Apie ką kalba moteriškų įklotų ir kitų higienos priemonių reklamos? Apie patogumą ir nepratekėjimą. Baltos prigludusios kelnės, šokiai ant stalų ir – jokių problemų. Dar būna su iš dangaus krintančiom gėlytėm, kas turėtų simbolizuoti artumą gamtai. Netgi nuolaidos nereklamuojamos, kas apskritai išsiskiria iš reklamų konteksto. Turint omenyje, kad prekes šias pardavinėja įmonės, turinčius profesionalius reklamos specialistus, belieka daryti išvadą, kad moterys higieninius įklotus ir tamponus labiausiai vertina pagal tai, ar kas nors pro juos prateka ir ar jų nesimato per aptemptus rūbus.
Keista mintis, nes išeitų, kad pro kažkokių (nereklamuojamų) firmų gaminius ir prateka, ir matosi. Suprantu, jei tai būtų prieš penkiolika metų, kuomet tikrai reikėdavo pagalvoti ką rengtis „tomis dienomis“, kad nebūtų matyti. Bet šiandien… Ar reklamos kūrėjai to nežino? Žinoma, žino, kad visos šiandien rinkoje esančios higienos priemonės yra patogios ir apsaugančios. Ir netgi kainuoja panašiai. Tai kas visgi reklamuojama?
Reklamuojamas smagumas ir nerūpestingumas. Mums tai nekelia jokių rūpesčių – mes nesinervinam, mums neskauda ir mums visai nerūpi, iš ko tai pagaminta ir kur tai dedama po to.
Arba mums atrodo, kad pagaminta tikrai „iš gamtos“: Europos vartotojų tyrimas parodė, kad dauguma moterų mano, jog jų naudojamos higienos priemonės yra pagamintos iš 100 proc. medvilnės, nes… šie gaminiai yra balti.
Ar „tomis dienomis“ tikrai nėra jokių rūpesčių – klausimas intymus, tačiau statistika ir gydytojai ginekologai nepatvirtina teiginio apie populiarių higienos priemonių puikumą sveikatos prasme.
Kodėl kartais pravartu sudeginti vieną kitą įklotą?
Dauguma rinkoje parduodamų higieninių įklotų ir tamponų yra gaminami naudojant plastiką, naftos chemijos produktus, superabsorbentus polimerus, viskozę, geriausiu atveju – cheminiu būdu apdorotą celiuliozę. Į jų sudėtį įeina įvairios cheminės medžiagos, tarp jų ir didžiausi sudirgimų provokatoriai – sintetiniai kvapai. Plastikas nekvėpuoja, superabsorbentai „užrakina“ skystį su visomis jame esančiomis bakterijomis, o kadangi įklotai labai patogūs, dar ir kyla pagunda keisti juos gerokai rečiau (tokia juk ir yra modernių medžiagų idėja, ar ne?).
Drėgnoje šiltoje terpėje bakterijos kuo puikiausiai dauginasi ir gali plisti aukštyn tiek į makštį, tiek į šlapimo takus bei sukelti infekcijas. Superabsorbentai taip pat didina TŠS – toksinio šoko sindromo – riziką.
Balinimui naudojamo chloro ar dioksino likučiai yra įvairiapusiškai kenksmingi ir žmogui, ir aplinkai. Egzistuoja įvairių problemų, nuo paprasto sudirginimo iki alergijų ir sudėtingų moteriškų ligų (pvz., vulvodynia) bei ūminių reakcijų (TŠC), kurių prevencijai, o kartais net gydymui, įtakos turi naudojamos higienos priemonės. Taigi akinamas baltumas, kvapnumas ir sandarumas nėra joks natūralumo nei kokybės ženklas.
