Knygos ištraukos


III. Alternatyvos. Apie prekybą ir reklamą


Autorius on rugsėjo 28, 2015

Kiekviena veiklos sritis turi savo paskirtį ir logiką. Pardavėjo darbas yra pateikti pirkėjui tai, ko šis pageidauja. Pardavėjas turi laviruoti tarp dviejų stiprių interesų – vartotojo, kuris nori rinktis iš maksimalaus kiekio už minimalią kainą, ir gamintojo, kuris nori parduoti konkrečiai tai, ką pagamino už norimą kainą. Pardavėjas turi ir savo interesą – uždirbti savo dalį ir auginti savo verslą taip, kaip jis supranta. Ir be viso to dar turi laikytis pačių įvairiausių teisinių-administracinių reguliavimų – ir pardavimo veiklos, ir pačių produktų, nors jų ir negamina.

Kadangi supratimų, kaip verslą plėtoti, esama įvairių, tai esama ir labai skirtingų verslo modelių. Pirmiausia tai prekybos centrai, kurių stiprioji pusė – mastas. Toliau tai ūkininkų turgeliai, kurių stiprioji pusė – asmeninis gamintojo kontaktas su pirkėju. Taip pat internetinė prekyba, kurios stiprioji pusė – neribota erdvė rinktis. O kur dar tinklinė prekyba, prekybos agentai. Pas mus ilgą laiką nelabai buvo, bet dabar esama ir specializuotų parduotuvių. Specializuotų ta prasme, kad pardavinėja tai, ką išmano (bent jau taip turėtų būti).

Skaityti toliau

Ekologiškumas yra vienas, tegul ir labai informatyvus gero maisto kriterijus. O geram maistui, kaip ir bet kokiam kitam geram daiktui ar reiškinui apibūdinti reikia daug ir įvairiaplanių kriterijų.

Visų pirma, tai, kad maistas ekologiškas, nereiškia, kad jis nesukels alergijos. Kaip ir visiškai logiška, tačiau nemažai žmonių mano, kad ekologiškas maistas tinka visiems. Deja, jei žmogus kažkam alergiškas ar netoleruoja, neigiama reakcija vis vien bus. Kai kurie mano, kad ekologiško maisto reikalavimai apima ir tam tikrų produktų ribojimą. Pavyzdžiui, galvoja, kad ekologiškame maiste nebus druskos ar cukraus, mėsos, kiaušinių ar dar ko nors, ko konkretus žmogus vengia. Kadangi įvairūs žmonės skirtingai toleruoja skirtingus maisto produktus, laikosi skirtingų mitybos teorijų, teigiančių, kas yra sveika ir kas ne, tai būtų įmanoma pagaminti vos vieną kitą produktą, kuris įtiktų visiems, o gal ir nė vieno nepavyktų. Mat paaiškėtų, kad esama žmonių, kurie jo netoleruoja arba esama tyrimų, kalbančių apie to produkto žalą žmogaus organizmui.

Nuotrauka iš http://goo.gl/tdUHGG

Nuotrauka iš http://goo.gl/tdUHGG

Skaityti toliau

Kalbant apie ekologiškus produktus, kainos argumentas yra antras po pareiškimo, kad ekologiškas niekuo nesiskiria nuo kitų. Logiška, jei skirtumo nėra arba jis menkas, tai kam mokėti daugiau? Kai pajamos neauga, kaip norėtume, o kitiems ir sumažėja, pasirinkti pirkti brangesnį daiktą tampa dar sunkiau.

Kainos kriterijus renkantis yra labai svarbus, bet toli gražu ne visuomet teisingas. Idant pakaktų atsižvelgti tik į kainą, reikėtų lyginti vienodus daiktus. O ar ekologiškas produktas yra tapatus neekologiškam? Kaip ką tik aptarėm, ne. Ekologiškas yra užaugintas be nuodų ir pagamintas be potencialiai kenksmingų ar įtartinų priedų. Tačiau tai dar ne viskas. Čia padarykime ekskursą į mokslinių debatų sritį.

