nzidinys.lt

Lietuvos ekonominės politikos kambario viduryje riogso dramblys, kurio vardas „gynybos finansavimas“. Dramblys ne dėl to, kad finansavimas baisiai didelis, o dėl to, kad tai didelis ir svarbus klausimas. Ir ilgalaikis.

Kodėl? Visų pirma todėl, kad Rusijos grėsmė ne tik esti, bet ir nesiruošia niekur dingti. Be fantazijų, kad „kažkaip viskas išsispręs“, nežinome nė vieno scenarijaus, kaip ši valstybė galėtų nebebūti grėsme, net jei kažkuriuo metu jos agresija nusloptų ir būtų pasirašyta krūva taikos susitarimų su Ukraina.

Antra, todėl, kad geriausia gynyba yra atgrasymas: juo labiau būsim apsiginklavę ir pasiryžę tuos ginklus panaudoti, juo mažiau tapsim patrauklūs agresoriui. Žinoma, pasirengimas apima ne tik kietąją dalį – kariuomenę ir jos aprūpinimą – bet ir visuomenės, verslo ir institucijų efektyvumą bei atsparumą. Atsparumą dėl hibridinių karų, efektyvumą – dėl ekonomikos. Šiandien kaip niekada žinome, kiek kas kainuoja – nuo F-16, Leopardų iki turniketų sužeistiesiems. Ir dar žinom, kad tuos pinigus reikia sutelkti. Taigi klausimas, kaip surinkti pinigus gynybai finansuoti subrendo jau seniai ir dabar po truputį sproginėja.

O kaip apskritai pinigai atsiduria valstybės biudžete? Didžioji dalis lėšų atsiranda iš mokesčių. Taip pat paskolų, valstybės įmonių ir turto grąžos, ES paramos ir kt. ES finansinė ar kitokia parama gynybai yra atskiras klausimas, ji tikrai nebus panaši į tą paramą, kurią Lietuva gaudavo ir dar kažkiek gauna integracijai į ES vystyti. Paskolos, kaip asmenų, taip ir valstybės, kainuoja. Kai paskolų susikaupia daug, jos kainuoja vis daugiau ir visa ši našta gula ateinantiems ant pečių. (Mėgstam kalbėti, kad neturim vaikams palikti šiukšlių ir išeikvotų gamtos resursų, bet skolas su palūkanom – nėra problemų.)

O kaipgi kitos iš biudžeto finansuojamos sritys, sakysite? Visoms joms irgi reikia pinigų. Reikia, tačiau tai nepalyginami dalykai. Nė vienai jų nereikia padidinti finansavimo taip stipriai ir taip greitai. (Potencialūs gavėjai sakys, kad reikia, ir bus neteisūs, nes tiesiog nepajėgtų prasmingai įsisavinti tokių sumų). Nemažą dalį šiandien valstybės vykdomų funkcijų gali perimti verslo ir visuomenės organizacijos. Kritiniu atveju – beveik visas valstybės funkcijas gali perimti bendruomenės ir komercinės struktūros (beje, tai subsidiarumas, kuriuo Europoje mėgstame girtis). Tačiau organizuoti valstybės gynybos – išlaikyti kariuomenę, pirkti ginklus, dalyvauti NATO ar kituose aljansuose – negali niekas kitas, kaip pati valstybė. Negali nei de jure, nei de facto. Valstybės gynyba yra pirmoji ir svarbiausia valstybinės valdžios pareiga. Šios pareigos finansavimo lyginimas ar net priešinimas su kitomis funkcijomis primena diskusiją apie grindų apvadus, kai namo pamatai suskilinėję. Apvadams irgi reikia dėmesio ir lėšų, bet ne tas problemos kalibras.

Kad būtų aišku, kokie yra variantai, trumpai pasikartokime, iš kokių mokesčių susideda Lietuvos biudžetas. Didžioji dalis surenkama iš pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Jį sumoka kiekvienas žmogus (galutinis vartotojas), perkantis prekes ir paslaugas Lietuvoje. PVM yra aiškiausias kandidatas į gynybos finansavimą, nes paprasčiausiai surenkamas, apmokestina visus gyventojus ir daro tai proporcingai jų vartojimui.

