Summertime and the living is easy

Dainuoja mano mylimiausioje Dž. Geršvino dainoje. Toliau kas tekste nesigilinsim, bet vasarą gyvenimas tikrai turi daug lengvumo. Ypač tokią šiltą kaip šiemet. Tiek šviesos ir šilumos jau nepamenu kada buvo. Jaučiu, kad pradėjau įprasti. Maisto mylėtojams vasarą gyvenimas taip pat lengvas. Kokios teorijos apie sveiką maistą, kai tokios sąlygos praktikai! Ir kokie receptai vasarą? Tik spėk paskui sezono gėrybes bėgti. Kadangi gėrybės šviežios ir trumpalaikės, reikia spėti išragauti, nėra kada fotografuoti, aprašinėti ir samprotauti (čia mano pasiteisinimas, kodėl nerašiau).

Man šiemet siurprizą iškrėtė cukinijos ir šparaginės pupelės. Maniau, kad išdygo ir moliūgai, ir cukinijos, o pasirodo visi jie buvo cukinijos – 8 krūmai. Tris kartus per daug nei man reikia. O šparaginės sugebėjo nušalti per vienintelę šaltą naktį gegužės vidury. Tada kaitrą pratūnojo pasislėpę už pupų – nebuvau tikra ar apskritai gyvos – ir į vasaros pabaigą užpylė mane pupelėmis. Taigi cukinijos-šparaginės-pomidorai. Kaip nepaminėti pastarųjų, ypač šiemet, kai tokios palankios buvo jiems sąlygos. Lyg tyčia pasodinusi buvau 6 skirtingas rūšis, o į dirvą perkėliau visu mėnesiu anksčiau. Surizikavau ir sėkmingai. Galvoju, gerai, kad grybai vėluoja, nes jau tikrai nieko nespėčiau sužiūrėti, o esu sau pažadėjus, kad auginsiu daržą, kol nenervins. Jei taps našta, mesiu ir laisvalaikiu užsiimsiu siuvinėjimu kryželiu (chi-chi).

Naują sezoną su tokiom mintim ir pradedu – už lango dar šilta, vasara ir ankstyvas ruduo dalina dovanas, už kurias galėtumėm jaustis dėkingi (jei prisimintumėm). Bet, kaip dažniausiai ir būna, yra ir ne tokių malonių minčių. Labai nepatinka man tas sveikatingumo vajus per prievartą. Nepatinka, nes: neskanu, neveiksminga, o iš esmės žalinga.

Sveika gyvensena yra žmogaus pasirinkimas. Visų pirma dėl to, kad žmogaus esminė gyvenimo užduotis yra pasirinkti kaip gyventi – visomis prasmėmis. Tie, kas nesirenka, daug mažiau gyvenimo patiria. Antra, todėl, kad sveika gyvensena susideda iš daug elementų, toli gražu ne tik iš mitybos ir sporto. Tarp jų yra toks svarbus elementas, kaip geros mintys. Atsipalaidavimas, geranoriškumas, gerumas gamtai ir žmonėms, tarnystė. Šeimos, auginančios daug vaikų, kūrėjai, vienuoliai, gydytojai, slaugės, interneto elfai, žmonės, išgyvenantys ypatingai didelio krūvio ar atsakomybės laikus. Jie gali būti visai ne sveikuoliai savo valgymo įpročiais kraupinti specialistus, bet būti sveiki savo gilesniais asmenybės pasirinkimų klodais. Nebūtinai dėl savo pasirinktos profesijos, galbūt tiesiog dėl susiklosčiusios gyvenimo situacijos, tokio charakterio, kitų prioritetų. Juk žvelgiant iš esmės, sveikata nėra tikslas, ji tik priemonė realizuoti mūsų žmogiškumą. O jei vėl kažkas nori pazirzti dėl nesveikai gyvenančių naštos sveikatos sistemai, tai progų tam yra ir be sveikos gyvensenos aspekto. Esamas sveikatos apsaugos finansavimo būdas yra netvarus ir neteisingas, jį seniai reikia keisti, o ne žmonių gyvenimus pagal finansavimo lekalą apkirpinėti. Taigi norėtųsi daugiau supratimo (kuklumo) iš politikų bei specialistų žmones matuojant, sveriant, vertinant ir ypač smerkiant.

