Category: Politika ir ekonomika Page 2 of 8

nzidinys.lt

Apie medikus ir mediciną dabar kalba visi – ne tik svarstantys šios srities aktualijas ar dėstantys savo, kaip paciento, džiaugsmus ir nusivylimus. Pandemija įvedė šią profesiją į populiarųjį diskursą it naują žvaigždę, bet viešo pristatymo nesurengė. O jo reikia, nes mūsų supratimas apie mediciną gerokai mistifikuotas – kas diskursą gal ir puošia, bet nei gydyti, nei gydytis, nei juo labiau formuoti racionalios sveikatos politikos nepadeda.

Iškilus klausimui apie medikų darbo sunkumus, atsakomybę, krūvį, darbo sąlygas, atlyginimus, dažnai išgirsime reakciją – juk jie davė Hipokrato priesaiką. Davė priesaiką, ir reikalas aiškus. Kas tai per priesaika, kurią davęs turi dirbti tomis sąlygomis, kokios yra? Gal veikia koks slaptasis ordinas, kuris, saugodamas Hipokrato dvasią, žaibu nutrenkia priesaiką pažeidusį?

Demokratinėje teisinėje valstybėje stipriausias susaistantis dokumentas yra Konstitucija. Ant jos ranką padėję prisiekia Seimo nariai, Prezidentas, kiti aukšto rango politikai. Ar Seimo nariui nusižengus teisei ar moralei teisėtai piktindamiesi sakytume – juk jis prisiekė ištikimybę Konstitucijai? Juolab sulaužius priesaiką Konstitucijai, egzistuoja mechanizmai, priverčiantys politikus patirti savo veiksmų pasekmes. Nors priesaika Konstitucijai yra reali ir neša pasekmes, bet kaip argumentas vertinant jos davėjus, žmonių nelabai naudojama.­

Hipokrato priesaika neturi jokios teisinės išraiškos. Ji taip pat nėra susijusi su Bažnyčios tvirtinamais pasižadėjimais. Tai kultūrinis reiškinys, referuojantis į tolimus medicinos profesijos standartus. Šiandien medicinos studijas baigę studentai neprivalo duoti priesaikos. Jų darbą reglamentuoja licencija ir kiti teisės aktai, o nesureglamentuotus veiksmus labiausiai lemia asmeniniai sprendimai, kurie gali labai skirtis. Tad kodėl supratimas apie Hipokrato priesaiką toks paveikus visuomenėje – ar mes tikrai taip gerbiame Antikos tradicijas, ar mums patinka pats priesaikos turinys?

Priesaikos tekstas nuo Hipokrato laikų yra smarkiai pakitęs. Bėgant amžiams keitėsi medicinos mokslas ir praktika, gydytojo ir paciento santykiai, tad ir priesaikos turinys buvo adaptuojamas. Čia atkreipsiu dėmesį į esminius priesaikos skirtumus, kuriuos nulemia ne medicinos kaita, o mediko profesijos visuomenėje skirtumai.

Pradėkime nuo to, kad Hipokrato priesaika pasiekia mus iš V a. pr. Kr. Tais laikais „medicininiai santykiai“ apsiribojo gydytoju ir pacientu. Būtent apie juos ir yra Hipokrato priesaika (čia ir toliau remiuosi angliškais tekstų variantais). Be gydytojo ir paciento dar minimas mokytojas, kuris išmokė daktarą jo amato, ir kuriam šis lieka visą gyvenimą pasirengęs patarnauti. Pagrindinė Hipokrato priesaikos žinia – „nepakenk“. Gydytojas, priimdamas priesaiką, pasižada nekenkti pacientui. Neduoti jam nuodų, net jei šis prašytų, nepasinaudoti juo kūno malonumams ar kitiems savo tikslams, neišduoti jo paslapčių. Skirti pacientui gydymą, kuris būtų jam į naudą, kiek leidžia jo (gydytojo) galimybės ir supratimas. Išlyga apie galimybes ir supratimą (angl. ability and judgement) išdėstyta ir pirmame priesaikos sakinyje, kai dievų akivaizdoje pasižadama laikytis šios priesaikos „pagal savo galimybes ir supratimą“. Kaip matome, priesaikoje nėra jokio įžado ir netgi intencijos pagydyti visus pacientus ar gydyti juos bet kokia kaina ir priemonėmis.

Šiuolaikinė Pasaulio medikų asociacijos deklaracijos, 1948 etc. Hipokrato priesaika prasideda teiginiu: „Visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai“. Toliau kalbama apie mediko pareigas, kurias prisiekiama atlikti nepaisant paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės. Sovietinėje Hipokrato priesaikoje (1971) skamba tokie pasižadėjimai: „sąžiningai dirbsiu ten, kur reikės visuomenei“, „būsiu visada pasiryžęs suteikti medicinos pagalbą, […] išlaikyti ir stip­rinti garbingas sovietinės medicinos tradicijas, visuose darbuose vadovautis komunistine morale“ ir pan. Amerikos medikų asociacijos Hipokrato priesaika (1980) nurodo, kad gydytojas turi prisiimti atsakomybę ne tik prieš pacientą, bet ir visuomenę, kitus medicinos specialistus ir (!) save. Teikdamas medicininę pagalbą, išskyrus skubius atvejus, jis turi galėti pasirinkti, ką aptarnauti, su kuo asocijuotis, kokioje aplinkoje praktikuoti.

Kaip matome, priklausomai nuo laiko ir visuomenės, kinta subjektas, kuriam gydytojas įsipareigoja. Pradžioje juo buvo pacientas. Šiais laikais tai yra visuomenė ar net žmonija. Gydytojo pa­reigos plečiasi. Be to, jis turi atsižvelgti į profesijos brolius ir seseris, laikytis tam tikros moralės. JAV priesaika, kaip, matyt, ir galėtumėme tikėtis, išsaugo šiek tiek daugiau laisvės gydytojui, galimybę rinktis: kuriam pacientui, kur ir kaip suteikti pagalbą, jei tai nėra skubus atvejis. Priminsiu, kad originaliojoje priesaikos versijoje buvo kelis kartus pabrėžta, jog gydytojas laikosi priesaikos pagal savo galimybes ir supratimą. Šia prasme gydytojas yra sprendžiantis asmuo ne tik dėl gydymo parinkimo (paslaugos turinio), bet ir dėl gydymo, kaip ekonominio veiksmo, sprendimų.

