Manau, kad visi jau girdėjo apie garšvų bei kiaulpienių naudojimą maistui. Prirašyta yra apsčiai apie jų naudą, ypač atstatant organizmą po žiemos. Bet tikrai žinau, kad ne visi išgirdo.
Aš nemėginsiu pateikinėti savų argumentų, tik raginsiu pabandyti pasidaryti salotas su jomis. Tam reikės labai nedaug – tik garšvų, kiaulpienių ir nusiteikimo. Abiejų šių žolių rasti nesunku, jei turit ar žinot švarią pievelę. Skinti geriausia mažas, garšvas – dar pilnai neišskleistais lapeliais.
Su nusiteikimu gali būti prasčiau. „Triušių maistas“ – jau girdžiu sakant. „Dar to betrūko, kad aš piktžoles valgyčiau“ ir pan. Tiek garšvos, tiek kiaulpienės daugeliui daržininkų kelia prastas emocijas, nes jas tikrai sunku iš daržo išrauti, o užauga jos greitai (mano darže ir sode garšvų auga ypač daug, tai man tenka su jomis santykius aiškintis nuolat). Bet galim juk pagalvoti, kad kaip tik proga iš jų gauti naudos.
Skonio prasme pradžiai geriau nepersistengti. Dėti pusę salotų tūrio iš įprastų ingredientų, kitą pusę – iš garšvų ir kiaulpienių. Kiaulpienių per pusę mažiau nei garšvų, nes pastarosios labai išraiškingo skonio neturi, o kiaulpienės kartokos. Dar galima dėti rūgštynių (pirmosios ypač skanios).
Aš šį savaitgalį dariau iš sultenių (susirinkau darže iš rudens dar išdygusių), lapo ledinės salotos, pusės pomidoro, geros saujos garšvų ir pusės saujelės kiaulpienių lapų (žiedai irgi tinka, bet jų dar nebuvo). Pyliau šaukštelį obuolių acto ir porą šaukštų gero alyvuogių aliejaus. Buvo skanu.
Valgėm su lavašo suktinukais. Jų nufotografuoti nepavyko, nes labai greitai buvo suvalgyti. Lavašą tepiau grietine su miso, dėjau avokado gabalėlių ir daigų: saulėgrąžų ir žirnių. Manau, kad visi daigai tiktų, bet saulėgrąžos duoda masės. Svarbiausia atitaikyti miso ir grietinės proporciją, nes padauginus miso bus per sūru. Veganiškam variantui vietoje grietinės puikiausiai tinka šilkinis tofu. Jis, beje, gerai gesina sūrumą.
Onute
Valgom pieniu ir garsvu.