Category: Gyvenimo žaidimai Page 1 of 11

nzidinys.lt

Pelnytai ar ne, bet kūryba ir kūrybiškumas šiais laikais yra tapę žodžio „gėris“ sinonimais. Kalbu visų pirma apie tuos, kurie veikia ir triūsia kitose, ne meno srityse. Jiems kūryba atrodo esanti paties žmogaus išsipildymas, o kūrybiškumas – aukščiausios kvalifikacijos bet kurioje srityje ženklas. Maža to, į kūrybinę veiklą žiūrima kaip į laivą, kuris mus išgelbės nuo dirbtinio intelekto tvano. Didžiausius kūrėjus žmonės adoruoja, suteikia jiems visokio išmanymo kreditą, stato paminklus. Neretas mąsto, kad jei galėtų kurti, būtų laimingas.

Galėtume sakyti: štai puikus žmonijos brandos pavyzdys. Iš „būsiu laimingas, jei tapsiu turtingas“ pasisukę į laimę kurti, tarsi turėtume pasijusti išdidūs. Tačiau vis dėlto svarbu, kaip suprantame pačią kūrybą ir priežastis, kodėl ji neatsitinka.

Šis posūkis turi keistumų, nes kultūriškai kūryba visada siejosi su kančia. Sakome „kūrybinės kančios“, tik veikiau ironiškai – „kūrybiniai džiaugsmai“. Literatūra, ypač biografinė, kupina pasažų apie kūrėjų kančias – dėl nepasitenkinimo savo kūrybine raiška, abejonių dėl talento stokos, aukštesnių jėgų apleidimo, neišpildytų ambicijų, aplinkinių nesupratimo. Ką ir kalbėti apie materialius nepriteklius, o neretai ir visišką skurdą. Kūrybai reikia liepsnos, o ji gali sudeginti ir patį kūrėją. Liepsna įžiebiama iš įtampos ir konflikto, taigi yra pradedama ir lydima kančios.

Ar mūsų laikų herojai taip supranta kūrybinę laimę? Nieko panašaus. Kūryba kaip laimės forma suprantama kaip teisė, kurią realizuoti trukdo ne talento stoka ar virš-žmogiškų jėgų apleidimas, bet nepalanki (gal net neteisinga) aplinka, laiko ir pinigų stygius.

Demokratiškose šalyse ir į kūrybą žvelgiama demokratiškai – kurti gali kiekvienas, nes kūrybinis pradas glūdi kiekviename. Suprantama, kad tokiu atveju ir kūryba turi būti suprantama plačiai, kaip bet kuri kuriančioji veikla: mokymas, gydymas, statyba, žemdirbystė, karyba, prekyba ir pan.

Argi nemanome, kad pedagogui ir gydytojui reikalingas pašaukimas, pranokstantis dalyko išmanymą ar net patirtį? O kad griuvėsių ir purvyno vietoje po pusmečio jau stovi namai, – ar tai ne kūryba? Puikiausias interneto ryšys, galimybė pačiam fotografuoti ir filmuoti svarbias gyvenimo akimirkas, dalintis tuo be suvaržymų – ar tai nėra daugybės žmonių kūrybos rezultatas? Net jei architekto sprendimas yra abejotinos meninės vertės, pastatytas namas yra kūrinys. Kaip ir išvirti pietūs, net ir nebūdami kulinarijos šedevras. Kaip beje, ir meno kūriniai nepaliauja būti kūriniais, jei lieka nepripažinti.

Ūkininkavimas ne atsitiktinai vadinamas agrokultūra, o tausojančiam ūkininkavimui reikia dar daugiau kūrybiškumo, nesvarbu, kad ūkininko, kaip ir statybininko, batai purvini. Toks kiekvieno individo potencialų kūrybiškumą pripažįstantis požiūris į ekonomines veiklas būtų labai sveikas mūsų visuomenei, kur daugybė žmogaus darbo rezultatų ir gyvenimo patogumų priimami kaip savaime duoti. Be to, tai pagelbėtų žmonėms įsisąmoninti, kad savo darbą galima mylėti, ypač kai palygini savo darbo pliusus su kito pliusais, o minusus su minusais.

Žmonių gebėjimai ir talentai skirtingi, natūralu, kad visi skirtingai realizuojame savo kūrybinį potencialą. Ir kiekvienas norime to potencialo realizuoti daugiau, tam pasitelkdami savo kūną, protą ir valią. Iš to atsiranda ir kančia, nes tenka vis peržengti įprastas ribas. Arba nuobodulys, kai sau (sic! – ne aplinkiniams) naujų tikslų nebekeliame.

Iš kur šiandien kyla toks didelis noras iš ekonominių veiklų pereiti į grynąją kūrybą? Viena vertus, dėl to, kad menininkai laikomi ypatingais žmonėmis, o grynoji kūryba – paslaptingu ar net magišku užsiėmimu. O kas nenori būti garsiu ir ypatingu? Antra vertus, dėl to, kad nemažai žmonių dirba nemėgstamą darbą arba įsivaizduoja, kad galėtų dirbti geresnį. Bet nepasiryžta jo pakeisti į norimą. Trečia vertus, dėl to, kad net ir norintiems dirbti gerai, kūrybiškai, dažnai nepavyksta dėl aplinkybių.

Visos žmonių veiklos išsivysčiusiose visuomenėse yra stipriai apsunkintos biurokratinės naštos. Ji žlugdo ją nešančius žmones tiek dėl sunkumo, tiek dėl beprasmybės. Lengviausi pavyzdžiai – mokyklos, universitetai ir sveikatos apsauga, – sritys, kurių darbuotojams jų veiklos naudotojai jaučia bent kokią atjautą. Niekas taip nemažina atsidavusių gydytojų ir mokytojų motyvacijos kaip formalios ataskaitos, jų gausa ir sudėtingumas, atotrūkis nuo realių poreikių. Taip pat apribojimai ir tiesioginiai nurodymai, kurie neleidžia specialistams siekti jų darbo rezultato, kaip antai, efektyviai (geriausiu būdu) išgydyti ar išmokyti žmogaus, nesukeliant jiems papildomo streso.