Ar šiais laikais dėl augančių pareigų ir mažesnio asmeninio pasirinkimo didėja ir gydytojo gaunamas materialus ir moralinis atlygis? Apie tai priesaikose tiesiogiai nekalbama. Tačiau formuluotės apie gyvenimą, skirtą tarnauti žmonijai, akivaizdžiai nurodo, kad dėl atlygio derybų nebus – iš gydytojo tikimasi, jog jis dirbs tomis sąlygomis, kurios bus pasiūlytos.

Tai, kad senoji Hipokrato priesaika apie atlyginimą gydytojui už darbą nutyli, nereiškia, kad jis dirbo už dyka, o pajamas gavo iš kitos veiklos ar buvo solidariai bendruomenės šelpiamas. Tarp gydytojo ir paciento vyko laisvi mainai – pacientas mokėjo gydytojui pagal jų susitarimą – „galimybes ir supratimą“. Taigi tais laikais gydytojas priimdavo sprendimus ne tik dėl medicinos turinio, paslaugų organizavimo, bet ir kainos. Kitaip tariant, gydytojas atliko tas funkcijas konkretaus paciento atžvilgiu, kokias šiandien atlieka šūsnys reglamentuojančių teisės aktų, Sveikatos ministerija, savivaldybių sveikatos skyriai, akreditavimo tarnyba, sveikatos draudimo fondas, socialinio draudimo fondas ir ligonių kasos. Sakysite, bet ir medicina nebuvo tokio lygio – taip, bet aš dar nepaminėjau poliklinikų ir ligoninių administ­racijų, profesinių sąjungų, medicinos aparatūros gamintojų, vaistų gamintojų, platintojų ir kontrolierių, laboratorijų ir daug kitų šiandien įprastų sistemos dalyvių. O per slenkstį jau vieną koją įkėlę nauji šios srities veikimo būdai ir veikėjai – telemedicina, išmanieji įrenginiai, namų sąlygomis atliekami testai ir dirbtinai intelektuali visų jų integracija.

Viena vertus, visas šis priemonių ir veikėjų arsenalas stipriai padidina medicinos galimybes išgydyti tam tik­ras ligas, greičiau atstatyti darbingumą, pagerinti gyvenimo kokybę ir prailginti gyvenimą. Kita vertus, nuo gydytojo-žmogaus reglamentais, gydymo algoritmais, sutikimo parašais, vaistais ir aparatūra atskirtas pacientas neretai jaučiasi vienas ir apleistas – gydytojui jis nebėra dėmesio centras ir santykių subjektas. Sudėtingoje sveikatos apsaugos sistemoje pacientas tampa labiau objektu. Tai kelia jam kitokius sutrikimus, kančias ir ligas. Nepriklausomai nuo negalavimo pobūdžio, anksčiau ar vėliau sergančiajam prireikia tiesioginio kontakto su tuo gydytoju, kuris turi nuomonę, pataria ir sprendžia. Manyčiau, kad būtent šis noras būti gydytojo dėmesio centre (nebūtinai suvoktas) skatina žmones gydytojams į chalato kišenę dėti vokelius, o žvelgiant kiek plačiau – juos ir dievinti, ir nusivylus koneveikti, ir mojuoti antikine Hipokrato priesaika.

Nuo atskiro mediko „galimybių ir supratimo“, taigi ir nuo klaidų, atsitraukusi medicina iškyla prieš mus kaip visagalė – ir formuoja lūkestį, kad visos ligos ir negalavimai bus išgydyti. Netgi suvokdami, kad iš principo esame mirtingi, mes neretai negalime patikėti, jog gydytojas padarė viską, ką galėjo, jei gydymas nebuvo sėkmingas. Tas suvokimas neabejotinai prisidėjo prie nusivylimo ir baimės Covid-19 pandemijos metu, kai atvejų, kuomet pacientui gydytojas padėti tiesiog negali, buvo daugybė.

Įdomu pastebėti, kad kartu su pacientu savo, kaip centrinio subjekto, pozicijas praranda ir gydytojas, tapdamas instrukcijų vykdytoju. Tai tam tikra prasme palengvina gydytojo darbą, tačiau vis mažiau leidžia veikti pagal savo gebėjimus ir supratimą. O mediko profesija savo esme nelabai gali būti atsieta nuo prasmingumo ir pašaukimo dalykų. Jei gydytojo darbą vertinsime tik kaip tam tikros svarbios srities profesionalo, jo kaina gali pasidaryti tiesiog neįperkama – kiek reikia mokėti žmogui, kad jis kasdien matytų mirštančius, prisiimtų atsakomybę už tai, kad žmogus išgyvens, nors iš anksto žinoma, kad visiems taip tikrai neatsitiks? Be to, kas sutiks dirbti nesiderėdamas dėl darbo sąlygų ne tik nelaimės, bet ir kasdienybės metu? Vis mažiau ir sutinka. Ši atsakomybės ir laisvės disproporcija yra esminė priežastis, kodėl medicinos srityje turime tiek problemų dėl darbo sąlygų ir visuotinį medikų trūkumą.

Nors apie grįžimą prie į pacientą orientuotos medicinos jau kurį laiką kalba sveikatos politikos formuotojai, kol kas neaišku, kokiais būdais tą pacientocentrizmą planuojama realizuoti. Stebint dabartines tendencijas, greičiausiai tai bus daroma technologijų pagalba, kas vargiai padės pagerinti tiesioginį santykį tarp gydytojo ir paciento. Siekdami to ryšio pacientai pagalbos ir toliau ieškos kitur – pačiose įvairiausiose gyvenimo patarėjų sferose.

Tad būtų visiems naudinga, jei egzistuotų tokia teisinė santykių forma, kuri leistų jiems susitikti: gydytojui, kuriam svarbiausias yra pacientas, ir pacientui, kuris supranta, kad gydytojas gydys pagal savo galimybes ir supratimą.

nzidinys.lt

Mums patinka, kai kiti žmonės prisiima atsakomybę – už save, už susijusius žmones, o geriausia, kai ir už mus. Malonu, kai kas nors kitas už tave prisiima atsakomybę. Nes ji spaudžia protą, kol priimi sprendimą, o po to jau slegia pečius. Našta gali būti santykinai nedidelė – už vieno asmens gyvenimo pasirinkimus, bet ir ji ilgainiui ima slėgti, ypač išorės situacijai susikomplikavus. Tad kodėl gi jos nenumetus, jei yra galimybė?