Ir tai ne naujiena – ant įprastų moteriškų higienos prekių pakelio nerasite parašyta, kad jie pagaminti iš medvilnės. Ant šios produkcijos pakuočių sudėtis paprastai visai nerašoma. Sudėtį rašo tik tie, kurie gamina iš natūralių medžiagų: celiuliozės, medvilnės, cukraus pluošto. Tačiau įdomu tai, jog nepaisant visuomenėje jau gana plačiai paplitusio įpročio išsiaiškinti gaminio sudėtį, niekas nekelia klausimo, iš ko pagaminti masiškai vartojami higieniniai produktai.
Kai kurie gamintojai nerašo nieko, kiti užrašo: „ypatingos sudėties, keliasluoksnis polimeras, kuris labai gerai saugo“, „paviršius švelnus it medvilnė“, „besiliečiantis paviršius – medvilnė“. O visa kita? Visa kita – ne medvilnė. Beje, labai lengvai galima atskirti. Paimkite įklotą ir prikiškite prie jo degantį degtuką. Jei tai medvilnė, medžiaga sudegs ir subirės į pelenus. Jei tai plastikas – jis nedegs, o lydysis.
Viena moteris – iki 150 kilogramų higienos priemonių
Taip pat rekomenduoju atlikti bandymą namų sąlygomis su tamponu. Įmerkite populiarų higieninį tamponą į stikinę su vandeniu ir palaikykite porą valandų. Palyginimui šalia įmerkite medvilninį tamponą ir šiek tiek pagalvokite apie procesus, kurie vyksta moters kūne jai naudojant įprastinius plastikinius tamponus.
Intymios vietos sudirgimai moteriai nėra smulkus diskomfortas. Šiais laikais daugybė moterų dėl to kenčia paraudimą, deginimą, skausmą. Šių sutrikimų priežastys sunkiai diagnozuojamos ir gydomos. Atrodo, nei šis nei tas kentėti arba ryti vaistus, kai priežastis gali būti tiesiog netinkami įklotai. Gal sveikiau būtų juos pakeisti bent kuriam laikui ir pažiūrėti, ar situacija negerėja? Netgi finansiškai apsimokėtų, nepaisant aukštesnės medvilninių įklotų kainos.
Tiesa, šių sudirgimų buvimas ir stiprumas priklauso nuo individualaus organizmo atsparumo. Ir susirgę pūslės uždegimu nežinosime dėl ko konkrečiai susirgome, tad galim manyti, kad tikrai ne nuo įklotų. Taip pat galima manyti, kad TŠS niekada neištiks.
Tačiau yra dar vienas argumentas, kuris šias intymias prekes paverčia labai viešomis ir jų naudotojas įpareigoja papildomai. Tai – tarša. Higienos prekių problema yra ne tik bendra, bet ir labai gerai matoma.
Paradoksalu, kad moterys, kurios paprastai daug jautresnės gamtai ir labiau rūpinasi ekologija, yra kaltos dėl labiausiai savartynus užpildančių ir vandenis užteršiančių šiukšlių – panaudotų higienos priemonių. Statistika skelbia, kad per metus į šiukšlynus išmetama apie 7 milijardų panaudotų tamponų ir apie 13 milijardų panaudotų įklotų. Viena moteris per savo gyvenimą vidutiniškai išmeta 125-150 kg tamponų ir įklotų.
Sudėties nėra – nėra ir ekologiškumo
Įprastiniai įklotai ir tamponai išmesti į šiukšlyną niekur iš jo nedingsta – nuo 90 iki 100% gaminio lieka gulėti žemėje arba plaukioti vandenyje. Vandenyje jie ne tik plaukioja, bet dar ir nuodija žuvis, kitus vandens gyvūnus, kurie žūsta įtraukę plastmasės dalelių. Sintetiniai balikliai (dioksinas) ir kvapikliai yra ypač agresyvios medžiagos bet kokiai ekosistemai.
Nors gal ir ne visi žino, bet rinkoje yra ir iš natūralių medžiagų pagamintų higienos priemonių, kurios, kaip natūralioms medžiagoms būdinga, per gana greitą laiką suyra. Iš medvilnės pagaminti tamponai suyra visiškai, 100 proc., įklotai – nuo 90 iki 99 proc.: pati medvilnė suyra visiškai, įklotų atveju lieka tik plona nuo neperšlapimo sauganti juostelė.
