nzidinys.lt

Įprasta rašyti apie tai, ką gerai išmanai. Šį kartą noriu kalbėti apie dalykus, kuriuos išmanau menkai, užtat apie juos nuolat galvoju. Esu tikra, kad šiuose galvojimuose nesu vieniša, bet kalbančių girdėti nedaug. Diskursas siauras: arba žmogiškai emocinė karo baisybių refleksija, arba geopolitikos ir karybos sausa ekspertizė, arba citatos iš kūrinių apie karą. Kokia yra ir kaip kinta pati karo ir kario samprata visuomenės sąmonėje – garsiai dar aptarinėjame retai.

Istorine ir biologine prasme kova yra pirmapradė, iš savisaugos instinkto ir gyvenimo tikrovės gimstanti žmogaus veikla. Žmonijos istorija suverta iš pasakojimų apie karius, karus, karo mokslą, meną, garbę ir papročius. Karai katalizuoja mokslo laimėjimus, menai minta kovų siaubo ir pergalių syvais. Su karine kova paprastai siejame garbę, ne nuopuolį, ir toji garbė neretai stovi per sprindį nuo pergalės. Istorija jos vartotojui yra pasakojimas, padedantis jaustis dalimi jį pateikusios visuomenės. Istorikai kartais papasakoja apie karų nuopuolius bei taikos garbes ir atvirkščiai – garbingą karą ir nuopuolio taiką. Tačiau visuomenė geba girdėti tik lūžiniais momentais – kai atsiverčia naujas istorijos lapas, pro kurio plyšius veržiasi baimė, grėsmė ir kiti skausmingi išgyvenimai. Kaip tai, pavyzdžiui, vyksta dabar. Iki to laiko gyvename pasakojime, kuris susiformavo kultūriškai ir Lietuvoje nėra vienareikšmis.

Tai šlovingi Vytauto laikų karžygiai – ir garbingi, ir narsūs laimėtojai. Taip pat teisūs ir narsūs 1863 m. sukilėliai, kurie pralaimi nelygioje kovoje. Ir dar nelygesnėje kovoje pralaimi partizanai. Istorija apie partizanus, kad ir kokia ryški ji būtų, netampa lemiančia kovos linija. Esminė mūsų nesenos istorijos žinia yra ta, kad Lietuva XX a. viduryje savo kovas pralaimėjo kariuomenei nepradėjus kautis. Dabar beveik galėtume sakyti (su ironija), kad taikiai. 1990-aisiais vėl laimėjom, tačiau ne kariškių, o žmonių pajėgomis. Lietuvai reikalinga kariuomenės garbės reabilitacija, ir ji vyksta organiškai: jaunimas stoja į kariuomenę savanoriais, plečiasi Šaulių sąjunga. Tačiau labiausiai kariuomenę ir kovą Lietuvoje reabilituoja Ukrainos kariai. Mes jų ugnimi pasišviečiam.

Kas šiandien yra karys mūsų sąmonėje bendriausia prasme? Žvelgiant į tai, kaip palaikome ir remiame ukrainiečių kovą, karys mums yra išvaduotojas nuo grobikų, saugotojas nuo blogio, stiprus, ginkluotas ir tvirtas. Jis yra išsipildžiusi viltis teisingumo, kurio laukė mūsų seneliai, tikėdamiesi amerikonų ateinant nuo sovietų vaduoti. Sovietų nustekentos tautos užaugo ir sustiprėjo, viena po kitos pačios pasipriešino okupantui. Vienos gebėjo ar turėjo laimės padaryti tai be karo, kitos – antai baltarusių ir ukrainiečių – to padaryti negalėjo. Nes toks susiklostė laikas ir aplinkybės.

Sovietmečiu klestėjo „kario išvaduotojo“ simbolika, kuri buvo pompastiška, bet tuščia. Suprantama: anas karys mūsų neišvadavo, o tik perleido iš vieno grobiko kitam. Tuo metu buvo įdiegtas naratyvas, kaip imperialistai nuolat ginkluojasi (nes spaudžia pelno godūs gink­lų gamintojai), o komunistai yra visų tautų draugai, siekiantys nusiginklavimo ir leidžiantys taikos balandžius. Netruko išaiškėti tiesa apie sovietinį karinį pramoninį kompleksą. Jis kalė pinigus brangiai nomenklatūrai, tik ne legalaus pelno gavimo, o galimybių patogiai pavogti būdu. Karo pramonės kapitalistų norai yra apriboti žmonių norų turėti daugiau pinigų kasdienio gyvenimo reikmėms, o ne prikaupti sandėlius ginklų ir amunicijos. Įgyvendinama tai banaliai – per demokratiją, kur politikai priima sprendimus pagal žmonių valią.

