Ekologiškumas yra vienas, tegul ir labai informatyvus gero maisto kriterijus. O geram maistui, kaip ir bet kokiam kitam geram daiktui ar reiškinui apibūdinti reikia daug ir įvairiaplanių kriterijų.

Visų pirma, tai, kad maistas ekologiškas, nereiškia, kad jis nesukels alergijos. Kaip ir visiškai logiška, tačiau nemažai žmonių mano, kad ekologiškas maistas tinka visiems. Deja, jei žmogus kažkam alergiškas ar netoleruoja, neigiama reakcija vis vien bus. Kai kurie mano, kad ekologiško maisto reikalavimai apima ir tam tikrų produktų ribojimą. Pavyzdžiui, galvoja, kad ekologiškame maiste nebus druskos ar cukraus, mėsos, kiaušinių ar dar ko nors, ko konkretus žmogus vengia. Kadangi įvairūs žmonės skirtingai toleruoja skirtingus maisto produktus, laikosi skirtingų mitybos teorijų, teigiančių, kas yra sveika ir kas ne, tai būtų įmanoma pagaminti vos vieną kitą produktą, kuris įtiktų visiems, o gal ir nė vieno nepavyktų. Mat paaiškėtų, kad esama žmonių, kurie jo netoleruoja arba esama tyrimų, kalbančių apie to produkto žalą žmogaus organizmui.

Nuotrauka iš http://goo.gl/tdUHGG

Nuotrauka iš http://goo.gl/tdUHGG

Ekologiškumo standartas netgi neeliminuoja visų potencialiai kenksmingų dalių ar substancijų. Pavyzdžiui, rafinuotas aliejus formaliai nėra uždraustas, nors praktikoje neteko matyti ekologiško rafinuoto aliejaus. Ekologiškame maiste tik uždrausta naudoti hidrintus riebalus (įprastą margariną, tepiuosius riebalų mišinius).

Ekologiškas produktas taip pat gali turėti didesnį kiekį nitratų, nei rekomenduoja norma. Taip yra todėl, kad nitratai susidaro ne tik dėl sintetinių trąšų naudojimo. Jie gali susidaryti ir kitaip praturtinus dirvą azotu – pavyzdžiui, patręšus mėšlu, kompostu. Nitratai susidaro tiesiog augalui augant, jų kiekis gali nukrypti nuo suskaičiuotos „normos“ dėl labai įvairių priežasčių ir gali skirtis vertinant netgi to paties daržo ar lysvės mastu. Labiausiai būtent dėl to nitratų kiekis nėra griežtai kontroliuojamas ir vienareikšmiškai vertinamas.

Kaip ir visi kiti, ekologiški produktai taip pat gali būti vykę arba nevykę, konkrečiai mums skanūs arba neskanūs, tinkami arba ne. Tai priklauso ir nuo to maisto atsiradimo aplinkybių (pavyzdžiui, oro sąlygų), ir nuo ūkininko kruopštumo bei požiūrio, ir nuo derliaus laikymo sąlygų, naudotų technologijų, maisto paruošimo recepto, virėjo, galų gale – nuo mūsų pačių, valgytojų. Mūsų pomėgio, skonio, įpratimo ir nuotaikos. Ir svarbiausia – nuo mūsų atskaitos taško vertinant. Juk ne kartą pastebėjome, kad paragavę kokio gero ekologiško produkto žmonės tik santūriai pasako: taip, skanu. Tačiau grįžę prie anksčiau taikyto įprastinio analogo, dažnai savo vertinimais būna gerokai radikalesni: „kaip galima tai valgyti? Kaip aš anksčiau tai valgiau? Argi čia apskritai kava/ryžiai/pomidorų padažas/šokoladas?“.

Nuotrauka iš http://goo.gl/iKc6S1

Nuotrauka iš http://goo.gl/iKc6S1

Ekologiškų produktų gamintojus ir pardavėjus taip pat galima suskirstyti į dvi grupes: su jomis nuolat tenka susidurti versle, bendraujant ir su potencialiais tiekėjais, ir su konkurentais. Vieni gamina ir parduoda „ekologišką“ – nelabai svarbu, ką ir kokį, svarbu, kad paženklintą šia etikete. Mat tai nauja galimybė, naujas dar neužimtas segmentas, madinga žinutė. Jie patys nelabai gilinasi į produkto subtilybes ar klientų lūkesčius, svarbu, kad standarto reikalavimus įvykdė ir kontrolės institucijos neprikibo. O kad produktas prastas ir pagamintas be meilės, tai jų visai nedomina. Domina, kad būtų gerai perkamas (beveik visada – dėl žemesnės kainos). Kiti gamina ir parduoda tai, ką moka ir mano esant prasminga vartotojui. Jie ieško geriausių žaliavų, technologijų ir receptų, o į ekologiškumą žvelgia kaip į kokybės ir atsakingumo rodiklį. Jiems eko ženklelis yra tik papildomas liudijimas. Jų pačių standartai yra aukštesni ir išsamesni nei ekologiški, o jų vykdymas remiasi būtent tokia verslo idėja, ne formalumais ar išoriniais reikalavimais.

Ekologiško maisto pasirinkimas taip pat negarantuoja, kad mityba jums yra tinkama ir pilnavertė. Juk galima misti vien ekologiškais makaronais (populiaru tarp nemėgstančiųjų gaminti) arba vos kelių rūšių salotomis (populiaru tarp pradedančių vegetarių). Galima sutikti, kad ekologiško maisto persivalgyti sunkiau, nes jis labiau pasotina, jo skonis išraiškingesnis jis paprastai brangesnis. Kita vertus, jei esame dideli smaližiai, persivalgyti ekologiškų saldumynų yra labai lengva.

Taigi, kad ir kaip būtų kartais gaila, joks mūsų gyvenimo reiškinys nėra toks paprastas, kad būtų išmatuojamas pasitelkus vieną kriterijų ar skiriamąjį ženklą. Maistas – taip pat.


* Knyga „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“.