Trečia. Prievarta nebūna veiksminga ilgalaike prasme. Galima prigąsdinus paveikti vieną kitą atskirą žmogų, šeimą ar mokyklą. Galima gana efektyviai uždrausti vieną kitą atskirą veiksmą, dėl kurio žalos yra bendras sutarimas. Bet veiksmas turi būti itin aiškus ir visiems suprantama jo žala (kaip antai rūkymas troleibuse). Bet jei privalomų ar draudžiamų dalykų dėliojasi kompleksas, jis yra pasmerktas žlugti, net jei būtų savo turiniu nepriekaištingas. Yra žmoguje natūralus noras priešintis kitų nurodymams, kai jie peržengia jo suprantamo privatumo ribas. Gal dėl to žmonija savo valdymo forma pasirinko demokratiją, nepaisydama akivaizdžių jos trūkumų?

Man atrodo, kad tas noras spręsti pačiam yra labai svarbus. Jis nėra savaime nebrandumo, neatsakingumo ar piktybiškumo požymis. Tai instinktas išlikti savimi, nepriklausomai nuo aplinkos spaudimo. Šis instinktas išveda žmones papuolusius į ekstremalias situacijas, jis išlaiko laisvės židinį totalitarizmo atveju. Be jo nebūtų mūsų nepriklausomybės. Bet taikos metu jis gadina nervus reguliuotojams, ypač vadinamosiose gerovės valstybėse, kurios bando sureguliuoti žmogaus privatų gyvenimą „vardan jo paties gerovės“ pradedant nuo grindų dangos vonioje iki pagalvės storio miegamajame. Beje, tas pats pasipriešinimo instinktas verčia žmones inovuoti – ko taip visi šiandien trokšta.

Dar nepriimtiniau matyti visuotinius privalomus apribojimus skirtus būtent mokykloms. Įstaigoms, kurių ir taip didžiausias iššūkis yra sumažinti prievartos. Privalomų namų darbų, privalomo vaikų lyginimo tarpusavyje, privalomų literatūros sąrašų ir pan. Žingsnis po žingsnio į mokymo procesą diegiama pasirinkimo galimybė ir še tau – mokykla turi tikrinti, ką mokiniai atsineša iš namų (mano laikais mokykloje krėsdavo daiktus, ieškodami antitarybinės simbolikos). Gal kažkas mano, kad mokytojai ir administracija yra tiesiog vykdomosios valdžios įrankis? Proga pakalbėti apie mokytojo profesijos prestižą.

Aš visiškai sutinku, kad maistas dalyje mokyklų yra problema ir kad šia linkme yra ką pataisyti (tema, verta diskusijos). Bet tam yra civilizuoti metodai: tėvelių ir mokytojų švietimas, mokyklos bendruomenės sprendimai, vaikų užsiėmimai sveiko maisto tema, įvairių profesionalų pagalba. Nei kiek nesipiktinčiau, jei konkreti mokykla uždraustų neštis tam tikrą maistą iš namų, bet ne ministerija visiems. Nepriklausomai nuo to, kokios kur yra problemos.

Šiandien rinkoje yra tiek žinių apie skirtingus sveikatingumo būdus! Netgi sveikos mitybos konceptų, kurie visi turi racionalių argumentų ir savo sėkmės istorijų, ne du ir net ne penki. Viena vertus, įvairovė trikdo, kita vertus, ji verčia mastyti ir duoda daugybei žmonių šansą pabandyti. Gal kažkam nesuvokiama mintis sumažinti kalorijų ar riebalų, bet visai neblogai atrodo idėja, dalį patiekalų pakeisti daržovėmis, baltus grūdų produktus pakeisti pilno grūdo, saldainius vaikams pakeisti datulėmis ir pan. Variantų, pagalbininkų, receptų-planų ir netgi motyvatorių – apstu. Vienintelis, ko trūksta, yra paties žmogaus noro ir pasiryžimo. Kurį taip lengva užmušti prievolėmis.

Čia kaip tas mano daržas. Kai užauga per didelis derlius, jaučiu, kad privalau jį tvarkyti. Ir noras daržininkauti dingsta. Bet daržas mano, ir gėrybės mano, galiu pati priimti sprendimą tvarkyti, ar netvarkyti. Todėl į kitų metų sėjos planą užsirašau didelėmis raidėmis – sodinti tik tris cukinijas. Vardan savo gerų norų išsaugojimo.