Category: Politika ir ekonomika Page 5 of 9

Kiekvienam savo mulkiai

On 2018-04-30

Ne apie likimo dovanas ar bausmes šis pamąstymas. Apie autoritetus ir idealus. Klausimas šis man labai praktinis, todėl vargiai galėčiau pateikti susistemintų išvadų. Labiau naujų klausimų, abejonių ir tų pačių nustebimų.

Tam tikrus žmones mes laikome savo autoritetais: sektinais, cituotinais, skaitytinais po keletą kartų, idant patys paprotingėtume arba tiesiog dėl to, kad patinka. Mums svarbu, ką jie pasakytų vienu ar kitu aktualiu klausimu, nors ne tos srities darbai juos autoritetais padarė. Atskirai įdomu, kaip autoritetai išgyvena visuomenėje. Juk skirtingiems žmonėms skirtingi dalykai patinka ir nepatinka. Netgi moralinis vertinimas gali skirtis. O jei žmogus gyvas ir šiuo metu veikiantis, jo autoritetas yra testuojamas nuolat ir gali palūžti netgi lygioje vietoje. Kaip žinome, taip dažniausiai ir atsitinka su daug (rinkėjams) žadančiais politikais. Kodėl taip atsitinka politikams, gana aišku, bet juk ne tik politikai yra autoritetai. Autoritetų tema vėl kitokia, kai nagrinėjame juos ne viešus, o asmeninius.

Mokslas – žmogiškieji ieškojimai ir mokslininkų būdas

By Guoda

On 2018-04-19

In Politika ir ekonomika

Dabar daug kalbama apie aukštąjį mokslą – permainų poreikį, būdus ir kaip kas į juos reaguoja. Tema neišsemta, bet šiek tiek panaši į prisemtus batus – bala pasirodė giloka.

Ta proga noriu pakalbėti apie mokslą tiesiog: be universitetų administracijų, pastatų, finansavimo, prestižo ir socialinių garantijų. Sakysit, o kas lieka? Lieka esmė – žmogaus mokslininko pašaukimas, siekiai ir principai, motyvacija ir vidiniai konfliktai.

Kokį žmogų vadiname mokslininku, jei kalbame atsietai nuo profesinio konteksto? Juk net vaikai naudoja šį žodį pravardei. Truputį kitoks, smalsus ir mąslus, gal kiek atsiskyręs vaikas su akinukais tokią pravardę užsitarnauti netrunka. Kuo jis kitoks? Proto kibumu visų pirma, ir antra – to proto pajėgumu išgvildenti tai, į ką įkibo, bei padaryti išvadas.

Moksliškumo reikalai iš esmės nepasikeičia ir suaugusiųjų pasaulyje. Bent jau neturėtų pasikeisti. Mokslininkas, kaip visuomenei reikalingas ir kultūriškai įprastas veikėjas, išsiskiria entuziazmu aiškintis pasaulio tiesas ir atkaklumu jas ginant. Sokratas ir Galilėjus yra garsūs ne tik savo pasiekimais, bet ir tuo, kad ypač gerai atspindi mokslininko proto susitelkimą į tiesą, nepaisant visko (beje, ir jų tiesos gynimo būdai labai skiriasi). Tokių mokslininkų norime ir šiandien, nes jie suranda, ko kiti nemato, ir apgina tiesą, kai kiti tik sklendžia ant viešųjų nuomonių bangų.

Vakarų ir Rytų Europos maisto sudėtys – vartotojams proga pasidomėti abiejomis

By Guoda

On 2017-09-22

In Maistas, Politika ir ekonomika

Maisto produktų sudėtys pagaliau tapo bendra aktualija – visi žiniasklaidos kanalai šneka apie dviejų standartų maistą – vienos sudėtys senosioms ES šalims, kitos sudėtys Rytų Europai. Ir skirtumas tas mus žeidžia labiau, nei toli gražu ne puikios apkalbamo maisto sudėtys – nei Rytuose, nei Vakaruose.

Tyrimo išvados pateikiamos tokios:
1. Sudėtys skiriasi.
2. Rytų Europai skiriami prastesni produktai.