Arba paimkime kone kūrybingiausia laikoma profesiją – architekto. Architektūrą studijuojantis jaunuolis tikisi dirbti su erdvėmis ir formomis, medžiagomis ir žmonėmis. O realiai didžiąją dalį laiko dirba su statybų dokumentais, leidimais, teismais, biurokratais ir pavydžiais kolegomis, kuriems procedūros suteikia teisę sudirbti tavo darbą be jokių argumentų. Šiandien nėra profesijos, kurioje paprastoji profesinė kūryba nebūtų apnarpliota reikalavimų, išsunkiančių iš žmogaus ir kūrybiškumą, ir motyvaciją. Netgi protestuojantys ūkininkai be savo cecho savanaudiškų reikalavimų (akcizo, išmokų, saugomų teritorijų) minėjo nuolat besikeičiančius, nelogiškus ir sunkiai suprantamus apribojimus, kurie ilgainiui žmones tiesiog išveda iš kantrybės. Ūkininkų atveju galima pasakyti, kad subsidijos visada su formaliais apribojimais supintos, bet jų tai nepaguos, nes jie neturi alternatyvos dirbti šalia sistemos.

Beje, meno kūrėjai taip pat yra spaudžiami šios naštos – jie pildo paraiškas ir ataskaitas, viešų ir privačių finansavimo šaltinių sąlygas, arba geba parduoti savo kūrinius privatiems klientams. Ir visi žinome, kad dailų puodelį ar krepšį parduoti yra paprasčiau nei paveikslą.

Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, vajus prieš biurokratiją yra lyg banguojanti jūra – iniciatyvos pakyla ir vėl nuslūgsta, stipriai ko nepešusios. Kodėl? Nes norėdami sumažinti biurokratijos, turėtume duoti daugiau įgaliojimų patiems žmonėms, jais labiau pasitikėti ir leisti klysti. Deja, to bijo ne tik politikai (mažiau bus reikalingi) ir valstybės tarnautojai (gali prarasti darbo vietas), bet ir patys žmonės. Mat nenori prarasti net ir iliuzinės globos iš valstybės ir užsikrauti (papildomo?!) rūpesčio savo gyvenimu. Žmogui patinka, kai juo rūpinasi. Net jeigu rūpestis popierinis, o už jį moki ir savo grynais pinigais, ir nervais.

Regis, nėra galo ydingam ratui, kurio niekas negali pertraukti – kiek technologijomis padidinamas darbo našumas, tiek jo sumažina biurokratinė našta. Bet ir čia technologijos turi ambiciją, antai Billas Gatesas sako, kad dirbtinis intelektas būtent ir išgelbės mus nuo to biurokratinio darbo, kuris visus taip dusina (spėju, netgi biurokratus). Mat tik dirbtinis intelektas begalėtų patenkinti tuos reikalavimus, kuriuos per tiek metų įstatymų leidėjai prikūrė ir kurie užgriuvo ant mūsų visų nedirbtinių galvų. Ar taip atsitiks, matysim, bet kuriuo atveju tai būtų rimtas testas dirbtinio intelekto galimybėms – ar jis sugebės pažaboti/apgauti/suprastinti biurokratiją. Jeigu taip, galėsim puoselėti jam įvairesnių jausmų nei dabar – baimę arba euforiją.

Dar viena priežastis, kodėl žmonės nebejaučia kūrybos savo darbe, yra siaura specializacija. Ji padidina veiklos efektyvumą, tačiau atima iš žmogaus pasiekto rezultato džiaugsmą ir padaro darbą monotonišku. Pramonėje tai jau sena istorija. Joje padidėjęs efektyvumas leidžia šį nuobodulį kompensuoti podarbine veikla, mokymais ir pan. Tačiau specializacija yra daug jaunesnis reiškinys paslaugų srityje, kur žmogus turi išlaikyti dėmesį dirbdamas su kompiuteriu, bet kai išmoksta operacijas, neretai praranda kūrybinį interesą, todėl dažnai keičia darbus. Tokiems žmonėms viena iš išeičių yra individuali veikla, kai jie, neprisirišdami prie organizacijos, patys kuria visą savo veiklą, spręsdami, kiek ir kokio darbo jie apsiims ir dar surasdami, kas tą jų darbą nuperka. Tokiu būdu patiriama prasmė, bet kartu ir nerimas dėl negarantuoto sekančių mėnesių atlyginimo.

Taigi kiekvieno mūsų komforto zona yra tarp nuobodulio ir perdegimo, kur nuobodulys yra poroje su per lengvais darbais, o perdegimas – su per sunkiais. Pasitenkinimas darbu ir jausmas, kad jis yra kūryba, apima ir nemažai pakeliui patiriamos įtampos bei streso. Jei dalykai labai lengvi, kūrybinio pasitenkinimo būti negali. Todėl manyti, kad meninė kūryba gali būti ir lengva, ir suteikianti prasmę, yra tiesiog nelogiška. Galbūt ji tokia yra išskirtiniams talentams, tačiau jie yra tik išimtys, kurios patvirtina taisyklę.

Mintis, kad jei turėsiu laiko ir nejausiu būtinybės dėl pinigų, tai kursiu, yra dar viena apraiška kiekvienam būdingo laisvos veiklos noro. Tik jis yra klaidinamas iliuzijos, kad įmanoma būti laisvam nuo materialinių apribojimų. Kol kas dar niekam nepavyko tokiu tapti – nei menininkui, nei grioviakasiui, nei vargšui, nei turtingam. Nebent žmogui, sėkmingai atsižadėjusiam šio pasaulio gėrybių.

Toks materialiai pagrįstas laisvės pojūtis galėtų atsirasti tik tada, kai pajamos pakankamos vartojimo norams, nereikia nuolatinio darbo joms palaikyti ir nėra rizikos jas prarasti. Pirma sąlyga neatsilaiko prieš prigimtinį žmogaus norą daugiau, antra – prieš ekonomikos dėsnius, trečia – prieš medžiaginio pasaulio tikimybinę prigimtį, kuri reiškia, kad nieko garantuoto, išskyrus mirtį, tiesiog nėra.

Galbūt meninė kūryba turi daugiausia šansų nešti laimės, kai ji yra hobis, o ne duoną uždirbantis užsiėmimas? Žinoma, tik tuo atveju, jei kuriantysis pajėgia abu „darbus“ atlikti ir pats neįvaro savęs į kampą susikūręs nerealius lūkesčius dėl savo meno gerbėjų gausos.

Dar įdomesnė, bet ir skausmingesnė tema yra apie tai, ar mes iš tikrųjų kurtume, jei turėtume tam laiko. Labai nedaugelis. Nes žmogus iš principo yra tingus. Jis nedaro mankštos, nors labai norėtų, kol neprispiria skausmai. Nesimoko kalbų, nors labai norėtų, kol tiesiogiai jų neprireikia. Lygiai taip pat nesiima kurti, kol nebekurti nebegali. Sakoma, būtent tai ir yra tikrasis menininką išskiriantis kriterijus.

nzidinys.lt

Ažiotažas dėl prastų matematikos egzamino rezultatų kilo platus, aistringas ir nebe pirmą kartą, tad kartu su savo objektu prašosi analizės.

