Sveikatos diena

Antradienį (balandžio 7) buvo žymima sveikatos diena. Ta proga radijo žurnalistas paprašė manęs pakalbėti laidoje. Man savo ruožtu tai buvo proga pagalvoti apie šią temą plačiau, visuomeniniu masteliu – kas Lietuvos visuomenei labiausiai aktualu galvojant apie sveikatą. Laidoje šių minčių neprireikė (teko tiesiog atsakinėti į klausimus), tai nusprendžiau užrašyti.

Kalbant apie aktualumą matyt reikėtų pradėti nuo didžiausių sveikatos bėdų Lietuvoje – sergamumo ir mirtingumo statistikos, kad visiems pasidarytų baisu (nes į skaičius pasižiūrėjus taip ir būna) ir baimė suteiktų mums impulsą imtis ryžtingų veiksmų ir savo sveikata susirūpinti. Toks dėstymo scenarijus yra įprastas, bet man jis nepatinka. Labiausiai dėl to, kad baimė yra blogas motyvas netgi geriems darbams daryti. Taip, ji atlieka savo funkciją, saugo mus nuo pavojų, tačiau motyvatorius ji trumpalaikis ir su ilgalaikėmis blogomis pasekmėmis. (Tai patvirtina ir liūdinanti psichikos ligų bei savižudybių statistika). Antra, nėra visai tiesa, kad pasirūpinę sveikata mes nesirgsime – nes tada ir nemirtumėm. Tai supratus baimė tik didėja – juk niekada nesi tikras, kad viską išsityrei ir ėmeisi visų prevencijos priemonių. Trečia, nėra vienareikšmiai aišku, ką konkrečiai turėčiau daryti savo sveikatos labui: ar miegoti daugiau, ar mažiau, ar valgyti rečiau ar dažniau, ar pasibarstyti salotas linų sėmenimis (dėl omega 3), ar sezamo sėklomis (dėl kalcio).

Taigi kas motyvuoja domėtis savo sveikata, o kartu su ja ir mityba?Šį kartą norėčiau paminėti tik sveiką protą. Ne įžvalgas ir išmintį, bet tą protą, kuris leidžia mums funkcionuoti visuomenėje ir daryti daugybę sprendimų kasdien.

Jei protas sveikas, jis nesakys – kam visu tuo rūpintis, jei aplinka užteršta, žmonės visi sukčiai, o gyvenimas vis viena laikinas. Žmogus turi laisvą valią ir ja naudodamasis savo gyvenimą susikuria. Taigi jis pats apsisprendžia – ar daryti mankštą rytais, ar pasidomėti savo maistu, kur ir kada kreiptis pagalbos dėl savo bėdų.

Pasirinkimo aspektą ir norėčiau akcentuoti. Anksčiau, kai gyvenome maisto trūkumo sąlygomis (o tai truko ilgai), gilintis, koks maistas geriausias man, galėjo vienetai: arba visai negalintys tam tikrų produktų valgyti, arba išskirtinai principingi. Kai mus užgriuvo laisvė, o su ja ir maisto įvairovė, norėjosi visko paragauti. Ir būtų buvę neprotinga neragauti. Šiandien jau visiems akivaizdu, kad maisto yra visokio ir taip yra todėl, kad dalis mūsų jį pasirenka (nuperka). Jei nepirktų – niekas nepardavinėtų.

Tačiau jeigu rinkdamiesi sau tinkamus batus nesipiktiname matydami visą batų įvairovę – neskoningus madingus, skoningus ir patogius brangius, visom prasmėm vidutinius, prastus ir labai prastus – įvairia maisto pasiūla žmonės linkę piktintis. Nusiskundimai nėra dėl to, kad nėra to, ką jie norėtų pirkti. Nepatinka tai, kad reikia rinktis apskritai. Tačiau kitos išeities nėra: arba renkamės iš įvairovės, arba gyvename nepritekliaus sąlygomis. Antrasis scenarijus jau buvo.

Kai ką trikdo tai, kad sveiko pasirinkimo kriterijai taip pat yra pasirinkimo objektas. Tačiau turėtumėm prisiminti, kad žmonijos žinios kaupiasi ir kinta. Skirtingi mokslininkai tiria skirtingus mitybos aspektus ir iš to daro savo išvadas. Skirtingi specialistai nebūtinai radikaliai, bet skirtingai jas interpretuoja, skirtingus dalykus akcentuoja. Per laiką tyrimų kaupiasi ir skirtingu metu padaromos skirtingos apibendrinančios rekomendacijos (kad ir dėl riebalų vartojimo, valgymų skaičiaus per dieną ir pan.).

Šalia to veikia masė kitokių veiksnių, darančių įtaką žmonių nuomonei apie maistą, įskaitant teisės aktus, valstybės politiką, pramonės, gamtosaugos organizacijų veiklą. Nors tyrimų užsakovų įtakos rezultatams bei pramonės įtakos valstybės politikai sumenkinti nereikėtų, tai nereiškia, kad viskas iš anksto nupirkta ar iš principo neteisinga. Žmonių veiklos moralumas laikosi ne dėka teisės aktų ar atskirų organizacijų, bet dėka gyvų žmonių moralės, nesvarbu kuo jie dirbtų: ūkininkais, mokslininkais, tyrinėtojais, inspektoriais ar žurnalistais.

Konkretūs žmonės gyvena konkrečioje visuomenėje, ne izoliuotoje eksperimentų erdvėje, ir valgo gyvų žmonių realioje vietovėje užaugintą, pagamintą ir parduotą maistą, o ne abstrakčias kalorijas ar maistingųjų medžiagų rinkinius. Pastarieji nurodo tik tam tikras (bet ne visas) maisto savybes, į kurias skirtingi žmonės gali labai skirtingu laipsniu atsižvelgti. Analogiškai mūsų sprendimus veikia konkreti socialinė aplinka – ne plikos teorijos bei rekomendacijos (kad ir mitybos), bet kaip jos yra konkrečioje situacijoje iškomunikuotos ir kaip konkretūs žmonės jas supranta. Pagal tai ir padaro pasirinkimus. Kuo mažiau supranta, tuo sunkiau pasirinkimą padaryti.

Pasirinkimams praverčia žinios – ir ne tik apie tai, ką idealiu atveju valgyti sveika (trumpai suformuluosiu: maistingomis medžiagos turtingą maistą, turintį mažiausiai šalutinių pasekmių). Reikia žinių ir apie patį maistą, nes šiandien jo auginimo ir gaminimo būdai yra itin skirtingi, o informacijai ant pakelio suprasti reikia žinoti specialias sąvokas (pvz., ką reiškia “neturi cukrų”, “turi mažai cukrų”, “be pridėto cukraus”). Ir nieko čia nepadarysi, kad ir kaip nesinorėtų kišti į galvą dar vieno failo sausos informacijos. Tačiau jį juk galima įsisavinti dalimis, – visų pirma tai, kas konkrečiam žmogui labiausiai aktualu. Taip pat ne taip nuobodu pasidomėti pačiu gamintoju – jei jis deklaruoja Jums priimtinus principus ir nusipelno Jūsų pasitikėjimo savo produkcija, visai racionalu jo kiekvieną kartą neįtarinėti. Netgi nepaisant visuotinės įtarumo atmosferos.