Alpėse ganosi karvės: vaikštinėja sau, gėleles skabo, tyrą orą ir vandenį geria. Atsipalaidavimas ir pilnatvė. O realybė?

Taip – kai kurių karvių gyvenimas tikrai geresnis nei daugelio likimo sesių. Kita vertus, jų šeimininkai dirba labai sunkiai. Kaip ir pas mus, pragyventi iš vadinamojo žaliavinio pieno, sunku. Reikia pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės, specializacijos, daugybės technologijų ir inovacijų. Dėl to tenka ir su tėvais pyktis (visada darėm taip, kodėl norit sugriauti?), ir pinigų investicijoms iš kažkur gauti. Vienas iš aukščiausios pridėtinės vertės pieno gaminių yra sūris. Ypač brandintas ar kitaip išieškoto skonio – gurme.

Skaniam ir vertingam sūriui pagaminti reikalingas labai geras pienas. Jo siekiantys ūkininkai gano karves kalnuose ir patys ruošia joms šieną iš tų pačių apylinkių. Tuomet galima pagaminti sūrį be konservantų. Žole ir šienu mintančio gyvulio pieno sudėtis, skonis ir net spalva skiriasi. Bet ne tiek, kiek skirtųsi palyginus su industriniu pašaru. Kad karvės būtų nestresuotos, joms reikia judėti, bendrauti tarpusavyje. Pirmą kartą mačiau ką reiškia gyvūnų gerovė realiai – karvių aptvaras bendras, pakabinti didžiuliai šepečiai, jos gali pasikasyti nugaras. Sūrių gamintojai pieno melžia mažiau, nei karvė realiai galėtų duoti. Bet tada ji kelis kartus ilgiau gyvena – apie 10 metų. Kaip normalus miestiečio veislinis šuo.

Viena smulkmena – tokiom sąlygom ūkiai gali laikyti labai nedaug karvių. Viename lankytame buvo 15, kitame – 30 gyvulių. Taip yra ir dėl erdvės tvarte, ir dėl šieno kiekio. O iš mažai karvių ir dar melžiant tausojančius kiekius pieno, pagaminama mažai ir sūrių.

Pačios pieninės – atskira istorija. Net ir maža ji yra brangus užsiėmimas. Pieninė visada asocijuojasi su švara – kepurėlėmis, antbačiais. Bet vienoje iš lankytų apskritai į vidų neleidžia – gali stebėti per stiklo sieną, ką sūrininkas veikia. Logiška. Juk sūrių gamyboje mikroorganizmai daro pagrindinį darbą. Nėra ko visokių jų užnešinėti.

Žinia, brandinti sūriai kainuoja daugiau nei švieži, tačiau visą laiką kol jie bręsta (nuo kelių mėnesių iki kelių metų tam tikroje temperatūroje ir tam tikroje drėgmėje, priklausomai nuo sūrio rūšies), ūkininkas iš jo pajamų negauna. Mums atrodo brangu, bet kai pagalvoji, kiek įdėta darbo į tuos geruosius sūrius, kur smulkūs ūkininkai gamina, gali suprasti jų vertę. Pramoninėj gamyboj, kur karvės laikomos šimtais, melžiamos maksimaliai, pašarai gaunami iš kur pigiau, o gyvuliai niekada neišleidžiami į lauką, sūriai pagaminami gerokai pigiau. Bet jie yra iš esmės kitokie – ir tas jaučiasi juos valgant.