Analizė, beje, yra matematikos instrumentas, nors šios temos diskusijoje, kaip ir daugelyje kitų, jos nepasitaiko daug. Daug pasitaiko emocijų. Ir aptariamąjį ažiotažą kildinčiau visų pirma iš emocijos, veikiausiai frustracijos, kuri gali būti suprantama – tiek metų mokytis ir neišlaikyti egzamino! Apmaudu. Tačiau jei tas dalykas, kurį turėjai išmokti, bet neišmokai, yra didžiai vertingas ir reikalingas, tada ne tik apmaudu, bet ir pikta. Jautiesi tarsi negavęs brangios dovanos.

Niekur negirdėjau tiek ditirambų matematikos išmanymui, kiek pastarosios diskusijos apie prastus egzaminų rezultatus metu. Kaip ji puikiai lavina protą, suteikia jam jėgos, aštrumo, tikslumo ir kitų individui bei visuomenei vertingų savybių. Būtent preziumuojama nauda visuomenei suteikia diskursui ugnies – net periodiškai pasikartojantis susirūpinimas dėl vaikų silpnų raumenų ir sunkių kuprinių (kuris yra labai pagrįstas) nesukelia tiek aistrų. Matematikos mokėjimas pateikiamas kaip silpno proto sunkiame gyvenime priešnuodis. Esą matematiką išmanąs žmogus vadovaujasi argumentais, atskiria fake news, neturi polinkio į alternatyvią realybę ir apskritai geba skaidriai ir logiškai mąstyti.

Nėra abejonių, kad kai kurie matematikos išmanytojai šiomis savybėmis pasižymi. Tačiau vargu ar egzistuoja koreliacija tarp matematikos išmanymo ir orientacijos realiame gyvenime (ne dažų kiekio skaičiavimą buto remontui turiu omenyje). Žiūrint griežtai matematiškai, jei esama žmonių (bent vieno), kurie nurodytomis dorybėmis nepasižymi, tai bendra taisyklė nėra teisinga. Sakysite, matematiniai dėsniai realybėje taip tiesiogiai neveikia – bet juk tai ir reikėjo įrodyti!

Matematika operuoja grynaisiais dydžiais, santykiais ir dėsniais, kurie galioja tik tam tikriems objektams tam tikrose aplinkybėse. Gebėti konvertuoti realybės faktus (duomenis) į matematinę erdvę, o skaičiavimų (ar kitų matematinių manipuliacijų rezultatus) – atgal į gyvenimą reikia daugiau savybių, ne tik matematikos išmanymo. Kaip vertėjui reikia gerai mokėti abi kalbas, taip matematikos dėsnių taikytojui, pavyzdžiui, ekonomikoje, reikia išmanyti ir modelius, ir ekonomiką. Priešingu atveju gauname matematikos profanaciją, kurios socialiniuose moksluose vis dar labai daug. (Šiais atvejais gal būtų buvę geriau, jei kažkas būtų to matematikos egzamino neišlaikęs ir supratęs, kad jos nemoka).

Dėl alternatyvios realybės ir matematikos būčiau dar atsargesnė. Būtent matematika leidžia kiek tik nori vidujai neprieštaringų sistemų, kurios remiasi skirtinga aksiomatika. Nesvarbu, kad vienos yra vyraujančios, kitos marginalios. Juk ir alternatyvi realybė yra marginalija vyraujančios sampratos fone. Ar dvi lygiagrečios tiesės begalybėje susikirs, ar ne, priklauso nuo pradinių prielaidų arba paradigmos. Taip ir žemės apvalumas ar plokštumas priklauso nuo to, kas mūsų nuomone ją laiko. Jei vėžliai, drambliai ar sraigės, tai bet kokios išvados, nors ir kuo skrupulingiausiai prisilaikant logikos padarytos, skirsis nuo to, kas mums atrodo savaime suprantama.

Visa šita rašau ne norėdama paneigti matematikos grožį ir potencialą. Priešingai, galiu jį tik paryškinti. Tai rašau tik norėdama pagrįsti teiginį, kad matematikos išmanymas nėra išskirtinis ugdant gyvenime susivokiantį individą. Kiti mokslai bei menai turi nė kiek ne mažesnį poveikį, jei tik pats mokymas yra sėkmingas. Taigi visuomeninė šio mokslo vertė nėra tokia didelė, kokia vaizduojama. Matematikoje pasikaustę žmonės nėra nei daugiau, nei mažiau dori bei pilietiški, lyginant su kitais.

Visgi matematikos išmanymas neabejotinai daug duoda pačiam individui. Jis suteikia nuoseklų ir itin plačiai apimantį instrumentą pažinti pasaulį – tarsi pasaulėžvalgos stuburą. Tiesa, bet koks kitas klasikinis ir kokybiškas išsilavinimas taip pat suteikia pasaulio pažinimo instrumentą, kaip antai filosofija, filologija, istorija, biologija, muzika, dailė. Matematikos instrumentas yra išskirtinis savo talpumu ir formalumu – juk kalbame apie abstrakcijas, operuojame erdvėje, toli nuo žmogiškojo ribotumo, paklaidų ir laiko žymų; praktiškai neveikiami ideologijų ir kito bruzdesio. Šiandien jis išskirtinis ir tuo, kad remiasi teorija, o ne eksperimentu. Matematikoje kalbame apie bekūnius taškus, begaliniai mažus ir begaliniai didelius dydžius, n-mates erdves ir kitus objektus bei funkcijas, kurių negalime apčiuopti juslėmis anei organiškai sutalpinti į savo protą, taigi ir eksperimento suorganizuoti negalime – tenka kliautis teorija.

Sutikim, tokį aparatą įvaldyti gali toli gražu ne kiek­vienas. Ir, matyt, ne kiekvienam jo būtinai reikia. Tačiau matematikos mokslai individui vertingi dėl pačių pratybų – pastangų juos įvaldyti. Pratinti protą prie disciplinos: suvokti sąlygą, sudaryti sprendimo planą, nuosekliai spręsti, patikrinti rezultatą – ugdyti loginį bei strateginį mąstymą, užčiuopti chaose struktūrą.  Matematikos uždavinys yra bet kokio gyvenimiško uždavinio kvintesencija. Tačiau ar tokia nėra ir užduotis nupiešti ar parašyti rašinį konkrečia tema? O ir logikos galime išmokti ne matematikos, bet žodinių disciplinų keliu. Mokyti logikos mokykloje būtų labai naudinga iniciatyva.