https://goo.gl/RbKWbl

Nuotrauka iš https://goo.gl/RbKWbl

Tokiuose debatuose tenka sudalyvauti kartą per metus vykstančioje ekologiškų produktų parodoje Biofach Niurnberge. Kaip padoriai parodai įprasta, šalia verslo pasitarimų ūžesio ir ragautojų minios stenduose, salėse svarstoma apie bendresnius dalykus: ekologiško ūkininkavimo problemas, paskatas, perspektyvas. Vienas rimčiausių klausimų yra ekologiškų produktų kontrolė. Paprastai kontrolės institucijos, siekdamos išsiaiškinti, ar konkretus produktas yra tikrai ekologiškai užaugintas, ar šalia ekologiško sertifikato padėti chemizuoto ūkininkavimo vaisiai, tiria pesticidų likučius. Žinia, ekologiniame ūkyje pesticidai nenaudojami, taigi ir likučių neturi būti jokių. Atrodo labai paprasta: yra pesticidų likučių – neekologiškas, nėra – ekologiškas. Tačiau bėda yra techninė. Laboratorijos tyrimas gali pasakyti tik apie konkretų pesticidą – ar jo likučių yra, ar ne. Tačiau pesticidais vadinamų medžiagų yra galybė. Norint žinoti tiksliai, reikėtų tirti visų galimų panaudoti pesticidų likučius. Galima tik įsivaizduoti, kiek tai užtruktų ir kiek kainuotų. Todėl kontrolės institucijos tiria kelis ar keliolika dažniausiai naudojamų.Tačiau tokiu atveju kontrolės lygis nėra vienodas, kas nesąžiningus gamintojus gali paskatinti steigtis silpnos kontrolės šalyse ir iš ten pigiai bei negriežtai sertifikuotais gaminiais nukonkuruoti stiprios kontrolės šalių gamintojus. Šie reiškiniai iš tiesų ir vyksta.

Kitas dalykas tas, kad taip dalis neekologiškai augintos produkcijos gali būti

Skaityti toliau

III. Alternatyvos. Maistingos maisto medžiagos


Autorius on rugpjūčio 18, 2015

Kadangi gamtoje niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, idant augalas turėtų mums naudingų medžiagų – kalio, magnio, geležies, vitaminų ir pan. (oficialųjį sąrašą sudaro 27 pozicijų) – jis turi gauti visko, ko jam reikia normaliam augimui iš dirvožemio. Gyvūnai tai gauna iš savo maisto. Tad nelabai protinga dirbtinai veistose ir maitintose lašišose ieškoti išgirtųjų omega-3 riebiųjų rūgščių ar vitamino D. Arba narvuose augintų vištų kiaušiniuose to komplekto medžiagų, dėl kurio kiaušinis laikomas pilnu (kuriame netrūksta jokių medžiagų) maistu (35).

Nuotrauka iš http://goo.gl/y4H3s

Nuotrauka iš http://goo.gl/y4H3s

Industrinėje žemdirbystėje visavertės mitybos klausimas sprendžiamas naudojant trąšas. Tačiau trąšos pamaitina augalą tik tam tikrais mikroelementais ir tam tikrais jų kiekiais (pavyzdžiui, kalio trąšos – kaliu, fosforo – fosforu). Mityba trąšomis niekada nebūna visavertė, nes augintojas negali žinoti, ko ir kiek individualiam augalui reikia. Maža to, augalo poreikių neatitinkantis tręšimas trikdo jo normalų vystymąsi, todėl taip vienpusiškai stiprinamas augalas visumos prasme tampa silpnesnis. Normaliai augalas minta jam būdingoje normalioje ekosistemoje – su augalais-kaimynais, vabzdžiais, grybais, paukščiais, gyvūnais ir pan. Žinoma, ekologiškai auginamų kultūrų maistinė vertė neprilygsta gamtoje natūraliai augančiųjų, bet gerokai lenkia įprastinę industrinę.

Ką apie visa tai sako mokslininkai?

Skaityti toliau

III. Alternatyvos. Sveiko maisto samprata


Autorius on rugpjūčio 6, 2015

Kai kas sako, kad sveikas maistas su ekologija neturi nieko bendra. Ekologija esą yra apie drugelių saugojimą, o apie sveiką maistą supranta tik mitybos specialistai. Ir šiaip, sveikas maistas su gamta tiesiogiai nesusijęs. Jį susieja tik protingas (išmanus?) tarpininkas. Sveiką maistą, kaip ir gydymo priemones, gamina pats žmogus, pasitelkdamas mokslą ir technologas. Esą pesticidai, hormonai, antibiotikai dabar yra tokie tobuli, kad, jei neviršija nustatytų dozių, tai žmogui nekenkia.

