Žydintys migdolai „Ecomil“ soduose Ispanijoje

Migdolai – vienas iš labiausiai apdainuotų ir romantizuotų dalykų, iš tų, kuriuos mes valgome. Sakome „dangiški migdolai“, „kvepia migdolais“ ir pan. Kodėl jie dangiški?

Skonis? Šiandien jau sunku pasakyti, kad taip, nes taip esame pripratę prie migdolų skonio, kad retas tebeprisimename juo mėgautis. Migdolai labiau užima sveiko nei reto ar ypatingai skanaus maisto vietą. Skoniui juos skrudinam, saldinam, maišom į šokoladą, kepam pyragus, gaminam marcipanus ir kitaip papildomai gardinam. O maistinei migdolų vertei sunku atsispirti.

Bet grįžkim prie dangiškumo. Šiandien mums įprasta migdolų rūšis yra vadinamieji saldieji migdolai. Kartieji turi amigdalino, kuris organizme virsta cianidu, todėl nėra skirti valgymui (mažais kiekiais vartojami liaudies medicinoje). Kažkada migdolai buvo tik kartūs. Saldžiųjų migdolų rūšis, manoma, atsirado atsitiktinės mutacijos būdu kažkur dabartinės Armėnijos ir Azerbaidžiano teritorijoje. Tad jau senuose raštuose minimi ir senose kultūrose garbinami buvo ir saldieji, ir kartieji migdolai. Apie juos minima Biblijoje, graikų mitologijoje, migdolų rasta netgi Egipto faraono kape. Matyt migdolų „dangiškumas“ kyla iš senos jų auginimo ir naudojimo tradicijos. Tai nereiklus augalas, vedantis ypač maistingus, skanius, daug kur pritaikomus ir nesudėtingai laikomus (negliaudyti migdolai ilgai išlieka švieži) vaisius. Pražįsta jis vasario mėnesį – gausiai ir įspūdingai, kaip pavasario pranašas. Saldieji žydi baltai, kartieji – rožiniai.