Jei vertybė yra pats ugdymas, tai kuo čia dėtas egzaminas? Kodėl reikėtų taip sureikšminti jo rezultatus? Be to, jei vertinant patį ugdymą, būtų nuoseklu toliau siekti ugdomojo pozityvaus santykio su matematika ir jos neišsemiamu potencialu. Tik štai būtent santykis ir yra blogas visų, kurie nėra gabūs matematikai iš prigimties. Ne tik vaikų, bet ir suaugusių santykis su matematika yra, švelniai tariant, įtemptas. Įtampa kyla iš to, kad tu (tavo vaikas) privalai mokėti, bet išmokti neišeina ar neproporcingai sunku. Neišeina visų pirma dėl to, kad, akivaizdu, ne pats ugdymas laikomas vertingu, o rezultatas. Egzamino rezultatas.

Matematika yra lėtai įveikiama įkalnė. Lėtai, ilgai ir nuobodžiai turi zulinti tas pačias tiesas, kol jos prasiskverbia į kitą sąmonės lygmenį ir ten padaro tą transformaciją, kurios siekiam. Bet daugeliui motyvacija baigiasi net neįpusėjus, visų pirma dėl to, kad reikia rutiniškai kartoti ir kartoti ką esi išmokęs, po truputį prijungiant naujo. Koks šiuolaikinis vaikas nuosekliai mokosi visus 9 mokslo metų mėnesius? O visus 12 mokyklos metų?

Anksčiau nuobodaus kalimo lygoje matematika turėjo draugių – gramatikas. Lietuvių kalba toje lygoje daug kam išliko, tačiau užsienio kalbos ją neabejotinai paliko. Užsienio kalbų mokytojai pasitelkia begalę skirtingiausių priemonių ir metodų, ne tik tam, kad mokiniam būtų lengviau suvokti ir prisiminti, bet ir tam, kad nebūtų nuobodu. Įpūsti motyvacijos nurodomuoju būdu nuobodiems veiksmams informacinės epochos vaikui ar paaugliui – misija neįmanoma. Taigi vienas iš atsakymų neabejotinai glūdi mokymo metoduose, nes palikti matematikos mokytoją vieną akistatoje su dideliais visuomenės lūkesčiais (kuriuos ir žymi egzaminas bei ažiotažas aplink jį) bei nemotyvuotu, įsitempusiu ir nuosekliai lėtai dirbti negebančiu vaiku ar paaugliu yra tiesiog nesąžininga.

O kaip su nauda? Kiek kiekvienam moksleiviui gyvenime matematikos žinių prireiks tiesiogiai (ne proto plotį ir raumenis turiu omenyje)? Viena vertus, žmonės, gyvendami su savo išmaniuoju, it rankos tąsa, beveik gali apsieiti be matematikos. Kita vertus, daugybei specialybių šiandien matematika yra reikalinga. Ir realiai, ir formaliai.

Formaliai – stojant į didelį skaičių specialybių reikia matematikos pažymių: informacinių technologijų, inžinerijos, socialinių mokslų, netgi psichologijos. Manau, čia ir glūdi pirmas lūžis, kuris turėtų pritraukti švietimo sistemą arčiau šiuolaikinio žmogaus, kurio poreikis dinamikai ir nepakantumas seniesiems mokymo būdams yra neįveikiamas. Esu tikra, kad atsiras universitetų, kurie į informacinių technologijų ir inžinerijos specialybes priiminės ne pagal matematikos egzamino rezultatus, o pagal kūrybingumo, logikos ir panašius testus.

Realiai matematika reikalinga ir tam tikrai daliai darbų. Apie tai daug ir garsiai kalbama su nemažiau apokaliptine gaida. Tačiau tai ne nauja tendencija. Drįsčiau teigti, kad matematiką išmanančių studentų poreikis rinkoje išlieka aukštas 30, 50, o gal ir visą šimtą metų. Dalis vaikų gimsta su šiuo polinkiu – vargu ar galim daugiau „užsisakyti“. Svarbu, kad jie turėtų kur šiuos savo polinkius vystyti. Gali atrodyti, kad mažinant bendrus reikalavimus, jie praras šias galimybes. Tačiau noras palaikyti visiems vienodą visų dalykų lygį neatlaiko gyvenimo diktuojamų reikalavimų. Mokyklos ir klasės specializuojasi ir tai suteikia vaikams galimybes rasti jų gebėjimus atitinkantį mokymą.

Ar galima vaikus priversti mokytis matematikos? Neabejotinai. Ar galima juos priversti nustatytą kiekį jos išmokti – galbūt. Bet prievarta tikrai neįmanoma instaliuoti matematinio mąstymo į žmogaus galvą, taigi ir pasiekti visų aukščiau išvardintų šios disciplinos įvaldymo dovanų.

Neįtikėtina, kaip visuomenė šiandien supranta, kad žmonės skiriasi savo rase, tautybe, religija, seksualine orientacija, gyvenimo būdu, ir jų vertė nuo to nemažėja. Bet kad jie skiriasi būdais, kuriais geba matyti, justi ir suprasti pasaulį – nesupranta. Šiandien nereikia išmanyti matematikos, kad gebėtum naudotis matematikos žinių pagrindu sukurtais įrankiais. O įrankiams kurti tikrai nereikia minių specialistų.

Ir kodėl mes turėtumėm versti žmones daugiau skirti laiko studijuoti būtent matematiką? Argi mums atrodo, kad ji gali suteikti raktą, kurio reikia atrakinti didžiausiems šiandienos žmonijos iššūkiams? Ar mums trūksta technologijų suvaldyti agresijos židinius pasaulyje, pakeisti iškastinį kurą, sumažinti taršą ir emisiją? Technologijos išrastos, jos tiesiog neįdiegtos dėl tam tikrų žmogiškai susiklosčiusių priežasčių. Kadangi nuolat tarėmės žiną, kokių specialistų reikia, matyt iki šiol nepataikėm, kad su svarbiausiais uždaviniais vis nesusidorojam.

