Publikacijos „Naujasis Židinys-Aidai“


Apie paprastąją tvarką


Autorius on liepos 21, 2015

Net ir tie, kurie specialiai nesidomi politika, rinkimų rezultatus, politikų reitingus ar partijų likimus kartkartėmis aptaria. Jei rinkimų kampanija su intriga, aptaria ir dažniau. Tačiau sutikime, įvairių balsavimų rezultatai yra iškalbinga medžiaga, bandant suprasti, kas žmonėms patinka ir rūpi. Esama paprastos versijos: manyti, jog žmonės balsuoja už partiją X, nes pritaria jos vertybėms, arba už politiką Y, nes juo pasitiki kaip asmeniu. Tačiau esti ir kitų versijų, kurios nebūtinai išryškėja iš karto.

Čia noriu aptarti du rinkiminius fenomenus. Vieną jau seną: Rolando Pakso ir jo lozungo apie tvarką bei teisingumą sėkmę prieš daugiau nei dešimtmetį. Ir vieną visai šviežią – pademonstruotą pasitikėjimą verslininkais šių metų merų rinkimuose. Senesnioji istorija buvo, ir drįsčiau teigti, tebėra mįslė daugeliui. Yra pateiktas pluoštas labai racionalių ir logiškų paaiškinimų, kodėl Paksas ir jo sekėjai buvo įgiję tokį populiarumą. Galima sakyti, kad buvo tuščia vieta politinio spektro nacionalistinėje ilgumoje ir kietos rankos platumoje, kurioje, pasirodo, sėdėjo nemažai rinkėjų. Galima sakyti, kad dėl savo garsaus rėmėjo jis turėjo neproporcingai didelius resursus ir jais vykusiai pasinaudojo. Taip pat galima sakyti, kad tai buvo tiesiog naujas veidas politikos arenoje, labai aiškiai apsibrėžęs savo tapatybę, todėl žemaičiai, rokeriai ir skraidymo mėgėjai balsavo už jį. Arba kad tai buvo personažas, labiausiai atitinkantis lietuviškąjį liūdnojo riterio idealą, todėl patraukė rinkėjų širdis, ne protus. Veikiausiai visos tos priežastys turėjo įtakos, tačiau žmonės vis vien gūžčiodami pečiais klausinėjo „Kas balsavo už Paksą?“ Aš nebalsavau, mano aplinkoje nebalsavo, tai kas? Tiesa, maždaug tada atsirado kalbos apie kitą Lietuvą, runkelius ir panašūs sociologiniai konstruktai, kurie paskutinio taško ant „i“ taip pat nesudėjo. Klausimas apie tvarkos ir teisingumo troškimą liko.

Skaityti toliau

Stabilumas – misija neįmanoma


Autorius on birželio 8, 2015

Poetai ir išminčiai kalba apie gyvenimą kaip upę, kuri teka savo vaga ir niekada nestovi vietoje. Jie taip pat primena, jog iš anksto nežinome, kas bus už posūkio ar kalno. O net jei ir žinotume, vargiai būtų naudos: jei upė sustoja, ji supūva. Pasakos nuo mažens vaikus moko, kad galų gale laimi trečiasis brolis kvailys, kuris upės netvenkė, jos krantų nelygino, o tik smagiai pliuškenosi, kur galėjo, padėdamas jo pagalbos prašantiems ir kovodamas su niekdariais.

Bet mums pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Moderni visuomenė, panašu, neskaito ne tik pasakų, poezijos ir filosofijos. Nors mokosi daug, laisvai tekančios upės nemato, tik technologinį vandenį vamzdynuose, šliuzus, užt­vankas ir hidroelektrines.

Koks yra pagrindinis vadinamųjų išsivysčiusių valstybių tikslas, kurį jos deklaruoja savo piliečiams? Gyventi stabiliai arba laipniškai gerėjančiai. Gali atrodyti, kad svarbiausias noras yra gyventi (materialia prasme) kuo geriau: tokį įspūdį sukuria nuolat siekiamas ekonominis augimas. Tačiau didelio augimo taip pat bijoma – jis provokuoja vadinamus „ekonomikos perkaitimus“.

Skaityti toliau

Nors geras žmogus ne profesija


Autorius on kovo 5, 2015

Doras žmogus – beveik profesija. Dažnai girdime, kad karjera ir profesinė sėkmė atitenka nedoriesiems, nes jie leidžia sau naudotis visomis priemonėmis rezultatui pasiekti. Atskirais atvejais – taip, juolab kad apie juos kalbėti, rašyti ir netgi kurti filmus yra įdomu. Yra drama, emocija ir moralas – koks žiaurus ir neteisingas pasaulis. Tačiau jei mums rūpi ne išskirtiniai ostapai benderiai ar vietinės reikšmės kunigaikštukai, o normalūs gero darbo siekiantys žmonės, dorybės vis dėlto yra vertingas kapitalas.

Idant būtų mažiau papildomų veiksnių, kalbėsiu ne apie verslininkus, o apie samdomus darbuotojus. Verslo savininkui reikia turėti papildomų gebėjimų: įžvelgti galimybes, vertinti ir prisiimti rizikas, burti ir įkvėpti žmones pačiam neišsikvepiant, dirbti nuolatinio konkurencinio streso sąlygomis ir pan. Samdomas darbuotojas šių savybių gali ir neturėti.

Apie kokius reikalavimus visų pirma pagalvojame svarstydami apie karjerą?