Antras didžiausias biudžeto pajamų šaltinis yra gyventojų pajamų mokestis (GPM) – jį sumoka kiekvienas žmogus asmeniškai, jam taikomas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) ir skirtingi tarifai, priklausomai nuo gaunamų pajamų. Būtent dėl šio mokesčio kasmet deklaruojame pajamas.

Trečiasis šaltinis yra akcizai. Jie sukonstruoti tokiu pat principu kaip PVM, tik taikomi tam tikroms prekių grupėms, kaip antai tabakui, alkoholiui, benzinui. Tabakas ir alkoholis apmokestinami, idant žmonės jų mažiau vartotų, tačiau benzino kaina daro įtaką visų prekių kainai, taigi visų žmonių piniginei, net jei jie neturi automobilio, į kurį tą benziną piltų.

Tik ketvirtas biudžetą maitinantis mokestis yra įmonių pelno mokestis, kurį moka pelningos įmonės. Verslas taip pat moka turto mokesčius. Lietuvoje nėra visuotinio nekilnojamo turto mokesčio, kurį taip prikišamai įsivesti siūlo tarptautinės institucijos. Jis iš esmės yra savivaldybių valdomas ir plėtrai naudojamas mokestis ir tiesiogiai finansuoti gynybai netinka.

Diskusijos tarp politikų Lietuvoje iš tiesų vyksta ne apie tai, koks mokestis būtų labiausiai tinkamas, bet kaip nieko neapmokestinus gauti greitai ir nemenką sumą pinigų į gynybos biudžetą. Tiksliau, kaip apmokestinus kažką taip, kad jie to nesuprastų, gauti greitai ir nemenką sumą pinigų. O dar tiksliau sakant, kaip apmokestinus tas visuomenės grupes, kurios mažiausiai mėgstamos daugumos rinkėjų, gauti greitai ir nemenką sumą pinigų. Dalykinės diskusijos įspūdžio tai nesudaro.

Šioje situacijoje iš karto atkrinta GPM, nes būtent jo dydį žmonės seka labiausiai. Be to ir techniškai šį mokestį naudoti gynybai būtų komplikuota. Apsukus kelis ratus tarp Vyriausybės, Seimo ir Prezidentūros, atkrinta PVM, nors tai daugiausia pinigų mažiausiais kaštais atnešantis mokestis. Neabejotinai lieka skolinimasis (nors jis labai netvarus), pelno mokestis (negi gaila?), akcizai (nors akcizas kurui akis bado), laikinasis bankų mokestis (nors jis jau buvo laikinas iki šių metų) ir svarstomi visokie marginalūs projektai, kaip apmokestinti draudimo sutartis ir žmonių, dirbančių su patentais (pačių smulkiausių verslininkų) pajamas.

Prisiminus, kokia yra pirmoji ir nepamainoma valstybės funkcija bei kokia šiandien yra ir liks toliau Rusijos grėsmė, pasiūlymai atrodo neadekvačiai.

Aišku, žvelgiant grynai ekonomiškai (ne politiškai), valstybėje yra daug pinigų, kurie ne tik nedirba, bet ir trukdo dirbti kitiems. Tai pinigai, įšalę biurokratinėse procedūrose. Bet joms sugriauti ir tuos pinigus išlaisvinti politinė valdžia neturi valios. Nė viena iki šiol buvusi neturėjo. Potencialas lieka, bet juo kliautis gynybos atveju negalime, nes pinigų reikia dabar – ilgai statomiems infrastruktūros projektams, avansui už gynybos sistemas ir pan. Ginklai ne vinys, nuėjęs į parduotuvę nenusipirksi.

Kadangi saugumui reikia ne tik pinigų poligonams, dronams ir tankams nusipirkti, bet ir visų Lietuvos viešojo gyvenimo elementų efektyvumo bei sutelktumo, logiška, kad ieškoma mažiausiai visuomenę supriešinančio sprendimo dėl lėšų šaltinio. Našta turi būti paskirstyta tolygiai, bet lėšų turi būti surinkta pakankamai, todėl netinka tie smulkūs variantai, dėl kurių sutaria visi. Turi būti nuspręsta tų, kurie tokią pareigą turi.