Žvelgiant formaliai, produktų, skirtų skirtingoms rinkoms, sudėtyse galėtų ir turėtų būti skirtumų. Viena vertus, dėl atskirų skirtingų reguliavimų nacionalinėse rinkose, kitą vertus, dėl skirtingų vartojimo preferencijų. Pardavėjai žino, kad nebūtinai Vokietijoje labiausiai mėgstami sausi pusryčiai ar košė tokiais bus Lietuvoje. Dažniausiai ir nėra. Gamintojai tai ir sako, ir čia juos derėtų suprasti. Tačiau ne dėl to juk ažiotažas.

Kad ir kaip norėtumėme maistą vertinti objektyviai, nešališkai ir protingai, vartotojai to nedaro. Ir gamintojai bei pardavėjai tai puikiai žino. Žmonės dažniausia perka iš emocijos – nes patinka pakuotė, pataikytas pavadinimas ar produkto pristatymas. Nes patogu, po ranka, ilgas galiojimas ir pigiau. Sudėtis skaito labai nedaug pirkėjų. Todėl pasakymas, kad sudėtyje viskas parašyta, yra teisingas tik formaliai. Realiai, jei perki nežinomą brandą, normalu, kad žiūri į sudėtį ir kitus aprašus atidžiau. Bet jei perki tarptautinį, seniausiai žinomą, visomis kalbomis reklamuojamą? Greičiausiai tikėsiesi to paties. Nes tai brandas.

Apie maisto kainą: žmonės pripratę, kad maistas pigus

By Guoda

On 2017-06-07

In Maistas, Politika ir ekonomika

Šiame straipsnyje nediskutuosiu, kas konkrečiai kiek kainuoja Lietuvoje ir kiek kainavo prieš porą metų. Nes tai neturi jokios prasmės žvelgiant į priekį ar net vertinant esamus reiškinius. O lūkesčiai dėl perspektyvos veikia ir šiandieną: ir gamintojų, ir pardavėjų, ir vartotojų sprendimus.

Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo.

Apie neprotingą laisvę

By Guoda

On 2017-01-25

In Politika ir ekonomika

Akivaizdoje smurtinių mirčių, kurių tiek daug įvyksta (nuo Nicos iki Stambulo) pastaruoju metu, regis, apie ką kitą svarstyti atrodo mažai prasminga. Vis dėlto leisiuos čia svarstyti apie dalykus, kurie man atrodo aktualesni. Apie protą ir laisvę.

Protas nuvainikuojamas kiekvieną kartą, kai įvyksta kas nors brutalaus ir nežmoniško. Ne tiek dėl kultūrinio įsitikinimo, kad protingi taip nesielgia, kiek dėl proto nepajėgumo tai priimti.

Žiaurumas niekaip nekyla iš kvailumo, – kad ir kiek žmonija manė, kad, išbridus iš tamsumos, apsišvietus ir visus apšvietus, visuomenė taps žmoniškesnė. Galime sakyti, kad taikos metais tapo, bet, agresijai prasiveržus, kultūringumas it dūmas išgaruoja. Įdomu pastebėti, kad nei žudymo laikotarpiai – karai, nei pavieniai „žudymo projektai“ (terorizmu vadinami) neturi socialinių, biologinių ar pasaulėžiūrinių apribojimų. Anksčiau agresijos protrūkiai dažniausiai sieti su religiniais nesutarimais, kas ateistams neblogai pasitarnavo kaltinant Dievą žmonijos nuodėmėmis. Tačiau abu XX a. pasauliniai karai nebuvo religiniai. Skirtingų pusių sąjungininkai nebuvo susieti religiškai, netgi kultūriškai. Sovietų Sąjunga apskritai buvo atsiribojusi nuo religijos, o jos žmonės patyrė tiek įvairiausių prievartos formų, kad net neprasminga ieškoti tų žmonių „kaltumo“. Tiko visi požymiai: išnaudotojas, buožė, kolaborantas, klerikalas, buržuazinis nacionalistas, antitarybiškai nusiteikęs ir t. t. Šiaurės Korėja, Kambodža, didžiulė dalis Afrikos ir Pietų Amerikos, Balkanai, o dabar pats šiuolaikinės Europos lopšys, Prancūzija, tarsi gyvas priekaištas žmogaus protui klausia: argi tai protinga?