati), nors dailiose terasose auginami. O daržovės tokios įprastos, kad net nustembi: morkos, bulvės, kopūstai. Nuobodžiai lietuviška ir dar dvelkia žiemos sezono racionu – net ne cukinijos, paprikos ar žirneliai. Bet sudėjus viską į vieną balietišką indą, pridėjus prieskonių ir gerai pabūrus, gaunasi labai gerai. (Buria jie nuolat – aukoja gėles, maistą ir smilkalus savo dievybėms, kurių statulėlės visur – namuose, kiemuose, ant upės, medyje ir t.t).
Antras populiariausias maisto ingredientas po vištų – kiaušinis. Nenuostabu, jei višta, tai ir kiaušinis. Taip pat ryžiai ir čilis. Tofu variantų daug ir įvairių. Aš deja, negalėjau daug ko pabandyti, nes ne mažiau populiarus ingredientas yra česnakas.
Grynai indonezietiškose kavinėse kelis kartus visai neradom ką valgyt, nes viskas su česnaku (visai kaip Lietuvoj) ir vyrauja mėsa. Maistui svarbi religinė detalė – Balis yra vienintelė induistų sala Indonezijoje. Musulmonų ten praktiškai nėra. Tai balietiškame maiste iš mėsos vyrauja vištiena, žuvis ir kiauliena, o indonezietiškoje virtuvėje – jautiena.
Tačiau, kaip ir Italijoje, gelbsti maisto kultūra – pasakai, kad nori be česnako, ir gauni. Nori be svogūno – gauni. Nori be mėsos, o su tofu – gauni. Nes ne viskas yra sumaišyta iš anksto ir virėjas gali pagaminti ne vieninteliu būdu – mat moka ir nori, kad klientas būtų patenkintas. Beje, ir be jokio susiraukimo (kas apskritai sunkiai įsivaizduojama). Todėl norisi eiti, būti ir ragauti.
Pieno produktų Balyje mažai – jie patys pienui karvių neaugina. Pienas, sviestas ir sūris atkeliauja iš gretimos Javos salos arba Australijos. Parduotuvėje apstu, bet vietos kavinėse patiekalų su pieno produktais neteko matyti. Juos keičia tofu.
Ypač daug tofu prisiragavom įspūdingoj maitinimo įstaigoj, kuri vadinasi veganiško maisto bufetas. Susimoki maždaug 3 usd ir valgai, kiek nori. Sriubos, salotos, karšti patiekalai, netgi desrtai ir vaisiai. Pasirinkimo gausu, skonis kaip tokiam žanrui, geras, ir valgytojų apstu.
Žinoma, neprilygstama Balio kulinarijos dalis yra vaisių kokteiliai ir desertai iš bananų. Vaisių kokteilius gamina iš tų vaisių, kurių tuo metu turi. Daugiausia gėrėm arbūzų, ananasų, papajų arba maišytas sultis. Vaisių turgelyje atrodo, kad vaisių yra visų įmanomų rūšių ir nėra tokio dalyko, kaip nesezonas. Bet jis yra – mangų nusipirkti gali ir jie skanūs, bet mango kokteilių kavinės nesiūlo – ne sezonas.
Žalių daržovių salotų kuklu. Yra arba keistos – su vaisiais (iš jų įspūdingos buvo žalių papajų su čiliu ir dar kažkokia neatpažinta žole), arba aiškiai vakariečiams pagamintos – keliose vietose mačiau „graikiškas“. Buvau patyrusi Indijoje, kad agurkai pas juos neskanūs – dideli ir sausi. Balyje priešingai – pomidorai ne visai pomidoriški, bet agurkai – kuo puikiausi. Kavinėse žalių daržovių prie patiekalo deda nedaug, bet parduotuvėje gali nusipirkti kokių tik nori salotų ar kitų daržovių.
Miesto ir kaimo turgeliuose – tik vaisiai, daržovių nėra. Manau, kad vietiniai jų nevalgo. Mūsų vilos pusryčių ruošėjas labai įtariai žiūrėjo į mano norą pridėti pomidorų prie pusryčių. Kas čia per maistas? Pusryčiams turi būti vaisių salotos, kiaušinienė arba omletas, arba blyneliai, pvz. su bananais.