Numesti atsakomybę galima daug kam – tėvams, vaikams, sutuoktiniams, kolegoms bei viršininkams ir, aišku, politikams. Vieni prisiima, kiti ne. Su artimaisiais netrunki išsiaiškinti – jei neprisiima, bandyk nebandęs, tik santykius susigadinsi. Iš pradžių gali jaustis įsižeidęs ir nepatenkintas: kodėl man nepadeda, nesupranta, palieka tempti sunkią savo naštą. Bet po kurio laiko supranti, kad tai yra geriausia, ką jie galėjo padaryti. Nes jei tavo atsakomybė savo vietoje, su tavimi, tai tarp tavęs ir kitų žmonių lieka erdvės kitiems jausmams bei santykiams.

Bet jei užsispyrusiai bandai, tai turi ir daugiau galimybių atsakomybės naštos susimažinti, tegul ir dalimis. Pavyzdžiui, profesinėje srityje gali stumdyti ją kolegoms ir viršininkams – paskirai arba visų darbuotojų interesais prisidengęs. Vadovai taip lengvai neišsisuks, nes jie atsakingi už rezultatą, įmonės vertę ir vardą. Jei pavyks savąją naštą išradingai užmesti, jie turės pakelti ir nusinešti. Juolab viešoji nuomonė raudonomis raidėmis skelbia, o darbo įstatymai įtvirtina, kad darbdavys už darbuotoją yra atsakingas. Ne tik negatyviai (neskriausti), bet ir pozityviai – sudaryti kuo geriausias sąlygas klestėti. O juk atsakomybės našta neabejotinai trukdo klestėti. Taigi norinčiam ją palengvinti, darbo vieta yra neblogas medžioklės laukas (jei tik ant tvirtos vadybos nepataikai).

Bet patys patraukliausi atsakomybei nusimesti yra politikos laukai. Platūs ir vaizdingi, įvairūs ir intriguojantys. Svarbiausia, politikai patys kviečia tai daryti – mes stiprūs ir galingi, išmintingi ir atjaučiantys, jumis pasirūpinsime. Visais kartu, ir kiekvienu: paremsime, pamaitinsime, apsaugosime ir pagydysime, už jus pagalvosime ir pasirinksime. Jei žmonės prašo, tai kodėl neatiduoti tos naštos? Nesvarbu, kad žadantieji omenyje turi viena, o tu kita.

Kad ir kaip maga, geriau būtų neatiduoti. Nes kartu įduosi ir savo sprendimo laisvę. Ir įdomiausia, kad realią savo pasirinkimo laisvę atiduosi vien už pažadą, kad šie tą atsakomybę prisiims. O neprisiims, nes negali. Nes jiems savos užtenka – tavoji įeina tik į rinkimų, ne į darbų programą.

Žinia, atsakomybė vaikšto sukibusi kartu su laisve, ir, kad galėtų suveikti, abiejų turi būti proporcingai. Kitaip vienas lieka apačioje prispaustas, o kitas – viršuje pakibęs. Kaip vaikiškose sūpynėse („tu šiukšlyne, aš danguj“, – sakydavom). Vaikai atsakomybės ir laisvės – dviejų monetos pusių principo – mokomi nuosekliai. Ilgai jiems lieka neaišku, kodėl suaugusieji neleidžia visą dieną lindėti ekranuose ir valgyti saldainius (tarsi priešai kokie būtų), tačiau kodėl negalima griebti už karšto puodelio, paaiškėja gana anksti. Ir juo anksčiau vaikai gauna laisvės, juo greičiau jiems paaiškėja jos antroji pusė: kad norint nuo kalnelio nuvažiuoti, rogutes į viršų teks užsitempti.

Aiškiausiai laisvės ir atsakomybės pusiausvyra matyti ekonominėje veikloje, kur viskas yra daugiau ar mažiau įrėminta piniginių santykių. Organizacijos skyriaus vadovas yra atsakingas tik už grupę žmonių bei darbų ir turi ribotą laisvę priimti sprendimus. Paprastai kolektyvas tai supranta ir nekelia skyriaus vadovui scenų, kad jis neišmokėjo metinių premijų – tam yra aukštesnis šefas. Šis turi daugiau sprendimo ir veikimo, bet ir atsako už daugiau. Klaidą padaręs darbuotojas (tarkime, apskaičiavęs pirkėją) paprastai negalvoja apie įmonės reputaciją, – jis galvoja apie save. Kas bus taip prisidirbus ir ką dar galima padaryti, siekiant sumažinti pasek­mes: neigti, suversti kaltę klientui, apskaitos sistemai, prastam orui ar pasaulinei revoliucijai. Įmonės atsakomybės prieš klientą darbuotojas neprisiima – ji lieka vadovui. Šis turi ne tik kompensuoti klientui, jo atsiprašyti, – ir ne formaliai, o kad tikrai atleistų ir nepaskųstų įvairioms institucijoms, neparašytų socialiniuose tink­luose, kad „Ei, neikit į šią kontorą, čia žmones apskaičiuoja“. Kai pats esi kaltas arba suklydo tavo patikimas darbuotojas, nėra didelės bėdos ir jo kaltę prisiimti. Bet jeigu pats įtarei, kad taip gali atsitikti, nes darbuotojas jau ne kartą pasirodė neatsakingas (o neatleidai, nes pagalvojai – žmogus jaunas, išmoks, arba senas, ką padarysi), tai daryti sunku neproporcingai. Atsakomybės pusė svarstyklėse tampa sunkesnė, palyginus su laisvės. Juo daugiau žmonių nuo tavęs priklauso, juo daugiau veiklos vystai ir žalos gali padaryti, juo žemiau ta pusė svyra, juo daugiau tave užgula papildomos atsakomybės našta. Chemijos įmonės vadovas, ligoninės vyr. gydytojas, laboratorijos vedėjas, teisėjas, elektros tinklų, statybos aikštelės vadovas, darželio direktorė – visų jų darbe atsakomybė yra sunki pareiginė instrukcija.

