nzidinys.lt

Rusijos karo Ukrainoje diskurse analizuojami kuo įvairiausi veiksniai, tačiau komunizmo dėmens tarp jų praktiškai nematome. Plėtojama kita linija – asmenybės kultas, Rusijos įsivaizduotas išskirtinumas, jos agresija, imperiniai siekiai ir panašūs dalykai, su kuriais valstybės ekonominė sąranga tarsi apskritai nesusijusi. Arba tiesiog linksniuojama Putino beprotybė, kas palieka šone visus dalykus, kuriuos galima apmąstyti racionaliai. Nors tikrai susidaro toks vaizdas, būtų labai keista, jei komunizmo pretenzijos būtų išties pradingusios. Drįstu teigti, kad jos yra, net jei vėliavose ir neįrašytas, svarbus Rusijos agresijos matmuo.

Pasiaiškinkime detaliau komunizmo ekonominę esmę. Anot marksistų, komunizmas yra tokia visuomeninė formacija, kurioje kiekvienas dirba pagal galimybes, o gauna pagal poreikius. Svarbu priminti, kad tokia visuomenė niekada neegzistavo, o jos diegimo praktiką atspindi socializmas. Jo apraiškas galime matuoti ir vertinti, nes jis įgyvendintas ne vienoje šalyje. Taigi ekonominių principų prasme komunizmas ir socializmas žymi iš esmės tą patį: viešą gamybos priemonių nuosavybę, centrinį planavimą ir „teisingą“ gėrybių padalijimą. Žemė valstiečiams, fabrikai darbininkams, privati nuosavybė jei ir lieka, ji nevaidina esminio vaid­mens gamybos procese, o atskiro individo gyvenimas ištirpsta kolektyve.

Daug kraujo pralieta kovojant už ir prieš šias idėjas, ne mažiau iečių sulaužyta ir intelektiniame lauke pagrindžiant, kaip tokia santvarka gali ar ne egzistuoti. Tiksliau, apologetai aiškino, kodėl ji turi egzistuoti arba ateis neišvengiamai, nesivargindami pagrįsti, kaip tai bus įmanoma. Galėtų kilti klausimas, kodėl nebuvo pasistengta pagrįsti, negi neužteko proto? Veikiau nebuvo reikalo, nes po bolševikų pergalės Rusijoje Leninas ne teorijomis buvo užsiėmęs, o praktika. Ir ji buvo tokia brutali, kad principai savaime išnyko – juk šventu paskelbtam tikslui visos priemonės tinka. Tas tikslas yra tiesiog galia, kuri buvo koncent­ruojama darbininkų ir valstiečių vardu, nors daugybė darbininkų ir valstiečių buvo nurašyti į šviesaus rytojaus kūrimo nuostolius.

Komunizmo ir socializmo teorinio nepagrįstumo ekonominius argumentus verta žinoti, kad nepasiduotume lozungui, jog ideologija puiki, tik jos diegėjai (kažkodėl) vis pasitaikydavo galvažudžiai – Leninas, Mao ir kiti. Argumentai praverčia ne tik nuginkluoti sekėjus, bet ir suvokti ekonomikos valdymo ir planavimo problemas, kurios aktualios ir liberaliose demokratijose.

Socializmo doktrinos Achilo kulnas yra ekonominis neefektyvumas, iš esmės nulemtas centralizuoto planavimo ir individo nesuinteresuotumo rezultatu. Šis argumentas – apie individą – šįkart mums ir yra įdomus.

Žinia, žmogui visų pirma būdinga siekti asmeninių tikslų. Kapitalistinėje visuomenėje individas gauna pajamas, priklausomai nuo nuosavybės arba darbo grąžos. Komunistinės visuomenės lozungas „kiekvienam pagal poreikius“, nors ir niekaip nepagrįstas, ir toliau išnaudojamas šviesaus rytojaus pranašų. Socialistinio požiūrio arkliukas – kad atlyginama po lygiai – panaikina individo norą stengtis: tausoti bendrą nuosavybę, geriau ar daugiau dirbti, ieškoti naujo, rizikuoti. Praktiškai ši problema gerai pažįstama netgi tiems, kurie negyveno kolūkių ir visuotinio vogimo iš darboviečių laikais. Užtenka problemų su bendromis laiptinėmis, stovėjimo aikštelėmis ir kitu bendru turtu. Šis žmogiškas savo reikalų žiūrėjimo bruožas sovietmečiu buvo smerkiamas ir moralizuojamas, tačiau Lietuvoje ir kitose buvusiose socialistinio lagerio šalyse išliko. Ir kuo daugiau šalyje buvo likę privačios nuosavybės ir verslo, tuo tas jausmas žmonėse išliko geriau.