O taip, bananai. Trumpi arba labai trumpi, geltoni arba žali. Tie žali trumpi skaniausi buvo – paragavom viloje pusryčiams, bet po to pirkti gatvėj neradom. Matyt vietas reikia žinoti. Desertai iš bananų puikuojasi kiekviename meniu. Nesu nei bananų, nei desertų iš bananų mėgėja, bet turiu pripažinti, kad jie buvo geri. Apkepti tešloje, apkepti be tešlos, bet su visokiais priedais, bananai su saldžiais ryžiais, bananai blyneliuose ir t.t. Saldoka, bet tas saldumas organiškas, neišsišoka iš bendro patiekalo skonio. Balyje jie daug kur naudoja vietinį nerafinuotą palmių cukrų bei kokosų nektarą.
Kokosų vanduo – kitas tų platumų atributas, kuris toks naudingas prarastiems skysčiams atstatyti. O prarandi jų daug, nes visą laiką esi šlapias. Juk tropikai. Beje, kas nemėgsta fasuoto kokosų vandens (aš irgi nemėgstu), tai tas iš šviežio kokoso skanesnis – be šleikštumo prieskonio, kurį kai kurie kokoso vandenyje jaučia.A
Ryžiais ir kava baliečiai apsirūpina savo saloje. Balietiška kava, nors gali būti ir arabika ir robusta, kitokio skonio, nei mums įprasta. Šaltiniai rašo, kad čia dėl apdirbimo būdo – esą Balyje kavos pupelės perdirbamos drėgnuoju, ne sausuoju būdu, kaip kitur. Todėl ir skonis kitoks. Perdirbimo proceso stebėti neteko, bet kad skonis kitoks, tai tikrai. Ir nesvarbu, ar paprasta, ar garsioji Luwak kava – palminio musango apvirškinta. Palminis musangas – toks mažas labai judrus žvėriukas, panašus į šunelį, tik su ilga uodega.
Sakoma, kad laukinis palminis musangas ėda tik gerai sunokusias kavamedžio uogas. Čia būtų tikras įgyvendinimas populiariojo reklaminio kavos pardavėjų šūkio – „kruopščiai atrinktos pupelės“. Bet, kaip su visais laukiniais padarais, daug vargo – gainiotis juos po mišką ir rankioti iškakotas kavos pupeles. Todėl dažniausia luwak kava yra naminių musangų. Ar jie taip gerai skiria prinokusias kavos pupeles, klausimas. Man aktualiausia buvo kitkas – kad kava Balyje yra labiau amerikano tipo. Normalaus espreso reikia specialiai ieškoti.
Nieko, nedidelė bėda. Kai toks maisto natūralumas, pasiūla, įvairovė, nedidelės kainos bei didžiulis ir orus žmonių paslaugumas – kažko ieškoti yra tikras malonumas. Nes ir taip atsiranda rizika imti galvoti, kad čia yra visko, ko tik skrandis geidžia, ir visai netoli – tik už kito kampo.
Pats skaniausias valgytas dalykas buvo keli gabalėliai vietoje gaminto šokolado atokioje vietoje, jau pačiose džiunglėse. Kavinė tikrai egzotiška, daugiausia aptarnauja nacionalinio parko lankytojus, kurie pro šalį eina prie krioklio. Patiekia kavą, desertus, vaisių kokteilius. Ir iš šalia augančių kakavos pupelių bei palmių cukraus gamina šokoladą. Neįtikėtinai skanus. Nuo to šviežumo ir namudinio apdirbimo net ne visiškai šokoladas, bet tuo tik dar skanesnis.
Nevalgyti Balyje būtų labai sunku. Ir neįdomu. Tą bendrą jausmą gerai iliustruoja šis plakatas apie dietą, kuris kabėjo išskridimo salėje Denpasaro oro uoste. Šia mintim ir atsisveikinom su Baliu.
Leave a Reply