Rinkoje atsakomybės ir laisvės pusiausvyra pasiekiama mokant didesnį atlygį. Tiek didesnį, kad galima būtų nupirkti laisvės šiai atsakomybei atsverti. Žinoma, pusiausvyros taškas ir nuo asmenybės priklauso: kai kam ta pati atsakomybė yra knygos, kai kam plytos svorio. Tie, kuriems knygos, yra konkurencingesni vadovaujančiai pozicijai užimti. Tie, kuriems plytos, renkasi kitas profesijas ir pareigas. Ne vienas ir įkliūva tik apie didesnį atlyginimą ar karjerą galvodamas, o apie atsakomybės svorį nesusimastęs. Tada būna didžiai nustebęs ir pasipiktinęs, ūmai tos atsakomybės prislėgtas. Kai su atsakomybe prasilenkia privačios įmonės vadovas, savininkai paprastai jį nubaudžia. Kai tai padaro valstybės institucijos vadovas, nubaudžia retai. Šis greituoju būdu gauna pažymą, kad serga, o išmestas iš pa­reigų bylinėjasi dėl „susidorojimo“ ir neretai būna grąžintas (su kompensacijomis iš mūsų visų pinigų). Ypač pavojinga neįvertinti tos atsakomybės, kai tavo institucija atsakinga už tvarkymąsi nekasdienėse situacijose (kaip antai pandemija, stichinė nelaimė ir pan.). 

Tačiau keisčiausias atsakomybės ir laisvės santykis klostosi politikams. Viena vertus, jie patys atvirai ir savo noru atsakomybę prisiima. Negali žinoti, kiek jų supranta tos atsakomybės ribas. Kita vertus, vos tik jie prisiima tą formalią atsakomybės dalį, ant jų užgriūna bent kelis kartus didesnė tautos lūkesčių našta. Našta tos atsakomybės, kurią žmonės įsivaizduoja, kad politikai prisiims, nes kažką panašaus žadėjo.

Sveikatos ministras, kuris valdo pandemiją (maždaug kaip Gendalfas kaunasi su Balrogu Morajos požemiuose) tikrai yra atsakingas, kad skiepijimo procesas vyktų taip greitai, kaip įmanoma. Tačiau dalis visuomenės įsitikinusi, kad jis yra atsakingas už tai, jog su skiepijimu tiesiog viskas būtų gerai: nepriklausomai nuo vakcinų tiekimo grafiko, oro sąlygų, dalyvaujančių institucijų gebėjimų, dešimtmečiais kauptų pacientų sąrašų būk­lės, žmonių noro skiepytis ir jų nuomonės apie konkrečias vakcinas. Jei žmonės skiepytis nenori, ministras burtų lazdele (atsiprašau, viešųjų ryšių akcija) privalo įrodyti kad jie neteisūs. Arba priešingai, pripažinti, kad skiepijimas nepadeda, o gali būti, kad pandemija net neegzistuoja. Ekonomikos ministrė tampa atsakinga ne už palankias verslui sąlygas ir tvarkingą paramos nukentėjusiems paskirstymą, bet pamaitinimą visų, kurie nukentėjo nuo pandemijos taip, kad jie nebūtų gavę mažiau nei kiti. Tai irgi panašiau į kovą su vėjo malūnais nei į ekonominį uždavinį. Gal dėl to ši ministerija turi pavadinime žodį „inovacijų“?

Aplinkos ministras turi įgyvendinti žaliąjį kursą, kuris reikalauja kuo radikaliausių sprendimų, nieko radikaliai nepakeitęs, o socialinių reikalų ir darbo (apskritai kone magijos magistro) – duoti žmonėms pinigų, nesumažinant jų noro dirbti.

Su kiekvienais rinkimais pažadų apimtys auga bevalgant ir nežinia, kas galėtų jas sustabdyti. Čia jau ne sūpynes primena, o karuselę – politikas negali pažadėti mažiau nei jo oponentas, todėl spiriasi į priekį. Įsisukusiems apsvaigsta galva, o nuo karuselės nulipę savomis kojomis nebegali paeiti.

Deramo balanso situaciją komplikuoja ir tai, kad politikams už prisiimtą atsakomybę nėra sumokama. Iš bėdos galėtumėm sakyti, kad už formalią dalį sumokama, bet už perviršį – tikrai ne. Ypač dabar, kai dalis dirba ir vadovais, ir pandemijos gaisrininkais. Sakysite, juk jie sukaupia politinį kapitalą arba gauna šlovę. Taip, tačiau šlovės trokštantys nebūna geri politikai, o politinį kapitalą Lietuvoje realizuoti nėra paprasta, taigi ir kapitalas ne itin vertingas.

Kadangi laisvės ir atsakomybės pusiausvyra vis vien nusistovi, tam yra tik du keliai: arba savavališkai pasididinama laisvės, arba susimažinama atsakomybės. Pirmuoju atveju politikas demonstratyviai neša rinkėjų lūkesčių atsakomybę, pasipildydamas laisvės daugiau, nei pagal įstatymą priklauso. Neretai nuoširdžiai manydamas, kad taip ir turi būti. Šis būdas apima ir grynąjį populizmą, sakant, dėl rinkėjų padarysiant viską, o realiai net nesirengiant nieko. Tai dažnai pasirenkamas kelias. Antru atveju politikas prisiima tiek atsakomybės, kiek būdamas toje pozicijoje realiai gali panešti, taip dalį rinkėjų lūkesčių ignoruodamas. Tai nėra populiarus kelias. Pirmu atveju visuomenė kalba apie korupciją ir populizmą, antru – apie aroganciją.

Realybėje, žinoma, matome įvairius šių variantų mišinius, tačiau abejoju, kad trečias variantas egzistuotų. Nebent iš minėtosios magijos sferos – kai politikas yra tobulas asmuo ir specialistas, komunikatorius ir masių įkvėpėjas, vadovas ir motyvatorius, dar ir pranašas (ypač krizių ir pandemijų).

Visuomenei gi naudingiausia būtų, kaip tam vaikui, išmokti, kad negali visą dieną spoksoti į ekranus ir šlamšti saldainius, nes ne tėvams, kurie to neleidžia, suges sveikata. Kad džiaugsmas fantastiškais tėvais, kurie visa tai skatina, bus didelis, bet trumpas. Net jei ilgą laiką po to galvosi, kad už situaciją, kurioje atsidūrei, atsakingi kiti, vieną dieną pats turėsi patirti pasekmes. Ir tada niekam nebebus įdomus tavo priekaištas – kodėl jie man iš karto nesakė, kad savo atsakomybę galų gale vis tiek teks patirti pačiam.

nzidinys.lt

Šalia naujo Seimo, naujos Vyriausybės ir ateinančių metų biudžeto, Covid-19 skaičių grėsmės ir vilčių dėl vakcinų pandemiškai ekonominiame fone kybo klausimas: kaip remti verslą per antrąją bangą? Kaip ir iki šiol? Jei keisti, tai pagal kokius kriterijus, kokios apimties siekti? Dėl politinio broko atsakymo prireikė anksčiau, nei buvo paskelbtas karantinas. Naujoji valdžia dar negalėjo jo paruošti, o senoji nebenorėjo. Dėl to klausimas vėl tapo skubus, nors jau antras kartas, tad turėjom turėti planą: duomenis, patikrintas hipotezes ir išvadas. Bet neturime. Taigi politikams eilinį kartą teks priimti sprendimus be duomenų. Tačiau mums tai netrukdo pasiaiškinti nuosekliau, ar verslą dėl epidemiologinės krizės reikėtų remti ir kodėl. To nepadarius, nėra net kaip svarstyti paramos principų ir kriterijų. Juolab kad šioje srityje ekspertų nėra: reiškinys tebevyksta, todėl negali būti ištirtas empiriniais metodais. O mes visi drauge dalyvaujame procese ir savo svarstymais, ir savo kailiu.

