nzidinys.lt

Pelnytai ar ne, bet kūryba ir kūrybiškumas šiais laikais yra tapę žodžio „gėris“ sinonimais. Kalbu visų pirma apie tuos, kurie veikia ir triūsia kitose, ne meno srityse. Jiems kūryba atrodo esanti paties žmogaus išsipildymas, o kūrybiškumas – aukščiausios kvalifikacijos bet kurioje srityje ženklas. Maža to, į kūrybinę veiklą žiūrima kaip į laivą, kuris mus išgelbės nuo dirbtinio intelekto tvano. Didžiausius kūrėjus žmonės adoruoja, suteikia jiems visokio išmanymo kreditą, stato paminklus. Neretas mąsto, kad jei galėtų kurti, būtų laimingas.

Galėtume sakyti: štai puikus žmonijos brandos pavyzdys. Iš „būsiu laimingas, jei tapsiu turtingas“ pasisukę į laimę kurti, tarsi turėtume pasijusti išdidūs. Tačiau vis dėlto svarbu, kaip suprantame pačią kūrybą ir priežastis, kodėl ji neatsitinka.

Šis posūkis turi keistumų, nes kultūriškai kūryba visada siejosi su kančia. Sakome „kūrybinės kančios“, tik veikiau ironiškai – „kūrybiniai džiaugsmai“. Literatūra, ypač biografinė, kupina pasažų apie kūrėjų kančias – dėl nepasitenkinimo savo kūrybine raiška, abejonių dėl talento stokos, aukštesnių jėgų apleidimo, neišpildytų ambicijų, aplinkinių nesupratimo. Ką ir kalbėti apie materialius nepriteklius, o neretai ir visišką skurdą. Kūrybai reikia liepsnos, o ji gali sudeginti ir patį kūrėją. Liepsna įžiebiama iš įtampos ir konflikto, taigi yra pradedama ir lydima kančios.

Ar mūsų laikų herojai taip supranta kūrybinę laimę? Nieko panašaus. Kūryba kaip laimės forma suprantama kaip teisė, kurią realizuoti trukdo ne talento stoka ar virš-žmogiškų jėgų apleidimas, bet nepalanki (gal net neteisinga) aplinka, laiko ir pinigų stygius.

Demokratiškose šalyse ir į kūrybą žvelgiama demokratiškai – kurti gali kiekvienas, nes kūrybinis pradas glūdi kiekviename. Suprantama, kad tokiu atveju ir kūryba turi būti suprantama plačiai, kaip bet kuri kuriančioji veikla: mokymas, gydymas, statyba, žemdirbystė, karyba, prekyba ir pan.

Argi nemanome, kad pedagogui ir gydytojui reikalingas pašaukimas, pranokstantis dalyko išmanymą ar net patirtį? O kad griuvėsių ir purvyno vietoje po pusmečio jau stovi namai, – ar tai ne kūryba? Puikiausias interneto ryšys, galimybė pačiam fotografuoti ir filmuoti svarbias gyvenimo akimirkas, dalintis tuo be suvaržymų – ar tai nėra daugybės žmonių kūrybos rezultatas? Net jei architekto sprendimas yra abejotinos meninės vertės, pastatytas namas yra kūrinys. Kaip ir išvirti pietūs, net ir nebūdami kulinarijos šedevras. Kaip beje, ir meno kūriniai nepaliauja būti kūriniais, jei lieka nepripažinti.

Ūkininkavimas ne atsitiktinai vadinamas agrokultūra, o tausojančiam ūkininkavimui reikia dar daugiau kūrybiškumo, nesvarbu, kad ūkininko, kaip ir statybininko, batai purvini. Toks kiekvieno individo potencialų kūrybiškumą pripažįstantis požiūris į ekonomines veiklas būtų labai sveikas mūsų visuomenei, kur daugybė žmogaus darbo rezultatų ir gyvenimo patogumų priimami kaip savaime duoti. Be to, tai pagelbėtų žmonėms įsisąmoninti, kad savo darbą galima mylėti, ypač kai palygini savo darbo pliusus su kito pliusais, o minusus su minusais.

Žmonių gebėjimai ir talentai skirtingi, natūralu, kad visi skirtingai realizuojame savo kūrybinį potencialą. Ir kiekvienas norime to potencialo realizuoti daugiau, tam pasitelkdami savo kūną, protą ir valią. Iš to atsiranda ir kančia, nes tenka vis peržengti įprastas ribas. Arba nuobodulys, kai sau (sic! – ne aplinkiniams) naujų tikslų nebekeliame.

