Išgirdę žodį „kosmetika“ dažniausiai pagalvojame apie dekoratyvinę kosmetiką. Nors, žinia, ji yra tik dėl išorinio efekto – jokie dažai, lakai ir ružai nereikalingi mūsų odos ar plaukų sveikatai. Asociacijos tokios ir kažin ar jos pasikeis.

Išgirdę žodį „kremas“ dažniausiai pagalvojame apie veido kremą. Ne tik pagalvojame, bet ir naudojame veido kremą nuolatos, daugelis turi ir ne po vieną: dieninį, naktinį, vasarinį, žieminį, paakių, serumą ir pan. O apie kūno odą prisimename tik tada, kai kas nors jai atsitinka. Ar kūno oda nusipelno mažiau dėmesio jau vien dėl to, kad yra didesnė plotu? Net jei tai įsišaknijęs įprotis, kūno odos teisę į priežiūrą norėčiau ginti argumentais.

Visų pirma atkreipčiau dėmesį į faktą, kad kūno odai ne lengviau nei veido pačiai susibalansuoti drėgmę ir maistingąsias medžiagas, ypač šaltuoju metų laiku. O mes priešingai – vasarą kūną dar palepiname kremais, mat saugomės nuo saulės arba raminame jos suaktyvintą odą. Tačiau būtent šaltuoju metų laiku mūsų kūno oda turi daugiausia problemų dėl aplinkos sąlygų ir mūsų elgesio su ja. Pirma – visada su rūbais ir tik pas retą jie iš natūralaus pluošto. Sintetinės pėdkelnės vienos ir po džinsais. Sintetiniai apatiniai, kojinės, golfai, patalynė ir kt. Antra, kietas vanduo duše, vonioje ir baseine, stipriai plaunantys kūno prausikliai (su SLS, SLeS ir pan.). Trečia, sausos patalpos – praktiškai nuolatos.

Todėl nenuostabu, kad kūno oda žiemai besibaigiant atrodo išblyškusi ir pavargusi ne tik dėl seniai matytos saulės, bet ir dėl drėgmės bei oro trūkumo, ypač jei nesportuojame ir nevaikštome į pirtį ar masažą. Odai galime padėti naudodami kūno kremą, losjoną, pienelį arba aliejų. Žinoma, natūralų arba ekologišką – priešingu atveju bus tik dar vienas plastmasės luobas gražiai išorei.

Aš pati kūnui daug metų naudojau aliejus: migdolų, sezamų, vasarą kokosų. Naudojau gana sistemingai ir sąmoningai, tad galiu tik paliudyti tūkstančius metų žinomą tiesą, kad šalto spaudimo aliejai yra labai gerai kūno odai. Reikia tik prisitaikyti sau tinkamą ir nepamiršti juo išsitepti. Tačiau dėl darbo specifikos aliejus padėjau į šoną, nes reikėjo bandyti naujas kūno priežiūros priemones – įvairius kremus, pienelius. Bendras įspūdis buvo įvairus. Vieni tiko ir patiko, kiti tiko, bet kažkodėl nepatiko (kvapas, konsistencija), vienas kitas įstrigo ilgam (vasarą naudoju „Luvos“ molio regeneruojantį pienelį, jis man kaip šilumos ir saulės atributas). Lyginant su aliejais yra privalumų – kremai bei pieneliai paprastai tepasi ir susigeria greičiau (kas man yra aktualu, nepaisant visų neskubėjimo pastangų). Nelieka jokio kvapo ant rūbų, net jei nepalauki po dušo nei kiek. Tačiau yra ir trūkumų – mano odai šaltuoju metų laiku kremai, pieneliai ir netgi kai kurie sviestai nėra pakankami. Lyg ir tepeisi, matei, kad užsitepei, kremas susigėrė, bet pojūčio, kad oda pamaitinta ir sudrėkinta – nėra. Bent jau tokio pojūčio, kokį man teikia aliejus.

Tačiau visai neseniai atradau kūno priežiūros priemonę, kuri suderina ir aliejų, ir kremų privalumus. Tai britų gamintojo „Odylique“ tonizuojantis kūno sviestas. Iš kokosų, extra virgin alyvuogių ir sviestmedžių aliejų, bičių vaško, šaltalankių ekstrakto. Kvėpintas eteriniais aliejais. Visai be vandens.

Jis tepasi plonai, bet labai gerai ir būna aiškus jausmas, kad tikrai pasitepei. Kvapas subtilus ir malonus. Ir kas apskritai retai pasitaiko – suteikia prabangos jausmą pačiai odai. Tą jausmą, kurio tikimės iš geros kosmetikos. Bet ne tada, kai matome jos reklamą ar ypatingai dailų buteliuką, o tada, kai esame visiškai savo erdvėje ir sau. Aš paprastai neperku tokių prabangių kosmetikos priemonių kūnui. Jei kyla noras labiau pasilepinti, pasišildau naudojamą aliejų arba įlašinu į jį eterinio aliejaus dėl kvapo. Tačiau šį kartą kažkaip užsimaniau išbandyti profesionalų sukurtą produktą ir neprikišti nė piršto jam pagerinti (kaip kad perkant rūbus jų po to netrumpinant, nesiaurinant ir kitaip netobulinant). Ir buvau nustebinta. Nors žinodama gamintojo reiklumą ir subtilumą, kaip ir neturėčiau stebėtis.