Normaliomis sąlygomis – juo valstybė verslą remia mažiau, juo visiems yra geriau. Visų pirma dėl to, kad ji neturi savų pinigų. Valstybės disponuojamus pinigus sudaro žmonių uždirbtų pinigų mokesčiai arba paskolos – būsimų kartų uždarbio mokesčiai. Antra, valstybė neturi aiškių kriterijų ištekliams skirstyti, o ekonomika visada yra apie efektyvų išteklių paskirstymą. Kai procesai vyksta rinkoje, valstybei nereikia nei kurti kriterijų, nei dėlioti prioritetų, nei kelti bei tikrinti hipotezių. Visa tai yra pačiame rinkos mechanizme: ekonominių veiksmų dalyviai, siekdami naudos, kiekvienas iškelia hipotezes, parenka kriterijus, nustato prioritetus ir savo kailiu patikrina, ar veikia. Taip ištekliai pasiskirsto efektyviai. Tai nereiškia, kad visi rinkos dalyviai lieka patenkinti: savo tikslų pasiekti pavyksta ne visiems verslams, išradėjams, kūrėjams, vadovams ir netgi eiliniams darbininkams. Bet neturim kam pateikti sąskaitų: sakom, nepasisekė. Jei esam labai pasikėlę, galim teigti, kad rinka nebuvo pribrendusi (mūsų produktui ar vadovavimo būdui). Bet jei suprantam ekonominių reiškinių esmę, negalim net pykti – tik bandyti iš naujo.

Tačiau visa tai galioja, kai yra laisvos kainos, konkurencija, nuosavybės apsaugos institucijos, galų gale, laisvė. Jokia rinka neveikia, kai stipriai ribojama pati ekonominė veikla, žmonių judėjimas, kai nesaugoma nuosavybė, nefunkcionuoja teismai. Rinka yra žaidimas pagal taisykles, todėl kai taisyklės prapuola arba greit ir stipriai pakinta, rinka neveikia arba kraustosi į šešėlį. Taigi karo-maro atvejais išteklių skirstymą perima valstybė, o lygiagrečiai auga nelegali veikla. Paprastai tai baigiasi maisto kortelėmis ir eilėmis prie duonos, bet kitų pasirinkimų tuo metu gali ir nebūti.

Covid-19 pandemija neatnešė tokio didžiulio taisyklių pasikeitimo, kad rinka nebefunkcionuotų, bet visgi jis ženklus. Nes dalis veiklų, ypač fiziškai aptarnaujančių judančius piliečius (kaip antai turizmas, viešbučiai, viešasis maitinimas, kultūros renginiai, sporto klubai), laisvės veikti neteko. Šie verslai su visais savo darbuotojais, partneriais, atidarytais restoranais, skolon nupirkta įranga, išplatintais bilietais ir suplanuotomis premjeromis liko išmesti iš jiems pažįstamo žaidimo. Naudojant dabar tokius artimus medicininius terminus – apmirė ekonomikos organo tam tikros dalys, nes sutriko kraujotaka. Priklausomai nuo šalies ekonominės struktūros, šis apmirimas sudarė didesnę ar mažesnę visumos dalį. Lietuvoje, kur turizmo nėra tiek daug, o žmonės vis dar dažniau valgo namie, nei restorane, tai nesudaro labai didelės ekonomikos dalies. Tačiau labai matoma – juk sustojo tai, ką žmonės tiesiogiai vartojo, pažinojo, be ko neįsivaizdavo savo kasdienos ir (ypač) švenčių. Taigi valdžia ėmėsi nukentėjusį verslą remti, idant kraujotaka būtų bent kiek palaikyta ir tie audi­niai nenunyktų. Atrodo, taip ir turėtų būti, žvelgiant iš nukentėjusio verslo pozicijų.

Bet kuo gi remiasi valdžia, prisiimdama pa­reigą remti nuo pandemijos nukentėjusį verslą? Priminsiu, kad ikipandeminiu laiku kištis į ekonomiką valstybėms nebuvo naujiena. Šio laikotarpio ekonomika Vakaruose, o ypač ES yra persmelkta reguliacinio kolorito. Ji ir vadinama reguliuojama rinkos ekonomika. Tačiau reguliavimai tie yra politiniai – jais siekiama perskirstyti pajamas iš turtingesnių gyventojų skurdesniems, iš dirbančių nedirbantiems, iš miestų kaimui, iš daugiau sukuriančių veiklų mažiau sukuriančioms. Remti tiesiogiai privatų verslą, kad jis išgyventų, nėra įprasta veikla net intervencinei valstybei. Taigi kuo remiantis tai daroma dabar ir dar tokiu plačiu mastu visose ES šalyse, JAV ir kitur turtingesniame pasaulyje?

Pirma priežastis yra teisinė. Skelbdamos karantiną, valstybės apriboja žmonių judėjimą ir tam tikras veiklas. Tai yra valstybės saugomų vertybių (nuosavybės laisvės) apribojimas, kurį teisinėje valstybėje privalu kompensuoti. Panašiai kaip kompensuojamas žemės sklypas, paimamas kelio statybai – vienų laisvės apribojamos dėl kitų naudos. Kompensacijos dydis visada yra keblus dalykas, nes, kaip jau minėjau, objektyvių kriterijų resursams skirstyti ne rinkoje nėra. Tačiau pats principas svarus ir karantino atveju, – sakyčiau, svarbiausias.