Apie laiką, kaip objektą, kalba fizikai ir poetai. Koks jis? Išlenktas, galingas, virpantis, tankus arba ažūrinis, permatomas. Negailestingas visaapimantis pradas. Esamą laiko trupinį – akimirką – gaudo tapytojai ir meditacijos meistrai, įrėmina ją spalvomis ir potėpiais, įkvėpimais ir iškvėpimais, kurie tik tiek jo tėkmę tesulaiko. Blyksnis beribiame danguje. Istorikai mėgsta jau įvykusį laiką, jiems reikalingas praeities buferis, kad galėtų imti apie įvykį kalbėti. Kitaip gyvi liudininkai ir emocijos per daug judina laivą, tad neišeina juo naviguoti tarp povandeninių uolų. Laikas, kaip atminties klodai.

Politikai žada būsimąjį. Jei kažkas gero, tai bus ateityje dėl jų pastangų; jei reikia daryti nepopuliarius sprendimus, įpareigoja būsimas vyriausybes. Praeityje visada buvo jų negerieji oponentai, ateityje – gerieji jie. Jiems laikas, kaip daugtaškis – tuštuma, kurioje vyksta, kas pasakyta.

Ekonomistai laiko matmens nemėgsta – jis trukdo skaičiuoti, painioja ir taip sudėtingus dalykus. Be to laiko skalę sunku įdėti į plokščius grafikus – ten du matmenys jau užimti: pinigai ir žmonės. Jiems laikas lieka tarp eilučių. Matematikai pakiša mintį – imkite tokias laiko atkarpas, kad jo pokytis būtų nykstamai mažas ir vaizduokite tikrovę tuose pjūviuose. Mintis gera matematikams, ekonomistų negelbsti – ekonomiką daro gyvi žmonės, kai jau nebegyvi – nebedaro. Sukarpytas laikas tampa skylėtas, o per tas skyles gali įslysti (ir įslysta) nelaukti reiškiniai, kurių ekonomistai neaiškina (nes nežino kaip suskaičiuoti). Tuo tarpu žmonės gyvena ir dirba visą laiką, skylėtą taip pat. Nenuostabu, kad jiems pasaulis neatrodo toks nuoseklus, tvarkingas ir paaiškinamas. Ypač, kai atsiduria ties skyle. Jiems jis tiesiog (iš)gyvenamas arba ne.

Vasarą galvoju apie laiką ir kitų apie jį galvojančių mintys susirenka į mano aplinką it naktiniai drugiai prie lempos ant terasos. Poetai, tapytojai, medituotojai, mokslininkai, tyrėjai, skaičiuotojai siunčia apie laiką savo žinią. Visi tą pačią – kad laikas yra svarbus, gal net svarbiausias, norint bet ką suprasti, pajusti, išgyventi. Galvoju, kodėl dabar, per atostogas? Logiška: žmogaus protas operuoja laike ir erdvėj. Jei erdvę maksimaliai sumažini ir panaikini išorinius įvykius, laiko matmuo sutirštėja ir tampa labiau juntamas. Gamtoje be sociumo laikas tvyro it rūkas karštą dieną po lietaus. Beveik gali pačiupinėti.

Gyvename neapibrėžtumo sąlygomis ir neįvertiname dinamikos – nuolat kartoja N. Nicholas Taleb savo knygoje „Skin in the Game“. Nekomentuosiu tų epitetų, kuriuos jis prideda prie ignoruojančių laiko veiksnį – kvailiai ar ne kvailiai, bet reiškinius, ir ypač sudėtingus, linkstame interpretuoti statiškai. To nepastebėti gali tik nestebintieji.

Mūsų viešo gyvenimo tvarkytojai, planuodami intervencijas nevertina nei laiko matmens nei tos „smulkmenos“ (apie kurią žino kiekvienas savo darbą dirbantis žmogus – kad ir Talebo mėgstamas minėti taksistas), kad procesai vyksta etapais ir visada po veiksmo seka atoveiksmis. Todėl nieko keisto, kad padalinus pinigų nedirbantiems, dirbančių sumažės, o valdžiai nesiskaitant su gydytojais ir mokytojais, šios profesijos negalės tapti prestižinėmis. Pagrindinės ekonominės politikos priešpriešos dalinasi pagal laiką. Padalinam pinigų dabar, bus problemos ateityje. Bet apie laiką juk nekalbam – tada kiti bus valdžioje (tik pasekmes patiriantieji liks tie patys). Valstybės skolai taip kaupiantis ir biudžeto išlaidoms didėjant kažkada teks patirti pasekmes – infliaciją, išaugusius skolos aptarnavimo kaštus ir kitus garą nuleidžiančius reiškinius. Bet „kažkada“ nesiskaito, ypač kai „dabar“ taip patrauklu, o „kažkada“ taškas laike toks neapibrėžtas. Be to jis toks nebaudžiamas (prisiminkime Kirkilo ir Blinkevičiūtės fiestas prieš aną krizę). Priklausomybė nuo skolinimosi ir svetimų pinigų leidimo nei kiek nemažesnė nei nuo lošimo ir alkoholio. Bet apie tai raudoni užrašai ant Seimo ir Vyriausybės rūmų neįspėja. Dinamika ekonomikoje nėra tik klausimas tarp trumpalaikių ir ilgalaikių pasirinkimų ir atoveiksmio įvertinimas. Ji vyksta visomis kryptimis. „Naujojo Židinio“ puslapiuose esu ne kartą rašiusi apie skurdo matavimo rodiklių klaidinančias išvadas, manant, kad jie rodo skurdo būklę. Ne, jie rodo momentinę nuotrauką nuokrypių nuo pajamų vidurkio. Realybėje gi žmonių pajamos nuolat kinta ir didesnis nuokrypis gali būti tiek aukštesniojo kilimo, tiek žemesniojo kritimo pasekmė. Mes fiksuojam vis kitų žmonių pajamas, kaip mažas, o traktuojam, kaip tų pačių. Rodiklis yra tik vektoriaus modulis, kuris perspektyvai nėra esmingas. Esminga yra vektoriaus (dar tiksliau: daugybės vektorių aibės) kryptis. Ar keliai, vedantys laike  į didesnę gerovę yra atviri? Ir ar egzistuoja motyvas – potencialas – kuris paskatina tuo keliu judėti?

Laiko dimensija svarbi ne tik tokiems mobiliems mokslams, kaip ekonomika, bet ir tokiems statiškiems kaip genetika. Skaitau apie tai interviu su mokslininku tyrėju Artūru Petroniu „Maratono lauke“. Jis pasakoja, kad įtraukę laiką, kaip veiksnį į epigenetikos tyrimus, atvėrė naują galimybių etapą. Man, tiesa, pasakius, keisčiau, kad anksčiau jie laiko nelaikė veiksniu, nei kad dabar nusprendė įtraukti. Žinoma, aš nesuprantu nei apie genetiką, nei apie epigenetiką, bet statika apskritai neatrodo perspektyvi prieiga.

