Politika


Imigrantai – toli ir arti


Autorius on spalio 8, 2015

Kažin su kokiu jausmu Lietuvoje išklausome žinias apie eilinį nuskendusį pabėgėlių laivą prie pietinių Europos krantų. Apie mūšius Ukrainoje klausomės dabar jau su mažiau nerimo, bet tikrai su užuojauta. Nes įsivaizduojam, o gal net ir kūnu jaučiam, kas tai yra.

Iki imigrantų iš Azijos ir Afrikos problemos mums – toloka. Toli nuo mūsų šiltosios jūros ir žmonės su tamsesnės spalvos oda: senųjų civilizacijų palikuonys, nepažintų religijų ir kultūrų atstovai.

Informacija apie pabėgėlius gali kelti kuo įvairiausių minčių: apie pasaulio nuopuolį ir dėl to suirusią taiką bei tvarką; apie protu nesuvokiamą agresorių elgesį; apie tų žmonių neviltį ir kančias; apie Euro­pos šalių nusiteikimą ir galimybes tuos žmones priimti; apie jų priėmimo trumpalaikę kainą ir ilgalaikes jų gyvenimo Europoje perspektyvas; apie Lietuvos priklausymą ar nepriklausymą šiam procesui. To paties reiškinio sluoksniai persipynę ir prieštaringi. Pamėginkime juos bent kiek atskirti ir pažiūrėti, ką tai reiškia mums.

Skaityti toliau

III. Alternatyvos. Sveiko maisto samprata


Autorius on rugpjūčio 6, 2015

Kai kas sako, kad sveikas maistas su ekologija neturi nieko bendra. Ekologija esą yra apie drugelių saugojimą, o apie sveiką maistą supranta tik mitybos specialistai. Ir šiaip, sveikas maistas su gamta tiesiogiai nesusijęs. Jį susieja tik protingas (išmanus?) tarpininkas. Sveiką maistą, kaip ir gydymo priemones, gamina pats žmogus, pasitelkdamas mokslą ir technologas. Esą pesticidai, hormonai, antibiotikai dabar yra tokie tobuli, kad, jei neviršija nustatytų dozių, tai žmogui nekenkia.

Kad taip galvoja sveikatos ministerijų pareigūnai, kaip ir neturėtų stebinti. Juk jei manoma, kad labiausiai sintetinės prekės – vaistų – nauda visada atperkanti jų kenkimą, tai kodėl nemanyti, kad žemesnė maisto produktų kaina kompensuojanti dėl jam pagaminti sunaudotų chemikalų nešamą žalą? (32)

Reikia pripažinti, kad pačios ministerijos ir kitos atsakingos institucijos tokios atviros pozicijos nereiškia, tačiau ji egzistuoja ir tą nesunku matyti vertinant, kaip valstybės reguliavimas veikia natūralaus ir ekologiško, ir kaip perdirbto maisto gamintojus. Lietuva čia nėra išskirtinė – ES mastu priimtos ir galiojančios teisės normos, reglamentuojančios maisto gamybą ir ženklinimą, skatina kuo labiau perdirbto maisto gamybą (33). Sunku pasakyti, kiek tam įtakos turi stiprių verslo subjektų lobizmas, o kiek sprendimai atitinka sprendimų priėmėjų nuostatas. Manyčiau, kad esama abiejų veiksnių.

Skaityti toliau