Antroji paramos verslui priežastis yra socialinė. Sustabdžius verslus, jo įdarbinti žmonės lieka be pajamų šaltinio. Jei verslai juos visus atleistų, didžioji jų dalis kreiptųsi nedarbo išmokų, kas sudarytų didelį spaudimą nedarbo draudimo sistemai ir pareikalautų didesnių išteklių, nei mokant per paramos schemas darbdaviams. Mat neatleisdami darbuotojų darbdaviai dalijasi su valstybe ir darbo vietų išlaikymo kaštais, ir rizika. Ar visi turi kuo dalytis, klausimas, tačiau pats principas aiškus. Valstybė siekia išlaikyti darbuotojus jų darbo vietose, kad šios prisiimtų ne visą, o dalį rizikos dėl jų pajamų.

Trečioji priežastis yra ekonominė. Kad ir kokia būtų duobė per karantiną, ekonomika atsigaus, kai tik sąlygos pagerės. (Ji veikia panašiai kaip gamta – kai po sausros palyja, viskas puola augti ir žydėti.) Tuomet bus svarbu, kad verslai galėtų iš karto vėl dirbti – nereikėtų ieškoti darbuotojų, žaliavų, patalpų ir pan. Dar svarbiau, kad nereikėtų iš naujo kurti įmonių, pirkti įrangos ar konstruoti kitos ekonominės infrastruktūros nuo nulio. Kadangi valstybės konkuruoja, natūralu, kad tos, kurių verslas nukraujuos mažiausiai, o ekonominiai santykiai išliks gyvybingi, bus konkurencingiausios ir galės pritraukti išteklių (investicijų, darbuotojų, talentų) iš kitų, labiau nusilpusių.

Pavasarį, kai paramos politika buvo modeliuojama, apie antrą bangą apskritai mažai kas kalbėjo. Buvo tikimasi V arba U formos atsigavimo, kas reiškė: pabūnam užsidarę greitai greitai, o po to iš karto atšokam ir šaunam su BVP į aukštumas, kokių nebuvo net iki krizės. Nes juk visi bus alkani vartoti, kurti ir veikti. Vasarėjant darėsi aišku, kad jokio trumpo pasėdėjimo giliam karantine nebus, tada prabilta apie W formos atsigavimą su dviem nuosmukio bangom pavasarį ir rudenį arba apie kvadratinės šaknies ženklo formos laipsnišką ilgą lipimą iš karantino duobės. Tačiau realybėje gavosi ilgas niurkdymasis nei pirmyn, nei atgal, nes ir nesant formalaus karantino, žmonių judėjimas ir veikimas buvo formaliai arba neformaliai apribotas. Apie greitą atšokimą jau niekas nebekalba. (Oficialiuose dokumentuose yra, galima pri(si)minti.)

Taigi valstybei verslus remti tenka ne vienu priešokiu, kurio nesėkmes galima būtų nurašyti netikėtumui, skubai, nepatirčiai ir geriems norams. Šiandien turime antrą seriją ir jokių priežasčių manyti, kad ji bus trumpesnė. Nepasitenkinimo bus daugiau, nes ir buvę įmonių rezervai sunaudoti, ir vilties dėl greito atsigavimo nebėra. Pagaliau žiema Lietuvoje ir taip ne pats maloniausias metas, ypač kai negali rengti vakarėlių, lankyti koncertų ir netgi vaikščioti lauke be kaukės.

Kokie yra pliusai, palyginti su pirmąja banga? Pagrindinis – tai nebėra netikėtumas. Nei medikams, nei verslininkams, nei visai visuomenei. Todėl tie, kurie visą tą laiką mąstė – o įmonių vadovai mąsto apie įmonės reikalus be laisvadienių, – tikrai įvertino ir blogąjį scenarijų. Tai dar vienas į akis krentantis skirtumas tarp privataus ir viešojo sektoriaus. Privačiame visada skaičiuojamas ir blogiausias scenarijus, nueinanti valdžia gi parengė biudžetą, pasiremdama geriausiomis prognozėmis. Tai patogu, kai nori padalyti išmokų prieš rinkimus, prisidengiant pagalba nukentėjusiems nuo pandemijos – „galime sau leisti“, taip sakė buvęs valdančiųjų lyderis.

Taigi įmonės optimizavosi, įvaldė karantininio darbo procedūras: kaip, kiek dirba, ką daro kiti. Kas sugebėjo, persiorientavo į kitas grandines ar erdves. Pramonė, atsistačius prekių judėjimui tarp šalių, stabilizavosi. Tačiau liko rizika dėl susirgusių darbuotojų ir bendro darbuotojų trūkumo – vieni jų nespėjo persiorientuoti, kiti ir neketina, o treti ramiai sėdi prastovose už minimumą. Pandemija ir karantinas paveikė ne visą ekonomiką – dalis verslų netgi plečiasi, ypač susiję su skaitmenizacija. Žvelgdami į bendrus rodiklius ir ypač kartodami faktą, kad Lietuva nukentėjo bene mažiausiai ES, galėtume sakyti, kad su ekonomika viskas gerai, tiesiog pasikeitė situacija, verslas prisitaikė. O kas neprisitaikė, tai jų pačių bėda (kaip teigė paskutinis premjeras). Bet negalim. Dėl jau išdėstytų teisinių, socia­linių, ekonominių priežasčių. Ir dėl ateities lūkesčių.

Normalumas ekonomikoje nėra toks įprastas, kaip dažnai piešiama. Vienokios ar kitokios krizės nutinka ir dar tikrai nutiks. „Išgyvena stipriausi“ vaistas tinka ekonomikos viduje kilusioms krizėms – įvairiems burbulams ir kitiems neefektyvumams – gydyti. Šią tiesą valstybių valdžios žino, ir tai ne visada taiko. Kaip tvarkytis su išorės veiksnių, tokių kaip epidemijos, gamtos stichijos ar kita, ko dabar negalime numatyti, sukeltomis krizėmis, išbandytų vaistų neturime. O kol vartojame bandomuosius, visi turime progą patirti, kokios menkos yra galimybės, kad centralizuotai priimti sprendimai mums realiai padės, ir kokie visa apimantys ir vienas nuo kito priklausomi yra atskirų žmonių kasdienės veiklos ryšiai, kurie ir sudaro tai, ką vadiname ekonomika.

nzidinys.lt

Kartoja įvairių sričių specialistai – epidemiologai, medikai, sociologai. Ar tikrai? Filosofiškai žvelgiant, niekada nebebūna kaip anksčiau. Ir individui, ir visuomenei. Kai vaikas iš namų išeina į darželį ar mokyklą, jau niekada nebebūna kaip anksčiau. Kai miršta mylimas žmogus, jau niekada nebūna kaip anksčiau. Kai žmonija išrado ratą, elektrą, internetą, jau niekada nebebuvo kaip anksčiau. Tad ir išgyvenusiems Covid-19 pandemiją, kaip anksčiau nebebus.