Svarbu suprasti, kad pinigai vis viena bus paimti iš Lietuvos gyventojų – kitaip ir negali būti. Nes kas labiausiai suinteresuotas Lietuvos saugumu? Lietuvos gyventojai. Lietuva yra jų valstybė, jie jos naudos gavėjai ir finansuotojai. Tai plikas faktas. Mano giliu įsitikinimu, Lietuvos žmonės tai jaučia ir galėtų suprasti. Tą galime matyti kad ir iš surenkamų aukų ir savanorių darbo Ukrainai.

Jei staiga atsirastų partija, kuri normaliai žmonėms pasakytų, kad jų mokesčius reikia pakelti (įvardindami kiek ir kaip) tam, kad kiekvienas žmogus būtų apgintas, neįvyktų joks susipriešinimas. Tiesumas ir aiškumas neveda į susipriešinimą. Priešingai, nuolatinis vyniojimas į vatą, kad sumokės kiti, tik ne jūs, yra tiesioginis kelias į susipriešinimą ir įtampą. Juk visi supranta, kad pinigai iš kažkur bus paimti. Mokesčių sistema yra sudėtinga, todėl nors žmonės bus patikinti, kad nėra apmokestinti, anksčiau ar vėliau pajus, kad yra. Ir juo įmantresnėmis priemonėmis tai bus padaryta, juo daugiau iškraipymų ir įtampos bus sukurta. O įmantri sistema nėra efektyvi – ją sunku valdyti ir prognozuoti, be to, ji pati ryja pinigus.

Grįžtant prie techninio klausimo, kaip visgi tą gynybą finansuoti, sakyčiau – už pagrindą imti įmanomai efektyvų ir nuolatinį mokestį, kurį moka visi ir kuris mažiausiai iškraipo rinką bei žmonių pasirinkimus. Tai būtų vienas papildomas procentas PVM. Nesutinku su kai kurių išsakoma nuomone, kad jis neproporcingai gula ant neturtingųjų pečių – jis ant visų vartotojų gula būtent proporcingai. Kuo žmogus daugiau perka, tuo daugiau šio mokesčio sumoka.

Prie to galima būtų pridėti 1 proc. pelno mokesčio įmonėms, nes įmonės PVM nemoka, jos tik administruoja (joms tai kainuoja, bet tiesiogiai tai nėra mokestis įmonėms). Bet vieną procentą, o ne kelis, taip sukraunant atsakomybę už gyventojų saugumą pelningoms įmonėms, drauge sumažinant stiprios ir gyvybingos ekonomikos komponentą, kuris gynybai ne mažiau svarbus.

Skolinimąsi – ir užsienyje, ir viduje (obligacijos) – taip pat galima naudoti, bet kaip lanksčią priemonę, kai palanku, o ne visada, nes kitų šaltinių nėra.

Beje, svarbu ir kaip tie mokesčiai būtų surenkami. Mokesčių teorija teigia, kad mokesčiai surenkami daug geriau, kai žmonės supranta, kam tie mokesčiai nueina ir laiko tą tikslą svarbiu.

Įvardijus tokius šaltinius, būtų galima išvengti marginalinių ir ilgalaikiu požiūriu kenksmingų sprendimų ir, svarbiausia, akių dūmimo savo mokesčių mokėtojams. Ar tikrai politikai mano, kad žmonės tikisi, jog gynybos biudžetas bus padidintas iki 3 ar daugiau procentų BVP, bet joks jų mokamas mokestis nebus pakeltas? Čia ir nukrinta ant stalo išbujojusio populizmo kartieji vaisiai – kai vilkas iš tikrųjų ateina, niekas nebetiki, kad už šautuvus reikia susimokėti.

Sėkmingam gynybos finansavimui svarbu ne tik pinigus surinkti, bet ir atsiskaityti rinkėjams, kad būtent tiek lėšų, kiek buvo surinkta padidintu tarifu, skirta gynybai. Palyginti su kita darbo dalimi atrodo smulkmena, bet ji valdžioms labai sunkiai pavyksta.

O kaip dėl taikos kaip vertybės? Ar ji jau nebėra tokia? Neabejotinai yra. Geras pasiruošimas kariauti yra taikos prielaida. Tai ir investicija, ir draudimas – darai tikėdamasis, kad neprireiks, bet esi pasiruošęs blogiausiam. Ir kaip asmuo, ir kaip pilietis.