Korona virusas visų pirma apribojo judėjimą. Taip pat įvedė atstumus, saugiais vadinamus. Pridėjo baimės. Tai perkeitė erdvę ir laiką, kiekvienam pagal jo situaciją. Beje, žmonių nusiteikimas buvo laiko turėti daug. Ekonomistai prognozavo gerokai didesnio masto „skylę“ vyksme (o dėl to ir pajamose, darbo vietose bei biudžete), žmonės ruošėsi perskaityti tas knygas, kurias laikė pensijai pasidėję. Gal net pabendrauti daugiau su vaikais. Bet retam pavyko. Vaikai pilnai sulindo į virtualią erdvę – nuotolinis mokymasis legalizavo buvimą prisijungus (on-line), taigi prasilenkėm. Laikas įgavo kitą matmenį ir nušuoliavo, kaip jam būdinga, nesileisdamas būti pagautas. Ypač tiems, kurie turėjo priimti sprendimus: mažinti , perorientuoti ar uždaryti verslus, stabdyti arba keisti projektus, išeiti iš vieno darbo, susitelkti į kitą, parvažiuoti iš kitos šalies ar likti. Rizikuoti, prarasti ir iki ausų patirti netikrumą. Plaukioti netikrume lyg jūroje per atostogas kartu neatostogaujant. Netikrumas visada buvo ir bus, tiesiog anksčiau dauguma galėjome jį ignoruoti pasislėpę už rutinos ir stabilumo garantijų, tokių kaip darbovietė, mokykla ar poliklinika. Labai gerai pasijuto, kad tai ne garantijos, tik laikini susitarimai, it popieriniai namai –  nes pūsteli stipresnis vėjas ir jie sugriūna. Tai nepavaldu nei atskiram žmogui, nei institucijai, nei vyriausybei – laikas teka srove, mes tik galim vienaip ar kitaip jį sutikti. Keistas toks laikas, sako žmonės iki šiol ir patys nelabai supranta, ar turi jo daugiau, ar mažiau. Būtų nuostabu, jei kuo daugiau nušluotumėm tų saugumo ir užtikrintumo iliuzijų ir nustotumėm aukoti savo galimybes vardan garantijų. Bet vargu. Klausiam, kada grįšim į normalų gyvenimą? O koks jis yra normalus?

Įvykiai Baltarusijoje, kai apie juos galvoji, užgrobia visą laiką. (O negalvoti negali). Jie perkelia epocha atgal, į tą laiką, kurį jau sukatalogavo istorikai. XX a. pradžios nacistinė Vokietija ir bolševikinė Rusija po to Sovietų sąjunga Rytų Europoje. Autozakai žmones gaudo gatvėje ir išveža, kur? Į koncentracijos stovyklas, tremtį, lagerius ar Baltarusijos kalėjimus? Česlovas Milošas „Pavergtam prote“ rašė apie tuos dengtus sunkvežimius Varšuvoje prieš aštuoniasdešimt metų, pasirodo vyksta dabar, tik Minske. Žmogaus amžiaus laiko paklaida duoda nedidelę geografinę paklaidą. Būdami labai to arti užimam kvapą į tą tarpą nepakliuvę. Ar tai reiškia, kad jau prasmukom, ar nereiškia nieko?

Po Niurnbergo proceso, hitlerizmo nusikaltimai buvo įvardinti ir pasmerkti, aprašyti, ištirti ir nugulė sunkia našta vokiečių tautai. Kad ir kiek Rytų Europa stengėsi, bolševizmo ir stalinizmo nusikaltimai nebuvo taip pat vienareikšmiai pasmerkti. Gal dėl to, kad tebėra gyvi? Ar gyvi dėl to, kad jų nenuteisėm ir neatidavėm istorijai?

Visą tą laiką buvo ir tebėra daugiau žmogaus proto ribas peržengiančių prievartos atvejų prieš taikius žmones (apie karus net nekalbu), visų pirma Šiaurės Korėjoje ir Kinijoje. Jų stipriai neskaičiuojam, matyt dėl to, kad esam labai nerasistai…

Ką po vaizdų ir liudijimų iš šiandienos Baltarusijos galėsim pasakyti apie žmogų, kaip padarą ir apie jo progresą? Manau, kad nieko. Galėtumėm apie tą žmogaus progresą apskritai nustoti kalbėti, nes nesimato jo iš jokios pusės. Nebent imtumėm tuos nykstamai mažus laiko tarpus – juose žmonės progresuoja, o per tarp jų žiojėjančias skyles plūsta omonas ir kiti orkai. Nežinau, kas būtų universaliau visą tai aprašęs nei Tolkenas savo „Žiedų valdove“. Jo blogio-gėrio perskyra jungia visų laikų ir kraštų laisvės kovotojus, nes nesudaro prielaidų lygintis, kur buvo baisiau. Ir į hobitus man panašiausi šiandien gudai. Tokio masto ir atvirumo beginklė kova maišo protą! Kaip jie ryžtasi ir ryžtasi kiekvieną dieną, kai žino, kas bus? Pamenu jausmą išėjus į gatvę prieš 1991 sausio 13 ir iš karto po jos. Viena, kai bijai, tikėdamasis, kad smurto nebus (ir nežinodamas kaip jis realiai atrodo, kaip tave veikia), ir visai kitaip, kai žinai, kad bus. Suprantu, kad ir pas mus žinantieji žinojo daugiau ir ilgiau, bet man, kaip eilinei tada stovėjusios minios atstovei, dabar kaimynų stovimas laikas jaučiamas, kaip iki begalybės ilgas. 

O kas bus po to? Kada tai ateis, nespėliosiu, nes šiuokart „po to“ pasako pakankamai daug – kai pasitrauks iš gatvių omonas, kariškiai ir autozakai, o iš kalėjimų bus paleisti sulaikytieji. Tuomet jiems reikės sveikti. Daugybei žmonių reikės gydyti žaizdas ir pradėti rūpintis savo reikalais. Jų neberodys per žinias ir jie nebeužims tiek mūsų minčių. Tada turėsime progos parodyti kitokį solidarumą ir įsileisti darbo ieškančius gudus (visus, ne tik aukštos kvalifikacijos) pas mus dirbti legaliai. Ar zirsim, kad jie gadina mūsų darbo rinką, nes verčia lietuvius pasitempti? Jei užsidarysim, pasmerksim juos ieškoti darbo galimybių paribiais, kur visų tautų apgavikai (mus įskaitant) turės daugiau šansų juos apgaudinėti.

