Apie viską


Rudens gėrybės


Autorius on rugsėjo 28, 2017

Nors šiaip labiausiai mėgstu ryžius su alyvuogių aliejumi, sezoninis maistas yra labiausiai teikiantis man džiaugsmą. Gal ir dėl to, kad prie sezoninio maisto alyvuogių aliejaus vis viena reikia, o ryžių smagu pasiilgti? Bet net savo mėgstamo kičrio ir juodo šokolado rudenį valgau mažiau, nes pilna visokių spalvingų ir šviežutėlių gėrybių iš daržo.

Kad ir kokius kaupimo žiemai įgūdžius turėtumėm, toli gražu ne viską galime atsidėti žiemai. Ir ne viską, manau, verta. Bulvės, morkos ir burokėliai visai gali pabūti, nors morkos savo sultingumą gana greitai praranda. Moliūgai tinka laikymui ir geba savo syvus oranžinius ilgai išlaikyti. Ko nepasakysi apie cukinijas. Taip, jos išlieka ir gali jas vartoti, bet skonis, sutikite, nebe tas, kaip tų mažų ir šviežių. Švieži ir džiovinti žalieji žirneliai – tai visai kita daržovė netgi pagal maistines medžiagas. Kaip ir pupelės. Šviežiai nuskintas išsiverdi nemirkytas greitai ir be jokių gudrybių. O džiovintas jau reikės mirkyti, prieskonius dėti, putas graibyti ir tai ne kiekvieno skrandis įveiks. Ankštiniai – puikus maisto produktas kiaurus metus, bet rudenį ypač. Ką tik nuskintos ir išlukštentos pupelės pas mus ilgam neišsilaiko – suvalgom šviežias. Kaip ir didžiąsias pupas su ankštimis virtas – privalomas rugsėjo skanėstas.

Skaityti toliau

Maisto produktų sudėtys pagaliau tapo bendra aktualija – visi žiniasklaidos kanalai šneka apie dviejų standartų maistą – vienos sudėtys senosioms ES šalims, kitos sudėtys Rytų Europai. Ir skirtumas tas mus žeidžia labiau, nei toli gražu ne puikios apkalbamo maisto sudėtys – nei Rytuose, nei Vakaruose.

Tyrimo išvados pateikiamos tokios:
1. Sudėtys skiriasi.
2. Rytų Europai skiriami prastesni produktai.

Žvelgiant formaliai, produktų, skirtų skirtingoms rinkoms, sudėtyse galėtų ir turėtų būti skirtumų. Viena vertus, dėl atskirų skirtingų reguliavimų nacionalinėse rinkose, kitą vertus, dėl skirtingų vartojimo preferencijų. Pardavėjai žino, kad nebūtinai Vokietijoje labiausiai mėgstami sausi pusryčiai ar košė tokiais bus Lietuvoje. Dažniausiai ir nėra. Gamintojai tai ir sako, ir čia juos derėtų suprasti. Tačiau ne dėl to juk ažiotažas.

Kad ir kaip norėtumėme maistą vertinti objektyviai, nešališkai ir protingai, vartotojai to nedaro. Ir gamintojai bei pardavėjai tai puikiai žino. Žmonės dažniausia perka iš emocijos – nes patinka pakuotė, pataikytas pavadinimas ar produkto pristatymas. Nes patogu, po ranka, ilgas galiojimas ir pigiau. Sudėtis skaito labai nedaug pirkėjų. Todėl pasakymas, kad sudėtyje viskas parašyta, yra teisingas tik formaliai. Realiai, jei perki nežinomą brandą, normalu, kad žiūri į sudėtį ir kitus aprašus atidžiau. Bet jei perki tarptautinį, seniausiai žinomą, visomis kalbomis reklamuojamą? Greičiausiai tikėsiesi to paties. Nes tai brandas.

Skaityti toliau

Sodelis su papūgomis ir kokosų aliejus


Autorius on liepos 17, 2017

Kadangi ne pirmą kartą lankau ekologiškų produktų gamintojus, jau žinau, kad išorė apgaulinga. Atvažiavus prie „Ölmühle Solling“ (Vokietijoje), atrodo, kad papuolei į mielo laiko leidimo vietą: sodelis, darželis, dvi spalvotos papūgos narvelyje (po to sužinojome, kad viena psichologiškai traumuota iš gyvūnų prieglaudos), nenuvalgyti prisirpę serbentai ir avietės, skulptūros, lyg milžinams padaryti baldai bei kitokie menai. Sodelyje auginami augalai, iš kurių sėklų ar vaisių čia spaudžiamas aliejus. Kai kurie atrodo visai netikėtai (kaip antai juodgrūdė).

„Ölmühle Solling“ sodelis ir juodgrūdės

Sodelio gilumoje – parduotuvė, kurioje parduodamas ne tik čia išspaustas aliejus bei veikia nuolatinė visų jų rūšių degustacija, bet ir kitų gamintojų ekologiški ir šiaip mieli dalykėliai. Kaip pasakoja Gudrun Baensch, tos parduotuvės neplanavo turėti. Žmonės rimti, užsiėmę gamyba, nėra laiko su pavieniais klientais užsiiminėti. Tačiau tų norinčių buvo daugiau ir daugiau, kol patys darbuotojai ėmė sakyti, kad reikia įkurti atskirą parduotuvę, o ne pardavinėti aliejų iš ofiso, pripuolamai. Taip, vokiški pirkimo įpročiai skiriasi nuo mūsų. Ten daug žmonių keliauja – kompanijomis, grupėmis ir pavieniui – sustoja pasižvalgyti gražiuose sodeliuose ir mėgsta ten ką nors nusipirkti. Neretas po to ir lieka prie to pasirinkimo, ypač kai produktas toks kokybiškas.