Skaityti toliau

Vėl euras ir vėl kainos


Autorius on sausio 21, 2015

Ne taip seniai dar diskutavome, ar euro mums reikia. Dar gerokai prieš oficialų pareiškimą, kad euras bus, šios diskusijos išsikvėpė. Ir ne todėl, kad susitarėme, jog euras mums yra reikalingas. Veikiau išsikristalizavo supratimas, kad euro įvedimas nėra tiesiog ekonominis klausimas, kur galima būtų apskaičiuoti naudas ir sąnaudas ir tuo remiantis pasirinkti geresnį variantą (nors Lietuvos centrinis bankas apskaičiavo, kad apsimoka).

Tačiau realaus pasirinkimo kaip ir nebuvo. Euro įvedimas, pasiekus nustatytus reikalavimus šalies finansams, yra integrali stojimo į ES tąsa. Dėl to taip pat galima diskutuoti, išryškinant tolesnes ES raidos perspektyvas: federacija ar tolesnė centralizacija. Tačiau Ukrainos įvykių fone diskusija persikėlė į dar fundamentalesnį – saugumo lygmenį.

Kiekvienas svyravimas dėl pasirinkto kurso gali sudaryti įspūdį, kad ES esanti silpnas darinys, ir kitos valstybės galinčios ją apeiti, siekdamos savo geopolitinių tikslų. Taigi jei Lietuva būtų nusprendusi, kad mums euro nereikia, tai būtume prisidėję prie šio nepageidautino įvaizdžio. Dabar neprisidėjome, ir tai yra gerai.

Skaityti toliau

Klasikinis išsilavinimas įpareigoja žmogų turėti žinių ir supratimo, kurie leistų jam svarstyti didžiąją dalį gyvenime aktualių problemų. Tačiau gyvenimas informacijos amžiuje tapo toks informaciškai tirštas, kad darosi vis sunkiau šį supratimą pasiekti. Gal todėl ir nestebina, kad vis mažiau kas ir siekia. Juolab kad ir lavinimo sistemos nuolat kito, o šiandienes vargu ar galima pavadinti „suteikiančiomis klasikinį išsilavinimą“. Toli gražu ne visi mokosi menų, filosofijos ir (kas ypač pastebima) logikos. Nunykus visuomeniniam religijos vaidmeniui, žmonės akivaizdžiai stokoja dvasinio išsilavinimo. Pakito ir lavinimosi siekis. Sunku pasakyti, kiek atskiram jaunam individui apskritai aktualu susigaudyti gyvenimo problemose, tačiau, kaip matyti iš viešos diskusijos – pats susigaudymo lygis yra menkas. Mokymosi tikslas dažniausiai yra įgyti naudingą specialybę, t. y. išmokti specialių žinių bei įgūdžių. Arba „išreikšti save“, patenkinti savo polinkius. Antruoju atveju tikėtiniau, kad žmogus pasirinks bendresnio pobūdžio išsilavinimą (matematiką, filosofiją ar literatūrą), tačiau pirmuoju atveju tokia tikimybė labai maža. Specialistas tam ir specialistas, kad išmanytų giliai. O kadangi ir laikas, ir žmogaus fizinės galimybės yra riboti, gilumas dažniausiai eina drauge su siaurumu.

Stebint viešąjį gyvenimą abejonių nekyla, kad gyvename „specialistų“ visuomenėje. Specialistų ne ta prasme, kad visi labai gerai (giliai) išmano savo darbą, bet ta, kad išmano tik siaurą sritį. Todėl neturėtų būti nuostabu, kad visuomenei sunku susitarti. Dėl visko: politikos, ekonomikos, ekologijos, kultūros. Vizionierių, kaip išgelbėti Lietuvą ir Pasaulį, pulkai, bet tarpusavyje jie nesusišneka, nes net nemato reikalo šnekėtis, ieškoti bendrų vardiklių. Kviesti būti vieningiems populiaru, bet tai nėra tas pats. Toks kvietimas paprastai reiškia ne siekį susikalbėti, bendrai dirbti, bet tiesiog paklusti.

Skaityti toliau

Eutanazija ir kiti sprendimai kirvuku


Autorius on gruodžio 19, 2014

Žmonės įvairiai sprendžia klausimus, kai jie susipina į neišpainiojamą mazgą. Vieni kantriai painioja, neburnodami, kiti painioja nekantriai, skųsdamiesi ir keiksnodami, treti paima kirvį (kalaviją) ir mazgą perkerta. Nesvarbu, kas tas mazgas būtų – išorinė darbinė ar buitinė problema, santykiai su kolektyvu ar asmeniu, kito žmogaus ar net savo paties gyvybė.

Negali sakyti, problemų sprendimas kirvuku turi patrauklumo, ir netgi pasitaiko atvejų, kai kito būdo rasti neįstengiame. Manau, ne vienas esame pagalvoję: nebegaliu daugiau čia problemose įklimpęs kankintis, imsiu ir mesiu viską – projektą, studijas, darbovietę, profesiją, jį ar ją, Lietuvą, savo svajonę ar kt. Nusidažysiu plaukus violetiniai ir išvažiuosiu į Haitį (Kaip sakė caras iš animacinio filmuko apie užjūrio princą – parduosiu karūną, nusipirksiu kepurę ir išvažiuosiu į užsienį).

Kartais gal ir visai verta, kai kalbame tiesiog apie bėdas ir nesėkmes. Mes patys priimame sprendimus dėl dalykų, kuriuos ir turime patys valdyti (darbo, gyvenimo būdo, žmonių, su kuriais bendraujame), ir patiriame tų sprendimų pasekmes.

Tačiau situacija yra visai kitokia, kai prabylama apie sprendimus kirvuku pačios žmogaus gyvybės atžvilgiu ir ypač, kai tai tampa visuomeniniu, o ne asmeniniu sprendimu. Turiu galvoje mirties bausmę, eutanaziją, priverstinę sterilizaciją ir panašius veiksmus, kuriuos visuomenė esą daranti dėl savo pačios gerovės.

Skaityti toliau