Laisvės kelias taip pat buvo kelias laike. 30 metų nuo Baltijos kelio – matyt gražiausio Lietuvos kelio per istoriją. Prisiminti buvo nostalgiška. Bet šiame laiko taške kelyje pakylėjimo nejaučiau. Galvojau apie tuos tris pradus – drąsą, niekšybę ir abejingumą. Gudijos žmonės dabar demonstruoja drasą. Gudijos pavergėjai – niekšybę. Mes, savo buvusią drasą prisiminę, demonstruojam ją vardan solidarumo. Bet mums patiems to reikia ne ką mažiau, nes abejingumas – rutinos brolis, taip meiliai gaubia ir stingdo. Nesakau, kad mes abejingi kaimynų laisvės siekiui. Visai ne. Mes daug labiau abejingi savosios laisvės tyliam viduje glūdinčiam balsui. Jei tik iškyla grėsmė prarasti gabalėlį saugumo (ekonominio, visų pirma) ar pasislinkti iš komforto zonos, tuoj puolam cituoti Maslow piramidę, kaip žmonėms labiausiai rūpi maistas ir saugumas, o tik po to visokios laisvės ir teisybės. Jie tai tiesa, tai ką veikia tie žmonės Minsko gatvėse, griūvantys po omono lazdomis? Ir ką mes veikėm Baltijos kelyje prieš trisdešimt metų ir dar labiau 1991-ųjų sausį? Ieškojom saugumo? Geresnio maisto? Istorijos tyrinėtojams reikalingas laikas jau praėjo ir pasirodo įvairūs tyrimai, įvairiai interpretuojantys to laiko žmonių sprendimus. Bet kiek aš pati atsimenu, ir ką dabar labai skausmingai primena kaimynai, kad kovojom tada už laisvę ir tiesą. Už teisę gyventi savo gyvenimus, o ne sekti kažkieno nurodymus.

Vis bandau ir bandau, bet negaliu atsistebėti, kai protingi žmonės kalba niekus. Vieni iš to niekų kalbėjimo knygas parašo, kiti judėjimus įkuria. Dar kiti apsiriboja gera karjera ir aukštu statusu. Įdomu tai, kad niekų kalbėjimas statusui netrukdo, o ir statusas netrukdo niekų kalbėti.

Pareiškimas ar bent potekstė, kad esu genijus, byloju tiesą, bet niekas manęs nesupranta, vis nuskamba viešojoje erdvėje iš gana pripažintų autoritetų. Čia turiu omenyje visų pirma ne menininkus, o žmones manančius, jog žino kaip pataisyti ir gal net išgelbėti pasaulį, kuris ritasi prarajon. Jie žino, ką daryti visiems: jiems byloti nuo kalno (ar bent jau tribūnos), o visiems kitiems tik klausyti ir vykdyti. Nes juk nesupranta.

Tik šie genialieji skaitė teisingus filosofijos, ekonomikos, politikos, istorijos ir kt. vadovėlius, tik jie seka „naujausius tyrimus“, tik jie turi tinkamą išsilavinimą. Visi kiti turintys nuomonę, nežinia iš kur išdygo ir net jei skaitė teisingas knygas, iš principo nepajėgūs jų suvokti.

Leiskime prielaidą, kad jie teisūs, ir tarp mūsų yra nedidelė grupelė žmonių (maždaug po vieną kiekvienai žinojimo sričiai), kurie supranta nepalyginamai daugiau už kitus ir todėl kiti turėtų tiesiog jiems paklusti. Tačiau kiekvienas mąstymą praktikuojantis supranta, kad jis negali tiesiogiai matyti jokio kito žmogaus gebėjimo gerai ar blogai kažką suprasti, nes kiekvienas žmogus yra integralus. Integraliai vienas ir toks unikalus. Galime spręsti tik pagal tų žmonių veiksmus ar žodžius, bet visuomet tai yra tik prielaidos, spėjimai. Juo labiau negalime įvertinti tikrųjų intencijų ar motyvų. Nes ne visi žmonės šneka tose erdvėse, kur mes klausomės, ne visi šneka mums suprantamai, ne visi mąsto remdamiesi ta pačia logika ir teorine prieiga. Taigi niekaip negalima atmesti prielaidos, jog daug daugiau žmonių dalykus supranta, turi idėjų ir netgi jas realizuoja, nei mes esame pastebėję. Nei vienas, netgi pats protingiausias, vertintojas jų visų nemato ne tik dėl informacinių burbulų ir savo gebėjimo išgirsti ribotumų – to negalime padaryti dėl fundamentalių žmogiškosios prigimties bruožų.

Žinoma, visuomenės išsisluoksniavimas ir informacinio lauko prasiplėtimas labai stipriai prisideda prie neadekvataus vertinimo. Viena vertus tuo, kad sudaro iliuziją, jog viską sekame ir žinome, kai iš tikrųjų sekame ir žinome ypač selektyviai. Kita vertus informacijos gausa ir jos kitimo greitis viešojoje diskusijoje palaiko tik tą greitį toleruojančius diskutantus. Trečia, informacijos supaprastėjimas ir tekstų virtimas sunumeruotais punktais verčia visus kalbėti apie sudėtingus reiškinius taip supaprastintai, kad iš šono pažiūrėjus tikrai gali atrodyti, kad dėstantysis nesupranta. Tačiau tokios yra žaidimo taisyklės, ir balne (eteryje) išsilaiko tik tie, kurie šį žanrą įvaldo.

Yra ir daugiau trikdžių – noras išsiskirti, aukšti emocinio užtaiso ir negatyvo reitingai (skaitlingi klikai) iškelia radikalaus, kontrastingo turinio ir išsiskiriančios retorikos žinutes. Toleruojama šaukti ant oponento, kaltinti jį nebūtais dalykais, įžeidinėti asmeniškai, siuntinėti, kad ir ministrą, darbų atlikti ar vadovėlių pasiskaityti. Tai kažkodėl suprantama kaip „kietumas“ arba nuoširdumo išraiška. Nors iš šono žiūrint atrodo neprotingai.