Skaityti toliau

Kai kvepia, tai nekanda


Autorius on birželio 14, 2017

Atėjus vasarai daugelio galvos skausmas yra sugalvoti, kaip gintis nuo uodų, erkių ir kitų kandikų būnant gamtoje. Sąmoningesni vartotojai nemano, kad pakanka pasipurkšti bet kuo, kas žada apsaugą, ir viskas bus gerai. Nes patys repelentai yra stiprūs chemikalai.

Natūralių repelentų pasirinkimas rinkoje yra smarkiai sumažėjęs dėl teisinio reguliavimo. Visus purškalus ir tepalus, kurie vadina save vabzdžius baidančiais, privalu registruoti ir mokėti nemenkus pinigus. Taip produktai brangsta ir mažėja jų pasirinkimas, o išmanesni vartotojai imasi tepalus maišyti patys. Juolab, kad receptų internete apstu. Kas eterinius aliejus pažįsta, tiems tai tik naujas kūrybos laukas, juolab, kad išbandyti labai paprasta – sumaišai, išsitepi, išeini į kiemą ir viskas tampa žiauriai aišku. Žiaurumo dydis atvikščiai proporcingas tepalo efektyvumui… t.y., kuo tepalas geresnis, tuo mažiau įkandimų.

Tačiau nemažai žmonių eterinių aliejų privengia. Vieni dėl nežinojimo, kiti dėl neigiamos nuostatos eterinių aliejų atžvilgiu, esą jie gali sudirginti. Ši nuostata pastaruoju metu aktyviai formuojama cheminės kosmetikos propaguotojų, ji atsispindi neretoje kosmetikos saugumo vertinimo duomenų bazėje ar nuomonėje. Dažniausiai tos baimės yra nepagrįstos. Galima būtų kalbėti daug, kodėl taip yra, tačiau kitą kartą, šiandien tema praktinė. Aromaterapija – eterinių aliejų mokslas – iš tiesų yra sudėtinga ir subtili disciplina, todėl žinojimas čia būtinas. Bet tų pavojų nėra tiek daug, kiek jų piešiama.

Skaityti toliau

Šiame straipsnyje nediskutuosiu, kas konkrečiai kiek kainuoja Lietuvoje ir kiek kainavo prieš porą metų. Nes tai neturi jokios prasmės žvelgiant į priekį ar net vertinant esamus reiškinius. O lūkesčiai dėl perspektyvos veikia ir šiandieną: ir gamintojų, ir pardavėjų, ir vartotojų sprendimus.

Svarbiausia, kas prisimintina kalbant apie maistą, yra faktas, kad maistas žmogui yra vertingas dalykas (švelniai tariant) ir brangus pagaminti. Tik maždaug nuo XX a. vidurio vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse maistas tapo toks pigus ir prieinamas visiems, kaip dabar. Iki to laiko normali daugumos žmonių būsena buvo badas, nuolatinis maisto nepriteklius arba periodiškai užeinantis maisto stygius dėl nederlingų metų, stichinių ar kitokių nelaimių. Dėl maisto trūkumo žmonės sirgo, migravo, kariavo ir plėšikavo.

Skaityti toliau

Apie naminius ir pirktinius


Autorius on balandžio 6, 2017

Esu didelė gaminimo namie mėgėja ir advokatė. Gaminimas namie turi kelis esminius ir nenuginčijamus privalumus. Pirmas – žinai iš ko pagaminta. Antras – žinai, kokių jausmų ir minčių pridėjai. Trečias – patyrei kūrybos džiaugsmą.

Tačiau kaip ir kiekvienas reiškinys, gaminimas namie turi savų apribojimų. Pirmas ir rimčiausias apribojimas yra laikas. Jiegu tu darai tai, nedarai ko kito. Pavyzdžiui, jei gamini vakarienę, tuo metu neini pasivaikščioti, nekuri eilėraščių ir nesimokai su vaiku daugybos lentelės (kartu kažkiek gali, bet sunkiai).  Antra, kai kuriems darbams reikia investicijų, kurios pareikalauja lėšų, vietos, priežiūros ir kitų dalykų, kaip antai siuvimo mašina, daržas ant palangės, sulčių spaudimo, grūdų malimo, makaronų gaminimo mašinos ir pan. Trečia, ar tai teikia džiaugsmą? Gal tu tai darai tikrai džiugiai, bet ar kitiems artimiesiems tai patinka? Jie, pvz., gal norėtų tavo dėmesio kitoms veikloms arba kitų daiktų.

Aš nuo mažens buvau entuziastinga visko gamintoja (gerai, kad ne viską spėjau išmokti), tai artimieji buvo užversti mano megztomis servetėlėmis, kojinėmis su neitin dailiais kulnais, piešiniais, drožiniais ir panašiu gėriu. Vėliau, pamenu, taip norėdavosi ne naminio mezgimo megztinių, bet atrodė nesuvokiama pirkti megztinį, kai iš principo gali nusimegzti. Iš principo. Principas šis nugaišo, kai nusimegzti nebespėdavau fiziškai, o siūlai taip pabrango, kad šios veiklos finansinė nauda tapo gerokai abejotina. Megzti namie ar pirkti buvo man ryškiausias atvejis, kuomet turėjau labai sąmoningai apmąstyti savo veiklos alternatyvas. Šiandien jos atrodo visai aiškios – darbą darai, nes patiri jo naudą arba malonumą. Paprastai būna abiejų šių motyvų kombinacijos, nes daryti kažką nemėgstamo vien dėl to, kad naudinga, nekoks variantas.

Skaityti toliau