Taigi ir proponentams teko pripažinti, kad komunistinis ir socialistinis gėrybių dalijimo principas šlubuoja, nes žmonės nori gyventi geriau ir linkę stengtis tai pasiekti. Atsakydami į tai jie tikina, kad tai tik laikinas trukdis, nes jų tikslas – sukurti naują žmogų. Sunku pasakyti, kiek žmonių galėjo tokį planą priimti rimtai, nes jis skamba taip pat, kaip gegužės pirmąją nešioti transparantai apie liaudies ir partijos vienybę ar Leniną, visų vaikų senelį. Kaip galima pakeisti žmogaus prigimtį? Tačiau tai, kas dabar vyksta Rusijoje, verčia manyti, kad galima.

Kodėl Putinas užpuolė Ukrainą? Tarp atsakymų vyrauja ideologinių-psichologinių ir kitų nematerialių priežasčių siūlymai. Juk versija, kad Putinui trūksta teritorijų, atrodo nelabai rimtai. Putinas kariauja, kad pakeltų reitingus – argumentas politiškai pagrįstas, net jei rinkimai nevyksta demokratiškai. Vakarų sankcijos ir pats karas nuskurdina Rusijos gyventojus, kurie ir taip negali pasigirti aukštu gyvenimo lygiu. Normalioje Vakarų demokratijoje žmonių gyvenimo lygis yra pirmas ir pagrindinis argumentas, lemiantis jų požiūrį į politikus. Net jei yra išimčių, kaip kad dabar, kai žmonės iš politikų reikalauja remti Ukrainą, visgi jie nori gyventi geriau, uždirbti daugiau, galėti daugiau keliauti, gauti geresnę sveikatos apsaugą ir pan. Reakcija į ekonominių sąlygų pablogėjimą (infliaciją, nedarbą, ekonominę stagnaciją) būna greita ir masinė.

Rusijoje gi iki šiol karas Putino reitingus kėlė, nesvarbu, kad ekonomika, galimybės ir pragyvenimo lygis krito ir kris toliau. Čia kalbu ne apie elitą, oligarchus ar net viduriniąją klasę, o apie didžiąją dalį gyventojų, kurie yra nepasiturintys ir neturi daug galimybių. Lietuvoje žmonės aikčioja, išvydę jų reakcijas medijose „už Putiną ir tėvynę pakentėsim“ ir pan. Mūsų masteliais jie ir taip kenčia, kur jau toliau? Kaip suprasti jų abejingumą savo ekonominei gerovei?

Net ir įvertinę, kad apklausos Rusijoje turi didelę paklaidą dėl baimės atskleisti savo nuomonę, turim pripažinti, kad esama (ir ne tik Rusijoje) daugybės žmonių, kurie mūsų akimis neatrodo adekvatūs. Žmogus, kuris pateisina žudynes, gal net pats gali žudyti, nes tai pakelia jo nacionalinę savigarbą, sutikdamas dėl to ir skursti – ar tai nėra tas naujasis žmogus, apie kurį kalbėjo komunizmo ideologai?

Sakyčiau, kad yra. Jo netrikdo, kad gerovė dalijama po lygiai, nes jis ir nenori būti geresnis. Jis nori būti toks, kaip visi jo „chebroje“, lygus. Jo nejaudina, kad neturi laisvių ir galimybių, nes nesiruošia jomis naudotis. Gal ir nemoka, nesupranta, bijo, tingi, o gal net laiko nederamu supuvusio kapitalistinio pasaulio atributu. Rašau be ironijos: tam žmogui tai normalus pasaulis. Nes juk tai žydų-masonų sąmokslas, ir reikia gintis. Reikia keltis nuo kelių priešų klupdomai savai didžiai tautai. Kadangi sąmokslas toks didelis ir galingas, esam teisieji, nesvarbu, kad atstumti ir skurdūs. Bet mums ir nereikia tų jūsų gerovių.