Iš kur šiandien kyla toks didelis noras iš ekonominių veiklų pereiti į grynąją kūrybą? Viena vertus, dėl to, kad menininkai laikomi ypatingais žmonėmis, o grynoji kūryba – paslaptingu ar net magišku užsiėmimu. O kas nenori būti garsiu ir ypatingu? Antra vertus, dėl to, kad nemažai žmonių dirba nemėgstamą darbą arba įsivaizduoja, kad galėtų dirbti geresnį. Bet nepasiryžta jo pakeisti į norimą. Trečia vertus, dėl to, kad net ir norintiems dirbti gerai, kūrybiškai, dažnai nepavyksta dėl aplinkybių.

Visos žmonių veiklos išsivysčiusiose visuomenėse yra stipriai apsunkintos biurokratinės naštos. Ji žlugdo ją nešančius žmones tiek dėl sunkumo, tiek dėl beprasmybės. Lengviausi pavyzdžiai – mokyklos, universitetai ir sveikatos apsauga, – sritys, kurių darbuotojams jų veiklos naudotojai jaučia bent kokią atjautą. Niekas taip nemažina atsidavusių gydytojų ir mokytojų motyvacijos kaip formalios ataskaitos, jų gausa ir sudėtingumas, atotrūkis nuo realių poreikių. Taip pat apribojimai ir tiesioginiai nurodymai, kurie neleidžia specialistams siekti jų darbo rezultato, kaip antai, efektyviai (geriausiu būdu) išgydyti ar išmokyti žmogaus, nesukeliant jiems papildomo streso.

Arba paimkime kone kūrybingiausia laikoma profesiją – architekto. Architektūrą studijuojantis jaunuolis tikisi dirbti su erdvėmis ir formomis, medžiagomis ir žmonėmis. O realiai didžiąją dalį laiko dirba su statybų dokumentais, leidimais, teismais, biurokratais ir pavydžiais kolegomis, kuriems procedūros suteikia teisę sudirbti tavo darbą be jokių argumentų. Šiandien nėra profesijos, kurioje paprastoji profesinė kūryba nebūtų apnarpliota reikalavimų, išsunkiančių iš žmogaus ir kūrybiškumą, ir motyvaciją. Netgi protestuojantys ūkininkai be savo cecho savanaudiškų reikalavimų (akcizo, išmokų, saugomų teritorijų) minėjo nuolat besikeičiančius, nelogiškus ir sunkiai suprantamus apribojimus, kurie ilgainiui žmones tiesiog išveda iš kantrybės. Ūkininkų atveju galima pasakyti, kad subsidijos visada su formaliais apribojimais supintos, bet jų tai nepaguos, nes jie neturi alternatyvos dirbti šalia sistemos.

Beje, meno kūrėjai taip pat yra spaudžiami šios naštos – jie pildo paraiškas ir ataskaitas, viešų ir privačių finansavimo šaltinių sąlygas, arba geba parduoti savo kūrinius privatiems klientams. Ir visi žinome, kad dailų puodelį ar krepšį parduoti yra paprasčiau nei paveikslą.

Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, vajus prieš biurokratiją yra lyg banguojanti jūra – iniciatyvos pakyla ir vėl nuslūgsta, stipriai ko nepešusios. Kodėl? Nes norėdami sumažinti biurokratijos, turėtume duoti daugiau įgaliojimų patiems žmonėms, jais labiau pasitikėti ir leisti klysti. Deja, to bijo ne tik politikai (mažiau bus reikalingi) ir valstybės tarnautojai (gali prarasti darbo vietas), bet ir patys žmonės. Mat nenori prarasti net ir iliuzinės globos iš valstybės ir užsikrauti (papildomo?!) rūpesčio savo gyvenimu. Žmogui patinka, kai juo rūpinasi. Net jeigu rūpestis popierinis, o už jį moki ir savo grynais pinigais, ir nervais.