Mokslininkai jau kuris laikas kalbėjo apie itin bjaurius virusus ir antibiotikams atsparias bakterijas, kurie nuolat atsiranda, ir kad tai didžiulė problema. Jiems visų pirma medicininė, bet, kaip teko įsitikinti – socia­linė ir ekonominė ne mažiau. Covid-19 pandemija ypatinga tuo, kad su viruso pasekmėmis turėjome susidurti akis į akį, masiškai ir viso pasaulio mastu. Tai yra tik­rai nauja, bet nėra stebėtina: šiandien pasaulis kaip niekada vidujai susijęs ir ta prasme – mažas.

Ekonominės politikos srityje negirdėjau sakant, kad jau niekada nebebus, kaip buvo. Dėl pandemijos ekonominiai dėsniai nesikeičia, bet dėl aplinkybių keičiasi ekonominė politika. Ir dar labiau keičiasi retorika. Politikai sako: „beprecedentė situacija, beprecedentės priemonės“.

Situacija ekonomikoje dėl pandemijos tikrai susidarė beprecedentė. Maža to, kad dėl užkrato grėsmės patys žmonės apribojo tam tikrą vartojimą (antai keliones į užsienį), nuo tam tikro momento šalys įsivedė karantiną, o tai reiškė, kad dalis ekonomikos apskritai negalėjo funkcionuoti. Unikalumas tas, kad tai buvo sveiki verslai, kurie papuolė į krizę ne dėl savo ar partnerių sprendimų, kaip būdinga ekonominėms krizėms, o dėl viruso grėsmės ir karantino ribojimų.

Pati ekonominė krizė nebuvo tokia netikėta, kaip dabar pristatoma. Jau praeitais metais jos nuojauta tvyrojo ore, viešumoje klausimas „kada bus krizė?“ skambėjo dažnai, o metų pabaigos Vokietijos ekonomikos rezultatai niekaip neįkvėpė optimizmo. Priminsiu, Lietuva yra eksporto šalis, Vokietija yra viena svarbiausių eksporto rinkų, tad mažėjant ten vartojimui, mes mažiau parduodame. Nors premjero ir apkaltinti, kad nepasiruošė, verslai krizei ruošėsi, kiek tai padaryti pajėgė: jei pelno neuždirbi arba esi stiprios plėtros fazėje, ruoškis nesiruošęs – atsidėti nėra ko.

Krizei rengtis buvo raginama vyriausybė: nešvaistyti laiko, neužsiimti smulkmenomis, tvarkyti esminius dalykus. Žinia, Lietuvoje šie raginimai išgirsti nebuvo. Prisiminus, kad ir prieš 2010-ųjų krizę jie taip pat nebuvo išgirsti, gal reikėtų ir nebesitikėti? Kaip sakoma, krizės krizėmis, o rinkimai – pagal grafiką, ir jei jūra ima banguoti prieš rinkimus, veikiausia mums bus pasakyta, kad banguoja akyse. Juk žmonės taip mėgsta girdėti tai, ką nori, o plaukti per audrą jau teks kitai vyriausybei.

Sakysite, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybė pati plaukia per audrą? Reagavimo į virusą prasme taip, bet ekonominės problemos tikrai nutįs ilgam į priekį. Tįsdamos jos keis pavidalą, jų sąsajos su koronavirusu darysis ne tokios akivaizdžios. Tai vyks dėl eksporto rinkų pokyčių, atidėtų atleidimų (kai baigsis prastovų subsidijos), atsargesnio vartojimo pačioje Lietuvoje ir rizikos vertinimo iš naujo. Žmonės gali svarstyti vienaip ar kitaip, bet investuojantis verslas vertina rizikas. Atsiradus naujai rizikai tenka vertinti, kaip konkrečioje šalyje nuo jos galima bus apsisaugoti. Vyriausybės paramos priemonės sudėliotos taip, kad baigtųsi kaip tik apie rinkimų laiką. Taip diktuoja politinė logika. Ekonominė logika sakytų, kad parama buvo prasminga pačioj krizės pradžioj, o jos tęsimas laike tik trukdo rinkos dalyviams pamatyti rinkos situaciją ir prie jos prisitaikyti.

Girdime šią pandemiją vadinant „juodąja gulbe“ – labai mažai tikėtinu įvykiu su ypač stipriomis pasek­mėmis. Pats „juodosios gulbės“ metaforos autorius Nassimas Talebas sako, kad covid-19 nebuvo juodoji gulbė, ji buvo žinoma – baltoji. Tokios būtų ir dėl klimato kaitos atsitikusios bėdos. Tačiau niekas autoriaus nebeklausia – metafora tapo bend­ro naudojimo ir patogiau sakyti, kad ligos prot­rūkis buvo niekaip nenumanomas.

Ką ši krizė atskleidė Lietuvoje?

Ne taip ir daug naujo. Kad valdžia labai mėgsta valdyti piliečius, juos ribodama. Kad ji nepajėgi operatyviai reaguoti (tam pamatyti pakako gaisro Alytuje). Kad būtent politinė lyderystė Lietuvoje šiandien yra juodoji gulbė. Valstybės pirmieji asmenys dėl lyderystės stokos pirštais baksnojami (beje, Seimo pirmininkas nė nebeminimas), bet pridėčiau ir kitus „atsakinguosius“. Turime krūvą institucijų, susijusių su visuomenės sveikata, įvairaus pobūdžio saugumu. Verslams reikia pereiti stiklo kalnų masyvą, norint gauti jų parašus, jog viskas saugu ir tvarkinga – ta prasme, kad saugos dokumentai tvarkingi. Bet kai ateina gaisras arba epidemija, didžiųjų saugos prižiūrėtojų – institucijų, vadovų, paruoštų priemonių – nelieka. Ar jie tokie neatsakingi, kad nesiruošia ir nežino, ar tokie neįtakingi, kad jų neklauso? Klausimas, kodėl nebuvo leista ligoninėms laiku įsigyti apsaugos priemonių arba nupirkti jų centralizuotai, yra šimtą kartą vertesnis, nei Stasio Jakeliūno komisijos tyrimas apie tai, kas sukėlė finansų krizę Lietuvoje 2010 m. Dar niekaip neatsakytas klausimas, vertas tyrimo, kodėl, neapsirūpinus apsaugos priemonėmis, ilgą laiką reikėjo viešai meluoti, kad jomis pasirūpinta ir naudojama ten, kur reikia. Kai visiems buvo akivaizdu, kad reikia ir nenaudojama. Ir tai nėra vieno žmogaus – operacijų centro vadovo – charakterio ypatybė. Už ekonomikos gelbėjimą atsakingi politikai taip pat iki šiol nesako, kad buvo padaryta klaidų. Jie kuria vaizdą, kad viskas kontroliuojama ir tiesiog žada naujas priemones, naujus milijardus.