Tuo tarpų liaudies valdžia besivadinanti sovietų, vėliau Rusijos nomenklatūra sunkė ir sunkia iš žmonių paskutinį kraują, kad tik apsirūpintų ginklais, kariais ir visa amunicija. Nesvarbu, kad kreiva ta jų karo mašina, jos pakanka žmonėms žudyti. Savo gyventojams ir pasauliui Rusija kuo ramiausiai toliau pasakoja apie taikos siekius. Poveikis rinkodarinis – niekas jau seniai neprisimena, kuo konkretus prekės ženklas susijęs su norima vertybe, bet sąsaja veikia. Rusija dešimt­mečiais yra aktyvi agresorė, žmonės kasdien mato vaizdus iš Ukrainos, kurie veria širdį ir sprogdina protą, bet jai prakalbus apie taiką it romūs ėriukai yra nusiteikę klausyti ir kalbėtis. Mes Lietuvoje jau ne, todėl mums taip sunku girdėti susitarimų su Rusija propaguotojus.

 Šiandien daug kam pasaulyje taika yra įgavusi savaiminės vertybės statusą – tokios, kuri siektina bet kokia kaina. Kiekvienam aišku, kad taika yra labai brangi, ji yra žmogaus ir gamtos gyvybės, žmonių civilizacijos klestėjimo prielaida. Tačiau ilgesnį laiką saugiai gyvenančios visuomenės ima manyti, tarsi ji yra natūrali žmonių sambūvio būklė. Deja, taikai išlaikyti reikalingos didžiulės ir labai įvairios pastangos bei institutai. Valstybė kaip institutas reikalingas visų pirma gynybai. O taikai išlaikyti reikia ir galios, ir įtakos, ir kariuomenės, ir ginklų. Kad taika nėra aukščiausias tikslas, gana elementariai išskaičiuojama logiškai.

Jei taip būtų, agresoriui užpuolus auka turėtų tiesiog nesiginti. Išvada neatrodo protinga ar vedanti prie taikaus sambūvio perspektyvos nei atskiroje visuomenėje, nei tarp šalių. Jei karas jau prasidėjo, vienai šaliai išreiškus norą, kita šalis turėtų sutikti veiksmus nutraukti ir dalyvauti derybose. Teoriškai taip. Tačiau tam reikia, kad adekvatūs būtų abiejų šalių reikalavimai ir tikėjimas, kad pasiekto susitarimo pavyks laikytis. Ukrainos ir Rusijos atveju nė viena sąlyga neatlaiko kritikos.

 Politikai skaičiuoja dideliais masteliais ir ilgais laikotarpiais. Visi suprantam, kad jie viena žino ir galvoja, o kita sako, nes to reikia tikslui pasiekti. Tačiau taikos paliaubų kaip Rusijos karo Ukrainoje sprendimo dabar demonstracijose reikalaujantys italai ir vokiečiai negali nestebinti. Jiems atrodo, kad jie yra gero trokštantys ir dorybingi, o iš tiesų vienu mirksniu paaukoja milijonus ukrainiečių kančioms vergijoje. Taip kaip po Antrojo pasaulinio karo buvom paaukoti visas Rytų lageris.

„Niekada daugiau“ – įrėžta po Holokausto, „niekada daugiau“ sakom po Molotovo-Ribbentropo pakto. „Niekada daugiau“ bus kartojama po karo Ukrainoje. Bet ką konkrečiai turime omenyje tai sakydami? Ko nebus? Karo? Jis tikrai bus. Žvėriškumo? Už tai negalim atsakyti, nes žvėriškumas kyla žmonių giminės individuose, o kuriuose – paaiškėja tik kai pasireiškia. Niekada daugiau mes kaip pasaulio visuomenė nepražiopsosim kylančio agresoriaus? Tai kad pražiopsojom. Kai kurie iki šiol tebežiopso. Šalia viltingo tikėjimo „daugiau niekada“ balsuojantiems piliečiams pravartu prisiminti, kad valstybės pirmoji priedermė yra rūpintis žmonių saugumu, o tik po to kitomis gerovėmis. Kai rinkdami valdžią jie labiausiai nori žemų kainų, nemokamo transporto ar kitų auksinės žuvelės gėrybių, valdžia jiems tai ir parūpina. Bet kai vieną dieną elektra ir šildymas dingsta, o į pasubsidijuoto būsto svetainę įlekia raketa, per vėlu susirūpinti savo kariuomenės būkle.