Kad taip galvoja sveikatos ministerijų pareigūnai, kaip ir neturėtų stebinti. Juk jei manoma, kad labiausiai sintetinės prekės – vaistų – nauda visada atperkanti jų kenkimą, tai kodėl nemanyti, kad žemesnė maisto produktų kaina kompensuojanti dėl jam pagaminti sunaudotų chemikalų nešamą žalą? (32)

Reikia pripažinti, kad pačios ministerijos ir kitos atsakingos institucijos tokios atviros pozicijos nereiškia, tačiau ji egzistuoja ir tą nesunku matyti vertinant, kaip valstybės reguliavimas veikia natūralaus ir ekologiško, ir kaip perdirbto maisto gamintojus. Lietuva čia nėra išskirtinė – ES mastu priimtos ir galiojančios teisės normos, reglamentuojančios maisto gamybą ir ženklinimą, skatina kuo labiau perdirbto maisto gamybą (33). Sunku pasakyti, kiek tam įtakos turi stiprių verslo subjektų lobizmas, o kiek sprendimai atitinka sprendimų priėmėjų nuostatas. Manyčiau, kad esama abiejų veiksnių.

Skaityti toliau

Iš maisto priedų, kurių ekologiškuose produktuose nebūna, atskiro dėmesio nusipelno sintetinis skonio stipriklis – mononatrio glutamatas (E621). Yra atlikta nemažai tyrimų, rodančių, kad jis provokuoja alergijas ir kitus sutrikimus. Jis veikia smegenis, tad nenuostabu, kad keičia ne tik mūsų pojūčius – skonio ir alkio jausmą, bet ir gali sukelti galvos skausmą, širdies ritmo ir regos sutrikimus. Kaip ir dirbtiniai dažikliai bei kvapikliai, jis iškreipia mūsų jusles, šiuo atveju – skonį. Vaizdas ir kvapas yra esminiai žmogui nusprendžiant, ką pirkti: tikėtiniau, kad bus nupirktas ryškus ir kvepiantis nei kad natūralios spalvos ir kvapo gaminys. Nesvarbu, ar tai bus saldainis, ledai, bandelė ar gėrimas. Taigi šie priedai daugiausia tarnauja rinkodarai. Tuo tarpu skonio stipriklis veikia patį valgymą. Jis suteikia pasitenkinimo skonį ir jį uzurpuoja – maistas be jo mums nebeskanus, o šio norime ir norime vis daugiau.Akivaizdu, kad toks maistas ypač pavojingas žmonėms, linkusiems tukti.Bet jei ir tokie nesame, pasidavę dirbtinio skonio pagundai lengvai galimetokiais tapti, kaip kad nutiko dokumentinio filmo Superdidelis aš (Supersizeme) herojui. Valgydami maistą su dirbtiniais skonio stiprikliais atbukiname savo skonio receptorius ir tampame priklausomi nuo E621.

Įdomu, kad šiuo atveju žaliava gali būti pati nekalčiausia – mat glutamo rūgšties natūraliai yra daugelyje maisto produktų. Ji yra viena amino rūgščių, sudarančių baltymus. Glutamo rūgšties turintys maisto produktai paprastai pasižymi stipriu skoniu – tai pienas, sūris, pomidorai, sardinės. Japonai šį skonį vadina umami. Viskas gerai su tuo skoniu ir jo turinčiais produktais – mūsų organizmas juos pažįsta ir normaliai reaguoja. Viskas gerai netgi su tais produktais, iš kurių natrio glutamatas gaminamas – soja, melasa. Negerai yra valgyti, kas lieka išskyrus gryną skonį iš jo natūralios aplinkos. Analogiškai baltajam cukrui – kol cukrus „sėdi“ saldžiame vaisiuje, nendrėje ar runkelyje, jis mūsų organizmui yra normalus maisto produktas. Ekstrahuotas vienas – be skaidulų, mikroelementų, vandens ir kitų medžiagų – jis tampa mums svetima koncentruota medžiaga, išbalansuojančia mūsų organizmo veiklą.

Natrio glutamato ypač dažnai dedama į prieskonių mišinius, padažus, pusfabrikačius, supakuotus užkandžius; taip pat į mėsos gaminius, užpilamas sriubas, paštetus, sūrelius, alyvuoges…

Skaityti toliau