Argi ne idealus komunistinis žmogus? Abejingas materialių gėrybių paskirstymui ir bet kokiam efektyvumui, pateisinantis viską, kas padeda bendrai idėjai. Jis neišdygo per naktį ir nebuvo sukurtas profesoriaus Preobraženskio iš šunelio Šariko. Jis buvo pagamintas dešimtmečiais veikusios galingos propagandinės mašinos, indoktrinacinės sistemos. Kaip populiaru sakyti – televizorius laimėjo prieš šaldytuvą. Gal šaldytuvo namuose net nebėra? Kai kas tai gali vadinti idealizmo pergale prieš materializmą, bet matom, kur ta pergalė nuvedė – prie paties žmogiškumo kracho.

Tenka pripažinti, kad naujo žmogaus kūrėjų pastangų sveikas protas neatlaikė. Protas buvo susargdintas už kovidą bjauresne infekcija. Su tokiu žmogumi ne tik socializmas, bet ir komunizmas galėtų būti sukurtas. Principas „iš kiekvieno pagal galimybės, kiekvienam pagal poreikius“ atrodo neįmanomas, kai poreikiai brangūs. O kai poreikiai yra jaustis ypatingam, vieningam su panašiais, taip pat vogti ir smurtauti, nėra jie tokie brangūs. Nes jų patenkinimas neatsiremia į ištek­lių ribotumą ir efektyvumo poreikį. Propaganda negali sukurti lėktuvo, jei nėra reikalingų dalių ir išmanančių žmonių. Bet ji gali pameluoti, kad jis sukurtas arba kad mums jo ir nereikia. Be to, propaganda sugalvoja begalę pergalių prieš priešą, beje, ir pačių priešų.

Negali sakyti, kad prigimtis buvo pilnai pakeista – naujasis žmogus vis tiek nori naudos arba pasitenkinimo. Tik realizuoja tai kitomis formomis. Jam nereikia įsigyti tam tikrų daiktų ar galimybių, jei jis tiesiogiai gauna tikėjimą, kad yra geriausias. O tai, ko jam reikia, jis gali pavogti ar atimti, taip pat pažeminti ir nužudyti. Valdžia tai organizuoja plačiu mastu.

Sakysite, komunizmas iš esmės internacionalinis? Teo­riškai taip. Tačiau revoliucijos ne tik ryja savo vaikus, bet ir paneigia savo tėvus. Klasiniai skirtumai buvo pirminis taikinys, į juos ir nusitaikyta. Nieko originalaus – visada naudinga priešu paskelbti tą, kurio turtą, teritoriją ar gyvybę nori atimti. Iš turtingųjų atimti gali daugiau. Dabar atimti norima ne fizinį turtą, o „gerą gyvenimą“, pasididžiavimą savo tauta, ateities viziją ir kitus Ukrainos turtus, kurie trukdo Rusijos naujųjų žmonių „chebrai“ jaustis pranašesnei ir dėl to laimingai. Būtent tokie žmonės palaiko Putiną ir sudaro „chebros“ branduolį, juk skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, dabar sienos nebuvo uždarytos ir netransformuoti individai galėjo išvažiuoti. Naujųjų žmonių koncentracija šalyje padidėjo. Puiki terpė fašizmui, kuris su socializmo šauk­liais puikiai draugauja, ką liudija ir nacionalsocialisto Hitlerio – masių įkvėpėjo ir valdovo – pavyzdys. Netgi masalas buvo pasiūlytas tas pats – išskirtinumas tautiniu pagrindu, ir priešas sugalvotas toks pat – kita tauta.

Karo eiga stipriai priklauso nuo to, kiek žmogaus prigimties keitimo projektas yra „pažengęs“: ar rašistas taip pat paaukos savo vaikus žūti fronte, kaip paaukoja ukrainiečių vaikus? Ir ekonomine prasme: kokio masto prekių trūkumą ir infliaciją toleruos pakentėti nusiteikusieji, kol kas aišku nėra.

Kai svarstome apie visuomenines santvarkas, turime omenyje ir žmogiškąsias nuodėmes, kurios tose sant­varkose gauna erdvę išsiskleisti. Dabarties įvykių fone matyti, koks civilizuotas yra kapitalizmui priskiriamas godumas (siekis praturtėti), palyginus su socializmo pavydu ir korupcija ir juo labiau su komunistiniu „kiekvienam pagal poreikius“, kuris prasiveržia žemiausiais žmoguje glūdinčiais instinktais.