Galim ilgai nagrinėti sudėtis, technologijas ir kitokias žinias apie produktą, bet jei jauti skirtumą pats, tai visi papildomi argumentai nebegroja. Šiandien apie tai pagalvojau kavinėje. Valgėme prėskoką patiekalą ir užsibėrėme druskos. Įprastos stalo druskos. Galime dėl skonio nesiginčyti, bet oi agresyvi ta rafinuota druska… brr. Kai valgai kasdien, negali nė įtarti, kad druska turi savo skonį, gali būti maloni arba pikta. Panašiai kai geri arbatą su cukrum daug metų, po to meti ten cukrų dėti ir po kurio laiko paragauji vėl. Kyla rimtas klausimas, ką aš čia geriu? Šį nustebimo jausmą, esu tikra, yra daugelis patyrę. Bet jis nei kiek nemažesnis po ilgesnės pertraukos ragaujant rafinuotą druską, rafinuotą aliejų, netgi ne pilno grūdo manus, visai baltų miltų kepinius. Jau nekalbu apie standartinius prieskonių mišinius su kvapikliais ir skonio stiprikliais – jie apskritai sunkiai atrodo valgomi.
Ir šiuo atveju negali suversti visko skonio išlepimui. Juk nerafinuoti prieskonių mišiniai, padažai ir sultiniai yra labai skirtingų skonių – kai kurie patinka labiau, kiti gal visai nepatinka. Bet tie, su sintetiniais priedais, turi savo specifinį poskonį – vieną ir nepakartojamą. Jis vienija visą šią maisto kategoriją ir padeda nesunkiai ją atskirti. Žinoma, jei jau spėjome priprasti prie produktų be jų.
Panašų reiškinį galime stebėti po iškrovos dienų. Nors jų metu svajojame apie tortus ir pyragaičius, kavą ir kitus labai skoniui aktyvius maistus, dietos dienoms pasibaigus jie traukia gerokai mažiau, nei tuomet, kai jų valgyti sau neleidom. Mano galva, šis efektas yra didžiausias iškrovos dienų privalumas, didesnis už tą numestą kilogramą. Nes leidžia mums suprasti, koks visgi valdomas yra mūsų skonis. Valdomas mūsų pačių.
Leave a Reply