Pirkėjai dažnai mano, kad tai, kas parašyta etiketėje, yra gamintojo informacija jam. Lygiai taip pat naujokai gamintojai ir pardavėjai naiviai tikisi, kad etiketė yra jo komunikacijos apie produktą su vartotoju vieta. Taip lyg ir turėtų būti. Tačiau nėra.

Visų pirma dėl to, kad tiek Europos Sąjungos (ES), tiek vietiniai teisės aktai nustato, ką gamintojas ir pardavėjas privalo parašyti etiketėje ir netgi kaip jis tai turi padaryti. Norai, be abejonės, yra kuo geriausi, bet išeina, kaip visada. Nesusišnekėjimai ir nusišnekėjimai.

Normų kūrėjai arba mano, kad jie žino, apie ką nori sužinoti pirkėjas (kas yra visiškai neįmanoma), arba mano, kad jie žino, ką vartotojas turi norėti sužinoti (kas yra elementarus nesiskaitymas su žmonių norais). Apie vartotojų pageidavimus dėl informacijos ant pakuotės daug geriau žino pardavėjai, nes būtent jų pirkėjai paklausia, kas jiems įdomu. Bet politikai ir kontrolieriai iš principo nepasitiki pardavėjais, taigi praranda šį natūralų aktualios informacijos kanalą.

Prekybos reglamentų kūrėjai taip pat jaučia pareigą auklėti vartotojus, todėl įpareigoja rašyti tokius teiginius kaip „Maisto papildas nėra maistas ir neturi būti vartojamas kaip maisto pakaitalas“.

„Kūdikius iki metų geriausia maitinti mamos pienu“, – tarsi nebūtų geresnių vietų apie tai rašyti nei 6×4 cm priklijuotas popierėlis. Kai kurie klientai nuoširdžiai pasipiktina, jie mano, kad prekybininkai, lipdydami tokias etiketes, juos laiko kvailiais. Betrūksta dar pridėti apie kačių nedžiovinimą mikrobangų krosnelėse.

Jei gamintojo ant pakuotės nurodytoje galiojimo datoje mėnesiai parašyti ne skaičiais, o pavyzdžiui, Feb., Sep., prekybininkas privalo perrašyti etiketėje datą skaičiais. Tačiau jei vartotojai tokie nesupratingi, kad negali suprasti mėnesių pavadinimų anglų kalba, kaip tada jie turėtų suprasti kosmetikos sudėtis, kurios nurodomos INCI terminais, kur augalų pavadinimai nurodomi lotyniškai, o cheminės dalys – jų cheminiais pavadinimais?

Nieko prieš INCI neturiu, nors tai toli gražu ne tobula nomenklatūra, pavyzdžiui, nesimato, ar produktas augalinis, ar gyvulinis, ar sintetinis (tarkim, glicerinas). Verta tiesiog pripažinti, kad neįmanoma visos vartotojui galinčios būti aktualia informacijos pateikti elementariuoju būdu.

Kadangi manoma, jog pirkėjus reikia auklėti, o įvairūs pirkėjai nori įvairios informacijos, privalomas informacijos sąrašas išsiplečia ir pradeda nebetilpti į etiketę. Tada šriftas tampa neįskaitomai mažas ir niekais paverčia visą etiketės informaciją, nes jos tiesiog neįmanoma įskaityti. Tai neabejotinai ir teisėtai nervina pirkėjus.

Visgi daugiausia vartotojų piktinasi pačia etikete kaip tokia, nes kad ir kaip išdailinta, ji gadina originalios pakuotės vaizdą ir užstoja informaciją gamintojo originalia kalba. O ta informacija yra labai įdomi. Mat Lietuvoje, žinia, su draudimais yra tradicija persistengti. Todėl nepaisant to, kad su įtaka sveikatai susijusius teiginius (vadinamuosius „sveikatos teiginius“) reglamentuojantys teisės aktai ES yra bendri, Italijoje galima rašyti, kad pankoliai padeda nuo pilvo pūtimo, Vokietijoje – kad moliūgų sėklų aliejus tinka prostatos profilaktikoje, Prancūzijoje – kad stevija tinka kaip natūralus cukraus pakaitalas, Čekijoje – kad tulsi padeda nuo peršalimo. O Lietuvoje negalima jokiais būdais.

Belieka visus šiuos produktus pardavinėti dėl skonio. Gerai kad jie visi skanūs. O ką daryti tada su pelynu? Girti skonį? Taip ir daroma. Tada vartotojai galvoja apie pardavėjus kaip apie neišmanėlius, kurie nežino, kad pelynas yra kartus ir geriamas tik tada, kai skauda pilvą.

Akivaizdu, kad ir gamintojai, ir pardavėjai, ir vartotojai turi pakankamai proto, kad galėtų suprasti, ką jie parduoda ir perka. Žinoma, jei tik vartotojas informacija etiketėje domisi, o gamintojas nemeluoja ją pateikdamas. Tačiau nuo meluojančių privalomi rekvizitai tikrai neapsaugo.

 

Publikuota www.grynas.lt 2011 m. lapkričio 1 d.