Kare žūsta žmonės, todėl visiems natūralu siekti taikos. Tačiau kas bus su žmonėmis, kurie taps paaukoti tai taikai? Šiandien Ukrainoje žmonės kovoja prieš agresorių savo valia. Jei būtų suorganizuota Rusijai tinkama taika, tie žmonės būtų tiesiog paaukoti agresoriui. Skirtumas yra ne gyvybių skaičiuje – to niekas negali pasverti. Skirtumas yra laisvoje valioje žmonių, kurie renkasi kautis su priešu, o ne būti nušauti surištomis rankomis. Ir civiliai renkasi šalti savo namuose tamsoje, o ne būti nukankinti apšviestuose rūsiuose. Labai racionalus ir žmogiškai suprantamas, civilizuotas pasirinkimas. Rusija grasina, kad sugriaus Ukrainos infrastruktūrą ir pavers ją necivilizuota akmens amžiaus šalimi. Nieko panašaus – juk civilizaciją apsprendžia žmogaus protas ir valia, medžiaginiai daiktai iškyla kaip jų pasekmė. Vakarų civilizacija susiformavo remdamasi žmogaus laisvos valios ir tiesos ieškojimo vertybėmis. Iškeisti laisvę į vergiją dėl parodomosios taikos – tai būtų jos degradacija ir „akmens amžius“. Ir nereikia sakyti, kad jei nebūtų ginklų, jie kariaut negalėtų. Iš savų partizanų ir net Sausio 13-osios žinom, kad vis tiek kariautų. Nes žmogaus pasiryžimas nebūti vergu negali būti nuramdytas priemonių trūkumo.

Yra ir tokia kovos rūšis kaip taikus pasipriešinimas. Tačiau tai itin sunkus ir radikaliai individualus kelias. Jis nereiškia pasitraukimo, priešingai, jis reiškia patį aktyviausią asmeninį įsitraukimą. Jis yra pasiaukojimas, o ne paaukojimas kitų. Tas bjaurus kolektyvizmas, kur susirinkusi minia sprendžia kitų žmonių likimus, yra demokratijų Achilo kulnas. Minia išeina ir pareikalauja duonos ir žaidimų. Kad išeitų anksčiau į pensiją arba kad pigiau kainuotų benzinas. Be jokios ironijos sutinku, kad jie ir mes turim teisę to reikalauti, tačiau vadinti tai kova už taiką yra tiesiog veidmainystė. Arba kvailystė, jei kartais ryšio nesupranti.

Juolab taikaus pasipriešinimo agresoriui versiją matėm vos prieš pusantrų metų – Baltarusijos kova buvo be karių ir be ginklų. Jų nepalaikė Vakarai, jie ėjo savo valia taikiai, bet nuožmiai priešintis diktatoriui. Tai buvo taikus pasipriešinimas, bet, deja, nesėkmingas. Liko masė suluošintų žmonių ir baimės persmelkta visuomenė. Bet ir viltis, kad atsiras karių ir ginklų, kurie nukaus blogio jėgas. Tada vėl atsiras besiaukojančių savo valia, kad galėtų gintis ir ginti.

Rodos, kas labiau nei Indijos filosofija galėtų paremti besąlyginės taikos poziciją. Bet nieko panašaus! Garsiojo Indijos šventraščio Bhagavadgytos pirmojoje scenoje kilmingas karys Ardžuna stovi mūšio lauke priešais kito klano armiją ir nenori kautis. Jis sako savo draugui Krišnai – kaip galiu kovoti prieš savo buvusius draugus ir mokytojus, savo pusbrolius? Norėčiau būti jogas kur nors oloje, nuo visko atsiribojęs, vien tyrose mintyse paskendęs, arba težudo mane, beginklį. Krišna tokias Ardžunos kalbas vadina gėdingomis ir nuodėmingomis, jis ragina Ardžuną atsitokėti ir kautis, nes kautis už teisingą reikalą yra ir garbė, ir pareiga.

Ardžuna vis dėlto stoja į kovą, kaip kad daro dabar Ukrainos kariai, kurie nori, kad jų šalies žmonės išliktų gyvi ir išliktų žmonėmis. Kurie tada galėtų gyventi taikoj. Ilgai ir laimingai, kol neprabus naujas drakonas.