Tačiau nemanykim, kad tik aplinka kalta. Kai kurie asmenys nuoširdžiai mano, kad yra genijai ir be savo atvaizdo ekrane ar kokio artimo sekėjo, neturi su kuo protingai pasikalbėti. Juos galima tik užjausti dėl vienišumo ir pagalvoti, kas galėtų nuo tokios liūdnos būklės apsaugoti. Žinoma, retas jų taip tiesiai ir pasako, kad neturi lygių savo protui. Kiti gi vis porina apie kažkada buvusį aukso amžių ir dabar į bedugnę besiritantį pasaulį. Ir lyg tarp kitko priduria, kad jie esą viską seniai žinoję ir sakę, bet niekas neklausė ir neklauso. Todėl dabar patys kalti ir tegu srebia, kas privirta, o potekstėje žvilgso galimybė – pulti pranašui į kojas, pripažinti, kad klydai ir atiduoti jam įgaliojimus vesti visus į šviesų rytojų. Tai sudėliojus skaitosi komiškai, bet būtent šie teiginiai kituose kontekstuose visuomenei atrodo labai protingi, netgi moksliški.

Dėl aukso amžių istorikai jau prirašę kalnus, kad kiekviena epocha turėjo savo aukso ir savo mėšlo, įvairiomis proporcijomis ir, aišku, tebeturi. Nieko nuostabaus, nes visais laikais istoriją kūrė žmonės, kurie iš savo prigimties turi ir aukso, ir mėšlo. Įvairiomis proporcijomis. Žinoma, visada galima išsirinkti vieną gerumo aspektą ir tam tikrą laikmetį paskelbti auksiniu. Kaip antai Sąjūdžio metų vienybę. Bet ir ją geriau panagrinėjus paaiškėja, kad vienybė nebuvo tokia vieninga, kaip daugelis emociškai prisimenam. Dar lengviau tokias aukso atkarpas išrankioti ekonomistams, ypač vertinant tokius agreguotus dydžius, kaip BVP, atlyginimų, investicijų augimas ar kiti makro rodikliai. Rodiklių dinamika stipriai priklauso nuo bazės, taigi jei žiūrėsime nuo labai žemų reikšmių, gausim neįtikėtinus pakilimus. Pavyzdžiui, BVP augimą po karo, užimtumo augimą po krizės ir t.t. Su nostalgija žvelgdami į anksčiau buvusias gerosios dinamikos kreives lengvu vaizduotės judesiu grįžkime į tą laikmetį ir pagalvokime, apie ką tuo metu buvo svarstoma viešumoje. Neabejotinai apie didžiules bėdas ir problemas, nes juk ekonomika tam ir skirta – ji yra nuolatinė pastanga įveikti stoką, kuri absoliučia prasme yra neįveikiama. Tas pats galioja pasakoms apie buvusių senų laikų visuotinį dvasingumą, sovietinį irgi visuotinį draugiškumą ar kitas aukso amžių apraiškas. Neabejotina, kad įvairiais laikais visuomenės nuomonė akcentavo skirtingas dorybės – kažkada normalu buvo turėti garbės kodeksą, dabar normalu jo neturėti, kažkada buvo nemoralu vogti, sovietmečiu tai daryti buvo normalu ir pan. Tai charakterizuoja visuomenes, tačiau visiškai nereiškia, kad seniau visi žmonės buvo garbingi, sovietmečiu visi vogė, o šiandien visi yra moraliai lankstūs ir dėl to (ar dėl kažko kitko) pasaulis ritasi į bedugnę.

Dėl pasaulio ritimosi į bedugnę diskusija ypač nevaisinga. Viena vertus dėl to, kad mes tikrai negalime paneigti, jog jis ten ritasi, nes yra aibė priežasčių jam ten ristis. Bet jei yra bent viena priežastis jam ten nenusiristi, tai jos ir laikykimės. Kaip ir žmogaus gyvybė – yra tiek mažai šansų žmogaus gyvybei atsirasti ir tiek daug priežasčių jai nutrūkti, kad absoliučiai neįtikėtina turėtų būti, kad mūsų tiek daug – genijų ir nelabai – gyvena.

Visgi pasaulio pabaigos naratyvas gana populiarus ir būdingas įvairiems gyventojų sluoksniams. XX a. pradžios Lietuvos kaimo bobutėms aiškus pasaulio pabaigos ženklas buvo moteris su kelnėmis. Saulius Tomas Kondrotas savo apsakyme „1892 metų progreso idėja“ aprašo, kaip Kauno gyventojams pasaulio pabaiga atidardėjo arkliniu tramvajumi, po kurio ratais žuvo žmonių. Žūčių beprasmiškumas ir netikėtumas aprašyti taip įtaigiai, kad gali sutikti, jog tikrai, pasaulis ritasi į bedugnę, tempiamas šuoliais lekiančių arklių. Bet ką tada sakyti apie pirmą ir antrą pasaulinį karą, spalio revoliuciją, Mao režimą, Alkaidą ir daug daug kitų žmogiškosios beprotybės protrūkių? Tik kad pasaulis jau nusiritęs į bedugnę. (Beje, apie tai laikas nuo laiko kas nors autoritetingai paskelbia). Bet pasaulis rieda toliau ir ne mūsų nosiai žinoti, kas laukia už posūkio.

Ką galėtum pasakyti žmogui, kuris mano, jog supranta dalykus taip gerai, kad žino visus atsakymus, ir juos visada žinojo, jei jis kartais būtų nusiteikęs išgirsti? Pirmiausia jį reikėtų atjausti, nes tokioj proto būsenoj gyventi turėtų būti sunku. Jei kartais jam norėtųsi pagalbos, būtų galima pasiūlyti pasigilinti į kitą sritį, kurioje to žinojimo nėra tiek daug, nes juk protingas žmogus supranta realybės daugiamatiškumą. O taip pat pagalvoti apie tą paradoksą, kad tiek daug priežasčių yra žmogaus gyvybei nebūti, o ji vis dėl to yra. Ar ne ta pati priežastis įgalina ir mus, kurie ne viską suprantam, išlaviruoti gyvenimo užduotyse? Svarbiausia tomis pasaulio supuvimo idėjomis neužsikrėsti jaunystėje, nes jos yra tiesus kelias į pasaulio gelbėjimo ir žmogaus perkeitimo projektus, kurie prasideda dainomis ir vėliavomis, o baigiasi kraujo klanais. Garbiame gi amžiuje mintys, kad pasaulis tapo kitoks, ir aš jo nesuprantu, yra tiesiog dovana ir ženklas, kad metas mesti pasaulio reikalus ir užsiimti savimi. Ką gi daugiau daryti su pasauliu, kurio negali priimti, nes nepajėgi padaryti prielaidos, jog pats klysti (nesupranti)? Palikti jį savo eigai. Juk daug skaudžiau tai padaryti, kai manai, jog viskas vyksta pagal tavo planą ir tau beliko tik susirinkti apdovanojimus.