Ką iš covid-19 patirčių Lietuvoje konstatuoti labai malonu ir apskritai maloniausia, tai kad visuomenė buvo ir susitelkusi, ir sąmoninga. Aš net ne apie tai, kad laikėsi karantino – didelė dalis jo laikėsi iš grynos baimės. Aš apie tai, kaip žmonės patys savanoriškai ėmėsi veiksmų padėti įveikti negandą: aukojo, savanoriavo, teikė paramą, ėmėsi verslo projektų iš visuomeninių paskatų, telkė ekspertus, būrė bendruomenes, advokatavo reikalingiems pagalbos, galų gale – dirbo savo darbą, negailėdami savęs. Drįstu teigti, kad kaip visuomenė – ūgtelėjome. Kaip, matyt, ir priklauso krizės sąlygomis, gerai atsiskyrė lyderiai ir tušti sėkmės medžiotojai. Pastarieji prastūmė ne tik sau naudingų įstatymo normų, bet ir eilučių biudžete. Padalijo pinigų pagal savus kriterijus pagrįsdami, kad „beprecedentė situacija, tai ir priemonės beprecedentės“.

Pakalbėkime apie pačias priemones ekonomikai gaivinti. Jos buvo beprecedentės ta prasme, kad teko remti verslus. Iki šiol tikslinėmis išmokomis buvo įprasta remti savo rinkėjus, pavyzdžiui, vaiko pinigais. Arba pakelti pensijas ne pagal numatytą formulę, padidinti minimalią algą greičiau, nei bendrai atlyginimai didėja. Taip pat įprastai skambėjo pasiūlymas sumažinti kokiai nors prekių grupei PVM, išmokėti ūkininkams kompensacijas už lietų arba sausrą. Tiesa, ir ypač pastaruoju metu, pagreitį įgavo parama (įvairiomis lengvatomis) stambioms užsienio investicijoms, kurios neša mums know-how ir daug gerai apmokamų darbo vietų. Tas politikams patinka. O dabar (kokia likimo ironija!) teko remti savus paprastus verslus: labai mažus, mažus ir vidutinius. Tuos pačius, kuriuos iki to laiko linksniavo kaip per mažai pažengusius ir mokančius per mažas algas. Apmaudu. Ir nesinori. Bet ką daryti, kai jie daugiausia žmonių įdarbina?

Kai nesinori, tai ir neišeina gerai. Vadinamoji „likvidumo“ (žmoniškai – išgyvenimo) parama Lietuvoje stipriai pavėlavo, kas reiškia, kad dalis verslų numirė ar bent stipriai nukraujavo iki paramos atėjimo, o kai ši atėjo (ir jei atėjo), jau buvo gerokai per maža, nes įsipareigojimai per laiką susikaupia. Kodėl taip atsitiko? Dėl trijų esminių priežasčių. Pačios priemonės buvo sugalvotos sudėtingos. Kaip antai, parama darbuotojams buvo organizuota per darbdavius, o ne tiesiogiai žmonėms. Tai įvėlė darbdavius į masę sąlygų ir procedūrų, trukdančių užsiimti pačiu verslo gelbėjimu. Antra, verslams buvo keliami papildomi reikalavimai ir sąlygos, kurių krizės sąlygomis jie negalėjo įgyvendinti (juk krizė). Ir trečia, pinigus skirstyti pavesta institucijoms, kurios nebuvo pritaikytos tokio pobūdžio dalyboms, todėl fiziškai nesusitvarkė su srautu. Rizika, kad būtent taip atsitiks, buvo matyti iš pat pradžių, tačiau padėtį po truputį imta taisyti gerokai vėliau. Esu tikra, kad ir valstybės aparate buvo apstu suprantančiųjų. Tiesiog nebuvo politinės valios to imtis. Ta prasme, nepaisant pompastinių planų ir pažadų, noro padėti žmonėms, kurie suneša mokesčius į biudžetą, nebuvo. Nebuvo noro realiai padėti nei verslus vystantiems, nei juose dirbantiems, tebuvo noras pasirodyti vieninteliais gelbėtojais. Gal net išgelbėti darbuotojus nuo blogiečių darbdavių. Bet to padaryti tiesiog neįmanoma – kad ir kiek valstybė subsidijuotų darbo vietas, verslui užsidarius ar susitraukus, jos tiesiog dings. Stebėtis gal ir nereikėtų, nes noro gelbėti medikus iš valdžios pusės irgi nebuvo daug. Buvo visokių kitokių norų ir prioritetų.

Situaciją taikliai paaiškino kultūros komiteto pirmininkas, kuris pasidžiaugė, jog ekstremali padėtis leido panaikinti fiskalinės drausmės įstatymą. Tą įstatymą, kuris draudė valdžiai išlaidauti savo nuožiūra ir taip stipriai sunkino jai gyvenimą leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus savęs populiarinimo tikslais.

Kadangi krizė toli gražu nesibaigė, nesibaigė epidemija ir net karantinas iš dalies išlieka, per anksti daryti išvadas ar prognozuoti, kaip konkrečiau atrodys tas „nebebuvimas kaip anksčiau“. Aišku viena, netikrumo dar padaugės, asmens laisvių apribojimų taip pat, valstybės lies pinigus į ekonomiką kiek pajėgdamos, o tai tik­rai keis santykius rinkoje tarp skirtingų verslų, šakų, valstybių. Klibins sutartis ir sąjungas. Tai negalės nepaveikti ir vertybių. Politinis klausimas, kiek ribojimų dėl epidemiologinio saugumo mes kaip visuomenės toleruosime, viešumoje jau svarstomas. Ekonominis klausimas, kaip atrodys ekonomikos, taip karštai kūrenamos iš ateities pasiskolintais pinigais, kol kas labai garsiai nutylimas.