Regis, nėra galo ydingam ratui, kurio niekas negali pertraukti – kiek technologijomis padidinamas darbo našumas, tiek jo sumažina biurokratinė našta. Bet ir čia technologijos turi ambiciją, antai Billas Gatesas sako, kad dirbtinis intelektas būtent ir išgelbės mus nuo to biurokratinio darbo, kuris visus taip dusina (spėju, netgi biurokratus). Mat tik dirbtinis intelektas begalėtų patenkinti tuos reikalavimus, kuriuos per tiek metų įstatymų leidėjai prikūrė ir kurie užgriuvo ant mūsų visų nedirbtinių galvų. Ar taip atsitiks, matysim, bet kuriuo atveju tai būtų rimtas testas dirbtinio intelekto galimybėms – ar jis sugebės pažaboti/apgauti/suprastinti biurokratiją. Jeigu taip, galėsim puoselėti jam įvairesnių jausmų nei dabar – baimę arba euforiją.

Dar viena priežastis, kodėl žmonės nebejaučia kūrybos savo darbe, yra siaura specializacija. Ji padidina veiklos efektyvumą, tačiau atima iš žmogaus pasiekto rezultato džiaugsmą ir padaro darbą monotonišku. Pramonėje tai jau sena istorija. Joje padidėjęs efektyvumas leidžia šį nuobodulį kompensuoti podarbine veikla, mokymais ir pan. Tačiau specializacija yra daug jaunesnis reiškinys paslaugų srityje, kur žmogus turi išlaikyti dėmesį dirbdamas su kompiuteriu, bet kai išmoksta operacijas, neretai praranda kūrybinį interesą, todėl dažnai keičia darbus. Tokiems žmonėms viena iš išeičių yra individuali veikla, kai jie, neprisirišdami prie organizacijos, patys kuria visą savo veiklą, spręsdami, kiek ir kokio darbo jie apsiims ir dar surasdami, kas tą jų darbą nuperka. Tokiu būdu patiriama prasmė, bet kartu ir nerimas dėl negarantuoto sekančių mėnesių atlyginimo.

Taigi kiekvieno mūsų komforto zona yra tarp nuobodulio ir perdegimo, kur nuobodulys yra poroje su per lengvais darbais, o perdegimas – su per sunkiais. Pasitenkinimas darbu ir jausmas, kad jis yra kūryba, apima ir nemažai pakeliui patiriamos įtampos bei streso. Jei dalykai labai lengvi, kūrybinio pasitenkinimo būti negali. Todėl manyti, kad meninė kūryba gali būti ir lengva, ir suteikianti prasmę, yra tiesiog nelogiška. Galbūt ji tokia yra išskirtiniams talentams, tačiau jie yra tik išimtys, kurios patvirtina taisyklę.

Mintis, kad jei turėsiu laiko ir nejausiu būtinybės dėl pinigų, tai kursiu, yra dar viena apraiška kiekvienam būdingo laisvos veiklos noro. Tik jis yra klaidinamas iliuzijos, kad įmanoma būti laisvam nuo materialinių apribojimų. Kol kas dar niekam nepavyko tokiu tapti – nei menininkui, nei grioviakasiui, nei vargšui, nei turtingam. Nebent žmogui, sėkmingai atsižadėjusiam šio pasaulio gėrybių.

Toks materialiai pagrįstas laisvės pojūtis galėtų atsirasti tik tada, kai pajamos pakankamos vartojimo norams, nereikia nuolatinio darbo joms palaikyti ir nėra rizikos jas prarasti. Pirma sąlyga neatsilaiko prieš prigimtinį žmogaus norą daugiau, antra – prieš ekonomikos dėsnius, trečia – prieš medžiaginio pasaulio tikimybinę prigimtį, kuri reiškia, kad nieko garantuoto, išskyrus mirtį, tiesiog nėra.

Galbūt meninė kūryba turi daugiausia šansų nešti laimės, kai ji yra hobis, o ne duoną uždirbantis užsiėmimas? Žinoma, tik tuo atveju, jei kuriantysis pajėgia abu „darbus“ atlikti ir pats neįvaro savęs į kampą susikūręs nerealius lūkesčius dėl savo meno gerbėjų gausos.

Dar įdomesnė, bet ir skausmingesnė tema yra apie tai, ar mes iš tikrųjų kurtume, jei turėtume tam laiko. Labai nedaugelis. Nes žmogus iš principo yra tingus. Jis nedaro mankštos, nors labai norėtų, kol neprispiria skausmai. Nesimoko kalbų, nors labai norėtų, kol tiesiogiai jų neprireikia. Lygiai taip pat nesiima kurti, kol nebekurti nebegali. Sakoma, būtent tai ir yra tikrasis menininką išskiriantis kriterijus.