Medvilnė užauga kasmet, jai nuimti ir perdirbti nebūtina naudoti jokių kenksmingų procesų. Jeigu medvilnė ekologiška, išvengiame ir pesticidų. Taigi teršiančioms ir potencialiai sveikatai pavojingoms moteriškos higienos priemonėms egzistuoja alternatyvos – ir švelnios, ir malonios, ir saugančios, ir neteršiančios gamtos. Tik jos brangesnės. Tik nereikėtų apsigauti dėl eko ženkliuko. Higienos priemonės – ne maistas ir ne kosmetika, jų ekologiškumo standartai nėra nei vieningi, nei skaidrūs.
Todėl renkantis sveikatą ir aplinką tausojančius įklotus ar tamponus reikia tiesiog žiūrėti į jų sudėtį. Sudėtyje turite rasti, kad tai medvinė, ekologiška medvilnė (dar gali būti cukraus pluoštas). Jei sudėties nėra, nėra ir jokio produkto ekologiškumo.
Taip pat egzistuoja pakartotinio naudojimo menstruacinės taurelės, paprastai gaminamos iš silikono.
Sauskelnės – blogiau už moteriškus įklotus
Lietuvoje iš natūralių medžiagų pagamintų higienos priemonių pasirinkimas ne menkesnis nei bet kurioje Europos valstybėje, tačiau jas renkasi labai nedidelis kiekis moterų. Galite sakyti, kad dėl kainos. Nieko panašaus. Kiek moterų perka negražius, nors funkciją ir atliekančius batus, nes jie pigesni? Yra, bet mažuma. Ar manote, kad tos moterys, kurios gali nusipirkti pačius gražiausius batus ir net ne vieną jų porą renkasi gamtos neteršiančias higienos priemones? Nieko panašaus, jos teigia, kad pastarosios – per brangios… Ekologiškas higienos priemones renkasi tos moterys, kurioms nesinori prisidėti prie baisių šiukšlių kalnų: kurios matė, patyrė, supranta, ir kurios nenori tame dalyvauti.
Situacija yra sudėtingesnė su kūdikių sauskelnėmis. Įprastinės kūdikių sauskelnės visiškai nesuyra. Jos, dar aktyviau nei moteriškos higienos priemonės, augina šiukšlių kalnus. Tačiau ekologiškų prekių rinka gali pasiūlyti sumažinti taršą ne 90-100% (kaip moteriškų higienos priemonių atveju), o tik 40-50%. Dar neteko matyti vienkartinių kūdikių sauskelnių, kurių suirimo procentas būtų didesnis nei 50%. Tiesiog tokių dar nepagamino (žinoma, tokių, kurios kartu ir patogios, ir neperšlampančios).
Kitas variantas yra daugkartiniai vystyklai, kurių per kūdikio užauginimo laiką bus sunaudota gerokai mažiau nei vienkartinių sauskelnių, o renkantis pasiūtus iš natūralių medžiagų (medvilnės, kanapių pluošto, bambuko) prie riogsančio šiukšlių kalno tikrai neprisidėsime – jos suirs. Tačiau šias sauskelnes reikia dažnai skalbti, taigi, naudosime skalbimo priemones, vandenį ir elektrą.
Sakyčiau, daug vandens, skalbimo priemonių ir elektros. Tokiu atveju svarbu pasirinkti ekologiškas aplinkai skalbimo priemones, priešingu atveju bendra tarša vargiai bus mažesnė nei naudojant ekologiškas vienkartines sauskelnes. Tačiau visgi abu variantai yra gerokai draugiškesni aplinkai nei įprastosios sauskelnės – bent jau per pusę.
Publikuota www.grynas.lt, 2014 m. gegužės 17 d.
Leave a Reply